2012 m. lapkritis 29 d., ketvirtadienis

Avntourismo. Menesį autostopu Ukrainoje (II) Kijevas

Iš Lvovo į Kijevą vykau traukiniu. Kadangi visada bijau pavėluoti į lėktuvus ar į traukinius, į išvykimo aikštelę atbėgau kiek uždusęs. Mikliai susiradau savąjį vagoną, prie kurio kuo ramiausiai su, matyt, pažįstamu šnekučiavosi ir cigaretę traukė železnadarožnikas. Patikrino mano bilietą ir tarė: “mesta devetnacataja”. Gal dėl streso, o gal dėl per prastų rusų kalbos žinių pora kartų neišgirdau jo, kol susinervinęs ir kiek pakeltu tonu garbusis železnadarožnikas man tarė dar kartelį: “devetnacataja blet!” Dar prieš atvykstant į Ukrainą buvau sau pasižadėjęs, jog šioje kelionėje niekur neskubėsiu. Turėjau mėnesį ir neketinau jo gadinti stresu, jog reikia būtinai pamatyti ar nuvykti ten ir šen. Bėgo įvykiai greitai, o mano žvilgsnis buvo ramus. Net nepastebėjau kaip praleidau daug paprastai svarbiais laikomų dalykų, pavyzdžiui “Olimpiadą“ ir „Curiosity“ benefisą Marse, draugų nusičiaudėjimus Facebook‘e ir kokį nors politinį skandalą. Tiesą pasakius, kaip dabar pamąstau, netgi pats šiek tiek jaučiausi kaip „Curiosity“, kuris savo mažyčiais ratukais, lėtai lėtai, idant neapvirstų, skrodžia Juodosios Rusios stepes-kanjonus. Tik už manęs tuokart nebuvo visos žmonijos, laukiančios žinių apie tai, kas yra/nėra TEN. Robotas, kuris sugadina savo ryšio įrangą ir dėjęs skersą ant žmonijos imasi džiaugsmingai tyrinėti planėtą-pasaulį pats vienas. Ir tos primerktos iš malonumo robotiškos lempelės, nekaltai žybsinčios išgirdus klausimą, „kuda dalei jiedyš?“ ir dar nekalčiau atsakant „a vy kuda?“. Nerijus Kesminas sako: „Ir tai yra viskas“. Čia tiems, kas liko anapus ryšio su Marsu. O šiapis prasideda kanjonų analizis. Suka-sii-siii-siiiii ore putlūs guminiai ratukai nuo skardžio žemyn pašokusio marsaeigio: „Šiuuch-šiuch-šiuch“. Jo didenybė Kijevas, pasakykime taip, - įdomus veikėjas. Pirma jis pasirodo beveik niekuo, išskyrus savo neintriguojamumą, neintriguojantis miestas. Ir kaip galėtų būti, kai išlipus iš metro stotelėje pavadinimu „Taraso Ševčenkos“ ir apsidarius aplinkui, tave „nustebina“ ištrupėjęs gatvės grindinys, ir plytų mūro namai, nudažyti melsvai balta arba skystai geltona spalva. Jo, tikrai labai intriguoja. Panašiai – gesintomis kalkėmis, pečių dažydavo mano močiutė. Toks tad pasirodė Podilas, ir tokia tad man pasirodė manoji meilė, iš pirmo žvilgsnio – balzgana. Bet Kijevas neveltui yra miestas, kuriame gyveno Bulgakovas, „Gorad Bulgakava“, kaip vėliau išsireikš viena vietinė. Šitas seniausias Rytų Europos mietas, šitas Gora‘das, išsidėstęs ant septynių kalvų („Septynių kalvų miestas“) ir dviejų Dniepro krantų yra šis tas daugiau ne tik pirmas įspūdis. Pirmo įspūdžio taisyklė tokiems miestams negalioja. Pirmas įspūdis - tai jūsų pačių problema. Tad iš eilės. Kijevas pirmiausia yra negyvenamas, į istoricistinį architektūros pretenduojančio stiliaus spalvotų namų, kvartalas. Pradėto statyti dar prieš krizę NT vertė čia per didelė net ir savotiško biznio ir vidutiniško gėrio gamybos atstovams, todėl namai šitame rajone stovi beveik tušti.Vaizdas čia galėtų būti puikia iliustracija žodyne, ties posakiu vanitas vanitatum. O tiems, kas apie save prabyla, kaip apie „paprastą žmogų“, liko sovietinę Kijevo šlovę menantis, reikia manyti pagrindinis, miesto turgus - milžiniškas angaras, išorėje išdabintas plieno bareljefais, vaizduojančiais šviesų rytojų statančią darbo liaudį. Kas riša rugių pėdą, kas skaito knygą, kas bandą gena, - visi vienodai rūsčia veido mina. Turbūt vienodai rūsčia veido mina sovietmečiu buvo daroma viskas, kas tarnavo socializmo statyboms – nuo vakavimo mašinėlių surinkimo iki reprodukcinių statybininkų užsiėmimų. Tik nusikaltimai ir visokie reikalų ir dalykų kombinavimai buvo palydimi klastūniškai šelmiška šypsenėle arba savotišku, tarsi vakuume sklindančiu juoku. Žengiu vidun, o ten, panašiai kaip minėjau, griežti socrealzimo statytojų veidai: vos tik patenku vidun plieniniu Stalino veidu į mane prabyla pardavėja ir klausia: „Maladoj čelovek, syr, smetana, tvarog? Pažalujsta“. Ant baltomis keramikinėmis vonios plytelėmis išklotų prekystalių puikuojasi kiaulių galvų ketvirčiai, sviesto šmotai, didumo sulig tais pačiais kiaulės galvos ketvirčiais, varškės ir grietinės kibirėliai ir pan. O už jų pūpso būk tai abejingos būk tai tavimi suinteresuotos pradavščytsos, kurios priėjus artyn vangiai atsišlieja nuo prekystalio, o nuėjus kiek toliau vėl lėtai pasiremia alkūne į prekystalį ir toliau doroja kryžiažodį. Išeinu lauk, o čia pirmyn ir atgal zuja verslininkai, kai kurie iš jų stabtelta ir kreipiasi į mane: “maladoj čelovek“ ir siūlo pa pigiai nusipirkti cigarečių. Dieve, tada jautiesi toks jaunas, lyg dar išvis nepažinotumei, kas tas yra tos cigaretės. Bet aš noriu ne parūkyt – aš noriu kebabo. Perku čia pat, ir paėjęs keletą žingsnių nuo kioskelio valgau ir žiūriu kaip juda prekybininkai su tomis didžiulėmis languotomis tašėmis, kaip kažkoks sandėlininkas tempia milžinišką kartono gabalą, ant susigūžusio vyro šaukia čigonė, o kitoje kelio pusėje erotinio masažo salonas su brutaliai retušuota vulgariai seksualios būtybės nuotrauka. Galbūt vaizdas ir nėra ypatingas, bet visa šita chaotiška tvarka, taip prikausto, jog, rodos, galėtum stovėt ir žiūrėt, kaip viskas juda, maišosi, ir troškinasi. Kijevas - tai parduotuvės su klasika dvelkiančiais pavadinimais „Magazyn“ arba „Pradukty“. Mano gimtajame Alytuje sovietmečiu ir po nepriklausomybės atgavimo (manau visgi, jog ne tik Alytuje) parduotuvės turėjo sentimentalius bet mielus pavadinimus, kaip antai „Saulutė“, „Papartis“, „Ramunė“ ar „Pakalnutė“. O vis dar išlikusios sovietinio Kijevo (nors, vėlgi, nesu tuo iki galo tikras) parduotuvės su savo asketiškais ir rezignaciniais pavadinimais, atrodo, įkūnija rūstų sovietinį požiūrį, kad statinys su užrašu „Parduotuvė“ yra vieta, kurioje esama būčiai reikalingų pamatinių produktų – resursų, bet ne prekių. Jokio mėgavimosi! Kai prieini prie kasininkės, pasijunti taip lyg būtum iš esmės kaltas, jautiesi taip lyg būtumei Adomas, kuris ką tik sutvarkė obuolaitį ir štai dabar stovi prieš viešpatį savo Dievą, kasininkės asmenyje. Ir kaipgi kitaip, juk esi kažkas, kas ją labai nuvylė, nes panūdęs apsipirkti, su savo varganų prekių krepšeliu priėjai, tik pamanykit, būtent ne prie kokios nors kitos, o būtent prie josios kasos. Pilieti, jūs trukdote, jos laiką, jūs trukdote kasininkei dirbti – ak, pražuvusi pirkėjo siela! Galbūt ir perdedu. Daugelyje šiuolaikinių parduotuvių ir prekybos centrų kasininkės šypsojosi pagal instrukciją, tačiau visai kitaip būdavo viešąsias paslaugas teikiančiose įstaigose pvz. traukinių stotyse. Eini prie kasos langelio ir jau matai tą „O Bože moj“ išraišką. Kijevas tai Bulgakovas ir jo „Baltoji gvardija“ adresu „Andrejevsky spusk dom 13“. Prie jo namo mus netgi pasiūlo nusipirkti „Meistrą ir Margaritą“ su autoriaus autografu! Betrūko tik pamatyti didelį juodą katiną bidzenantį aplinkui. Magiškas miestas, pritrenkiantis savo mastu, kuris geriausiai atsiveria stebint miestą-herojų nuo Dniepro prieplaukos. Plati upės vaga su joje išsidėsčiusiais salų archipelagais, šėtoniškai masyvūs tiltai ir namai. Čia negaliu nepaminėti savo dydžiu pritrenkiančių Ukrainos URM ir vyriausybės rūmų, kurie, kaip matyti, iš supilto betono ir nutašytų akmenų dydžio, buvo statyti Sovietų Sąjungos laikais. Ir jeigu tik nebūčiau rytų europietis, galbūt tikrai leisčiausi įtikinamas šio pastatų dydžio ir įspūdingumo, jog tos valdžios šakos, kurių būstines čia aptarinėjam, realiai veikė, o Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos buvo suvereni šalis su savo URM ir vyriausybe. Beveik. Kaipgi šitokio didumo rūmuose negali būti nė lašo suvereniteto ir nepriklausomybės? O kartu tai ir oldschoolinių ledų kioskeliai, Podilas, Pečerai į kuriuos šiaip reikia bilieto, į kuriuos einant šiaip, kas nors turėtų tikrinti prie kasos, bet... Tai gilios metro stotys, kurios be savo pirminės funkcijos dar turėjo būti ir atominio karo slėptuvėmis. Stotys yra tiek giliai po žeme, jog studentai besileidžiant žemyn prisėdę ant laiptelių gali ramiai skaityti knygas. Čia paminklas „Ežiukui rūke“ ir kurį laiką rūke paskendęs miesto meras Leonidas Černovetskis. Žmonės kalba, jog jis rinkimus laimėjo papirkinėdamas miesto močiutes grikiais. Maža to, galimai priklauso kažkokiai neaiškiai religinei bendruomenei ir ryšium su tuo vieną kartą ėmė ir kelioms savaitėms dingo. Dingo kaip į vandenį ir po kelių dienų išnėrė. Būtų gal ir viskas normaliai, tik keista, meras juk ne Vova iš penkto aukšto, kuris po penkių iš eilės gėrimo dienų atsivožia kuriam laikui taip, kad ny sluchu ny duchu. Na, bet religiniai dalykai protui ir užimamoms pasaulietinėms pareigybėms juk nepavaldūs. Tai važinėjimasis dviračiais naktį su dviem šauniais vietiniais: Severynu ir Yulia. Yulia mokėsi važinėti dviračiu ir buvo labai patenkinta sukdama ratus mašinų stovėjimo aikštelėje. Tai ir socialinis aktyvizmas Hastynyj dvir (ukrainietiškai) a.k. Gascynyj dvor (rusiškai) – prekybos rūmuose, statytuose 1809 m. (http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0%BE%D1%81%D1%82%D0%B8%D0%BD%D1%8B%D0%B9_%D0%B4%D0%B2%D0%BE%D1%80_(%D0%9A%D0%B8%D0%B5%D0%B2), kuriuos dabar kažkoks stambus biznio tūzas nori nugriauti ir jų vietoj pastatyti prekybos centrą ir pastangos jį išsaugoti (kai buvau Kijeve, pastatą buvo užėmusi saujelė aktyvistų, kurie rūmuose rengė paskaitas, kalbos kursus, koncertus). Su Yulia užsukom į vieną paskaitą-filmo peržiūrą gyvenimo be pinigų tema ir sutikom Severyn‘ą, kazokiška šukuosena nešiojantį jaunuolį, kuris man pradėjus šnekėti rusiškai, prasitarė, kad jam „pa rusky ne očen nravytsa“. Tačiau kadangi ukrainietiškai nešneku, rišom su nesąmonėm ir bendravom rusiškai. Ir galiausiai visame tame Kijevo didume, techniškume, maštabiškume ir siurrealume radau paprastus ir nuoširdžius žmones. Tokie tie dideli miestai – visada turi resursų, kuriais gali tave vėl ir vėl nustebinti. Lyg paties Kijevo būtų maža čia sutikau du jaunus žurnalistus, su kuriais klausėmės 5nizza’os, gėrėm alų ir kalbėjom iki vėlumos. Ir jausmas buvo toks lyg šiltą vasaros naktį didelio miesto mažame bute susitiko pora ilgai nesimačiusių draugų. Drauge žiūrėjom į Kijevą ir stebėjomės, nes tam jis ir sutvertas. Miestas, kuris yra Sam dlia sybe mafija.

Avantourismo. Mėnesį autostopu Ukrainoje (I)

Vengrijos ir Ukrainos sieną kertu su Ukrainos vengrais, kurie Užkarpatės srityje sudaro gausią tautinę mažumą ir kurie istorijos eigoje judėjusių valstybių sienų dėka vieną dieną tapo Ukrainos piliečiais. Pasieniečiai gumos netempia – paprašo parodyt pasus, paklausia pavardės, kur važiuojam ir sulaukę konkrečių atsakymų – „Dambrauskas, į Mukačevo, toliau į Lvovą“, - praleidžia. Tokie konkretūs klausimai tokiems nekonkretiems keliautojams, turiu pripažint, yra lengvas dušas, nes kur į Ukrainą važiuoju, aš nežinau. Žinau tik, kad į Ukrainą ir tiek. Naktinis Mukačevas man priminė Rumunijoje matytą Cluj-Napocą. Leisgyviai naktiniai žibintai, lengvai išklerusios gatvės, ortodoksų cerkvės, sovietinė vulgari architektūra ir šalimais esantis austro vengriškas architektūrinis paveldas. Lyg kokioje uolinėje atodangoje – Kainonojus, Mezozojus, Paleozojus... Kad jau esu rytuose suprantu iš taksi vairuotojų, kurie pamatę kuprinėtoją naktyje, lyg pro gražią tiolką Alytaus Dainavos mikrorajone važiuodami, lėtai, tačiau gana mechaniškai ir be erotikos paklausia: „Taxi?“. Ir rebjatos prie kebabų kioskelio, kurie jei esi maladec čiuvakas iš Lietuvos pavaišins kebabu. Ir tada baaam kultūrinis šūvis, bam nauja auka guli: „Neseniai buvau Italijoj, bet ten šūdas. Ypač Neapolyje. Žinai aš ne rasistas, bet ten b... šūdas. Visi tie negrai, kurių ten daugiau nei italų jau... bezpridielas b...“. Šalutiniai rasizmo papildinio sakiniai iš serijos „neturiu nieko prieš negrus, bet tie kinai...“. Už dvidešimt penkias grivinas paimu naktinį traukinį į Lvovą. Tokiu buvau važiavęs iš Vilniaus į Minską ir tokie man patinka. Su gultais, sovietino vitage‘o užuolaidėlėmis, po sėdyne esančiom talpyklom bagažui ir su lakoniškai bendraujančiu personalu. Fuck „Deutsche Bahn“ sterilumą! Penkios valandos ryto ir mane, vos spėjusį apkabint pagalvę, kuria buvo tapęs į miegmaišio krepšelį suvyniotas vilnonis megztinis, pažadina železnadarožnikas – sako man: „Lviv.“ Susirenku šmutkes, traukinys pamažu stabdo, aš žiūriu pro langą ir mintyse girdžiu skambant „start wearing purple, wearing purple“, prisimenu paskui stojantį traukinį, bėgantį Gogol Bordelo orkestrą ir apima malonus pojūtis, jog tūsofka načynaetsa. Buvo šešios ryto vietos laiku, tvyrojo tonizuojantis šaltukas ir reikėjo susirasti, kur gyvena Natalya, bet pirmiausia norėjau atsisėsti, susitvarkyti kuprinę, parūkyti ir pasigrožėti priešrinkiminių reklamų, tamsių bažnyčios bokštų, elektros kabelių, gausybės mašinų, madingų ir ne labai žmonių, tikrų ir netikrų „Gucci“ bei geltonų maršrutkių rytiniu koliažu. Stotys yra ta vieta, kur galėčiau sėdėti ir pasiėmės popkornų pakelį stebėti aplinką, lyg filmą kokiame nors kino teatre. Lvove beveik visą laiką lijo. Lvovas toks iščiustytas po „Euro12“ futbolo čempionato. Lvovas tokia antroji Praha. Paragavom virtinių, barščių ir alaus ir užuot ėję į kiną – aš, Natalya ir Roma – ėjome dar po bokalą, o tada, taip sakant „v gosty“. Roma – IT specialistas, vieno iš daugybės mažiukų butų, dideliame Lvovo miegamųjų namų kvartale, savininkas. Romos butas mažas, bet širdis didelė. Labai pavargę nuo kvaišalų ėjome miegoti. Kadangi Romos šeima buvo išvykusi, mes išsidalinom atsilaisvinusias laisvas lovas. Jei teisingai supratau aš miegojau Romos sūnaus lovoje. Jaučiausi kiek įdomiai ryte pabudęs tarp lego kaladėlių. Bet kam gi nepasitaiko, ar ne? Natalya yra iliustratorė freelancer’ė, iliustruoja gražiai knygeles. Irgi gyvena mažame bute, kur viskas maža – virtuvė trims žmonėms jau per kebli, balkonas irgi, vonioj mano judėjimo laisvė irgi apribota, lieka vienas didelis salionas – sala ankštybės okeane. Butas kuriame kartais nebūna karšto vandens. Įdomu ar galimas toks atveji, kad štai vieną dieną nebėr karšto vandens kokioje nors, sakykime, Suomijoje ar Austrijoje? O čia jo, štai kartais tiesiog nėra ir tenka stovėt šalia čiaupo it rankšluostį kandus. Tačiau panikuoja tik tie, kuriems tai nesuvokiama ir kurie to negali įsivaizduoti, o aš puikiai žinau ką daryti. Jausdamas savo kultūrinį rytų europietišką pranašumą, pasišildau virdulį vandens ir einu maudytis. Natalyai patinka rūkyti, o svarbiausia ne vienai. „a ty kūryt paidioš? a, tagda davaj y ja staboj“. Balkone stovi dvi dūšios, gyvenimo tiesų nebylojančios, žinančios, jog ne į viską galima atsakyti (kodėl nėra karšto vandens?). Du dėl daugybės dalykų neesantys tikri žmonės rūko drauge ir nėra žinojimo sienų ir jie visuomet gali paklausti kits kitą, ką šis manąs, ir galima paklausyti kits kito atsakymų. Žiūrėti į kitą lyg į veidrodį ir klausti lyg klausiant savęs – ką tu manai? Natalya man pasakė štai ką Lvove. Su tavim gera kalbėtis. Krisas atrodo toks suaugęs ir kiekvienas dalykas, kurį jis pasako yra tiesa. O su tavim lengviau. Su tavim galima pasidalint savo našta. Svarbiausia, kad pasakė nuoširdžiai ir jaučiausi išties gerai, nieko tiksliai nežinodamas ir dėl nieko nebūdamas šimtu procentų tikras. Vadinasi tinkamas žmogiškiems santykiams. A, išties, Lvovas. Juk nieko dar nepasakyta apie jį. Lvovas labai lietingas, sakė, jį vadina Ukrainos Londonu. Ir tai nėra vienintelė sąsaja su vakarais. Lvovas kaip ir visa Galicija, kuri anksčiau priklausė Žečpospolitai, Austro-Vengrijai, o galiausiai Lenkijai, yra vakarietiškiausias Ukrainos miestas. Tačiau vakarietiškas vaizdas yra persmelktas slaviškų ar postkomunistinių artefaktų: dar esama parduotuvių, kuriose be dešros, duonos ir pieno, galima nusipirkti šotą vodačkos. Jeigu reikia ryte, tarkime. Duobėti keliai ir po gotikinių bažnyčių stogais laikomos stačiatikių pamaldos. Parduotuvės su užrašais „Magazyn“ arba „Pradukty“. Tačiau gražiausias jis užgesus žibintams ir be streso krintant smulkiems lietaus lašams. Kaip sakė Natalya, tai yra miestas, po kurį reikia eiti pasivaikščioti naktį. Ir, žinote ji buvo teisi.

2012 m. vasaris 2 d., ketvirtadienis

Apie sugrįžimą

Epilogas
Grįžimas - tai tokia gan savotiška kelionės sudedamoji. Tai į kelionės pečius įsimetęs svoris, sunkūs kelionės batai, nuo prakaito ir kelių dienų iš eilės miegojimo drauge apsunkusi striukė, varvantis prakaitas karštą kroatišką dieną, bet būtent dėl šių svarmenų kelionės niekaip neišeina palyginti su lengvu pasivaikščiojimu arba greitu sulakstymu į parduotuvę duonos, kiaušinių pieno ir cigarečių sumetimais.
Kardinaliai priešinga, asimetriška, į vieną nesulydoma, tačiau kažkaip keistai deranti ir reikšmingai persipynusi, tokia jei norit kelionės pasąmonė, antroji dažnai susidvejinusios keliauninko asmenybės pusė. Tai kažkas, kas yra svetima akimirkos jauduliui, kažkas, ką greičiau galima būtų įvardinti kaip pastovų nerimavimą, kuris lyg kokia pikta šmėkla išlenda mūsų pačių džiaugsmo ir laimės atspindžiuose. Ne chaotiškai atsirandantys ir lygiai taip pat prasmengantys žaižaruojantys potyriai, o nuolat tvarkingai ratu tekantis nerimas lyg tarkovskiškos upės sodriai skaidrūs vandenys ar Bela Tarr‘iški kalnų keltuvai filme „Karhozat“. Tai ne naujos laikinos buveinės, o palikti namai, ne Budapešto skersgatviai ir užkaboriai su savo paikystėmis, o nuolat sapnuose tarėjų veidais sugrįžtantys seni pažįstami. Grįžimas - tai iki baltumo įkaitusios geležies šviesa, prieš kurią markstosi visaip išsisukinėja ir muistosi akių vokai. Tai „taip turi būti“ konstanta ir žodis „nes‘ čia rašomas prieš ją, o ne po jos, kadangi ji yra atsakymas nereikalaujantis daugiau jokio paaiškinimo. Tuo tarpu keliavimas yra įžūlus brovimasis į tamsos brūzgynus, kuris be grįžtamojo ryšio toks ir pasilieka – įžūliu brovimusi į niekur, faustišku desperado.
Palyginimui, tai tas vėlus paros metas, kuomet likus kelioms akimirkoms iki miego, išeinama vienas ant vieno su savimi. Niekas nemėgsta šių kovų, bet jei neatsisakai joje sudalyvauti, galbūt su tavimi dar viskas OK. Grįžimas, kažkuria prasme man yra kaip savotiška sąžinės forma.
Yra drakonų, nuo kurių negali pabėgti, negali jų nugalėti, negali jų ignoruoti, bet gali stengtis nevirsti dar viena jų galva. Panašiai ir su keliavimu – sustojus būsi prarytas. Kaip sukultūrintose laukinėse pievos nutiestais drenažiniais vamzdžiais visi tekės vieno langelio principu, pasiėmę savo numerėlį, dlingt prie 303 langelio. Kaip normalūs žmonės, gavę darbą laikysis jo ligi smerties, tapdami anachronizmais....kokioje nors supistoje Norfoje. Vėliau šnypš tas pačias piktavališkas mantras „kai ašššš buvaau tavo meetų“ savo vaikams, net nebesuprasdami, jog tai jau nebe jie šneka, kad čia tik dar vienas garsiakalbis, transliuojantis epicentro tuštumą.
Pernelyg nutolus, kita vertus, galima užsimiršti, per aukštai iškelti galvą ir iš akių pamesti horizonto liniją, kol atsikėlus vieną rytą ir pačiam iš burnos pabirs smalkėm.
Abiem atvejais, kaip sakydavo pas mus rajone, gaunasi nekažką, todėl aš noriu matyti metastazes, kurios man gresia ir kaskart prieš užmiegant nukapoti joms galvas, kad šios nespėtų užaugti tiek, jog mano sapnų ribos joms taptų per ankštos.




***
Turistais būti dabar jau nemadoj – tuoj pasakius, kad esi turistas, pačiam pasidaro kažkaip nemalonu, į burną įsimeta kažkoks kartėlis, o krūtinėn nesmagumas. Kas kita, kai pasakai, jog esi keliautojas, tuoj pliūpteli daugiau egocentritų į kraują. O jei dar priduri, jog kelias yra tavo pašaukimas, jog nieko tau nėra brangesnio už pastovų riedėjimą pro nesibaigiančių kontūrų ir siluetų mozaikas, kurios visos tuoj paleidžiamos vėjais pro atdarą mašinos langą cigarečių dūmais, tai jau gali būti tikras – šiąnakt tavęs beveik užtikrintai laukia lytiniai santykiai.
Bet vardai ir yra pavojingi tuo, jog dažnai norisi juos prisisegti taip, jog visi matytų ar net galėtų perskaityti stovėdami kitoje kelio perėjos pusėje. Na, bet galbūt tai tik buitinio lygio susireikšminimas. Tačiau vardai turi kažkokios savasties, tai nėra viso labo tik raidžių rinkinys. Jie visada primeta savo formą, varžančius marškinius ant jūsų nuogo abstraktaus kūno. Keliautojas – tai kažkas daugiau nei turistas, tai visada nuotykiui pavijimui mojantis čiuvakas. Pasaulis yra jo žaidimų aikštelė, o laikrodžio ciferblatas suskirstytas laiko zonomis: Belgradas, Bratislava, Budapeštas, Liubliana, Praha... Jis neturi namų, jis nieko neplanuoja, jis nieko nežada, nes tai reikštų, ne ką kitą, o savęs tvirkinimą melagystėmis ir, o Dieve, nežinios stimuliuojamo jaudulio išdavystę. Vardas lyg grybelis įsimeta paslapčia, užvaldo tyliai kol galiausiai pamatai, jog netikėtai sau pačiam, iš tikrųjų tapai tikrų tikriausiu keliauninku-šunsnukiu.
Tačiau, abejonė – vienas iš grįžimo veidų – tyliai, bet užtikrintai, it vagis naktį kažkieno bute, vagia iš manęs pigiai įgytus įsitikinimus. Jog esu didis keliauninkas. Jog galiu ir noriu niekada negrįžti, neprisirišti, nesusisaistyti. Ir lieka vis mažiau iliuzijų, o kartu ir tikro žinojimo, vis dažniau grįžtu atgal, pagalvojimais, kaip dabar atrodo praeities vietos, kaip sekasi sutiktiems žmonėms, ir kaip jiems ir man seksis ateity, jeigu aš štai šitaip keliausiu toliau. Užsidengiu akis rankomis nakčia, kad neregėčiau ir lovoje kirba susisupęs noras paleisti pagalves pūkais.
Aš noriu epo, nekiškit man trumpučių apsakymų, nes per vienos nakties nuotykius aš nieko nespėju. Norėtųsi susitikti darkart, bet... dienos šviesa išryškina visus naktį nepastebėtus trūkumus, įsimeta disleksija. Grįžimas yra santykio ir bendro naratyvo kūrimas. Ar žinotų kas nors apie Argonautus, jei šie nebūtų grįžę, o būtų dėję ant visko ir išplaukę su savo aukso vilnom? Patys sau būtų herojei, būtų keliavę toliau ir kiek visko pamatę, patyrę ir užuodę. Na nejaugi nejaugi?
O gal čia laikmečio reikalas? Neribotų galimybių laikmečio. Ar gali būti taip, jog nebemokam jomis nesinaudoti? Jog tiesiog kitaip neišeina, esam priklausomi nuo galimybių. Vykti kur nori, už nakvynę nemokėti, be pinigų beveik apseiti. Ir tada tik baaam! - skaudančios kepenys, maudžiami inkstai, permušamos širdies ritmas. O jos toliau sau pildosi nesustodamos, vyniojasi ir kilbasina. Spontaniškumas mutavo į spontaniką, nuotykiai emancipavosi ir kartais atrodo, jog iš esmės tu esi tik šeimininkas, nuotykio nešiotojas. Grįžimas yra vėžys, tai užpilta rūgštis, lomkės. Kuo daugiau galimybių, tuo labiau ėda. Ir gerai. Juk ne pieno, dešros ir cigarečių išėjom.

Sodai
Bet grįžti mes ne tik, kad ne(be)mokam, tačiau ir negalim. Aš negaliu grįžti, į vietas, kurioms niekada nepriklausiau. Į namus, pilnus kafkiškų taisyklių, namus, kurie statomi it tvirtovės, nors karas jau seniai pasibaigęs, namus, kuriuose pilna inercijos, kitų gyvenimų, pasakymų „kai turėsi savo butą, tada galėsi daryt ką nori“ ir nėra vietos savajam. Į namus, kurie savo jau atitarnavo, ir kurie gresia iš lopšio virsti karstu, jei jų neapleisi. Arba imkime miestus - ar galiu grįžti į miestus, kurie vis dar griūna. Todėl visa man kažkaip labai greitai tapo svetima, ir į namus aš žvelgiu be didelio gailesčio ir jausmų, logiškai, kaip į natūraliai praėjusį dalyką. Buvo meilė ir jos nėra. Praščiai. Dasvidanija.
Galiausiai grįžt juk manęs, apskritai niekas nemokė. Koks gi čia bendras naratyvas, jei vien monologai ir monologai. O aš tik klausiau ir tylėjau. Dabar eilė atėjo man ir galiu pasakyti, ką apie visa tai manau, geriausia kaukšinčiais batų kulnais, žmogaus, kurio daugiau čia niekas nebelaiko.
Galop visi, kuriuos kada nors mačiau visada judėjo tik į vieną pusę – pirmyn. Tik aš sustingęs visad stovėjau vietoje, žiūrėjau į juos, prabėgančius, praskriejančius, ir dingstančius -Fiuuuuu! – iš regos lauko, kol vieną kartą kažkas viduje nutrūko ir suspurdėjau savam skrydžiui.
Turintys sodus juos prižiūri. Stebi kaip pavasarį šie sužaliuoja, kaip vasarą pražysta ir rudenį sunoksta. Jie stebi savuosius sodus ir domisi jais, kas juose linkę dygti labiau, o kam dirva mažiau palanki. Ir tarp sodo ir šeimininko užsimezga ryšys. O mes esame tie sodai, kurie sodino save patys – nuo piktžolių iki kedrų. Nieks mums nepasakė, kad negalima sėti to ir to šalia to ir šito. Netobuli sodai, bet kai jau sužaliavo notrės šalia paprastųjų ramunių, lai nieks nebando pisti proto, kad joms čia ne vieta. Nes mums brangios mūsų klaidos, kurios pagaliau yra mūsų ir lai nieks nebando iš mūsų jų atimti.

Vienintelis dalykas, kurio čia trūksta, svetimų rankų, kurios kartais išrautų mūsų pačių sau ant krūtinės užsisodintas piktžoles, neduodančias mums ramybės. Karts nuo karto mus pavaduotų čia, jog galėtumėm palikti visą pyktį, gėlą ir netikrumą ir po kurio laiko ramiai sugrįžti atgalios.


Pabaigai
Ar galima sugrįžti į vietas, kuriose tavęs visad buvo mažiau negu tų vietų tavyje? Štai taip paprastai imti ir pareiti namo pietų lyg vaikystėj, kuomet mama pašaukdavo: „Laikas pietų“. Tada bėgdavai tekinomis, nelyg kokio Pavlovo reflekso genamas, o dabar galvoji, „o ar tikrai esu toks išalkęs, kad norėčiau tų tavo pietų vėl?“. Todėl manau, jog sugrįžti į jas negalima. Į tas vietas tegalima parkeliauti, prieš tai sukorus ilgą ilga kelią namo.

2011 m. sausis 13 d., ketvirtadienis

Minsko Katarsis.

Populiarioji interneto enciklopedija “Wikipedia” teigia, jog „Katarsis”: „ (gr. katharsis 'apvalymas') reiškia dvasinį apsivalymą, jausmų išlaisvinimą susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju.”
Terminas pirmą kartą pavartotas Antikoje Aristoteliui rašydant apie tragedijos poveikį žiūrovui.
„Stebėdamas sukrečiantį konfliktą žiūrovas nejučia ima galvoti ir apie savo gyvenimą, jo esmines vertybes. Tragedijos veikėjų žūtis ir kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu tas jaudulys ir gailestis tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų, ir po spektaklio (arba baigus skaityti romaną) žiūrovas (skaitytojas) jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės.”

Kitą žodžio „Katarsis” pateikia populiarusis Anglų-Lietuvių kalbos žodynas „Alkonas”:

catharsis n.


1 filos., psich. katarsis
2 med. vidurių (iš)valymas

Ir nežinau ar po kelionės į Minską dvasiškai apsivaliau, ar visiškai apsišikau.

Teko bėgt, nes ilgainiui viskas ėmė panašėti į šėtonišką juodosios magijos seansą pavadinimu ”Minskas”. Tačiau praleisti, jo buvo nevalia. Ak, juk tokia galimybė pamatyti tėvų epochos nuaidintį atodūsį, nOSTalgijos nešiotojų pažadėtąją žemę, ne šeip sau šalį, o, jei norite, pačią paskutiniąją Europos diktatūrą. Tokia proga – už vizą 120 lietuviškų pinigų ir štai mes traukinio kupe, rodome savo it putinas raudonus passport‘us su įklijuotomis vizomis militariško grožumo muitininkei, metančiai mums vilioklišką žvilgsnį linkintį mums malonios kelionės ir tiesiog stačiai netelpa džiaugsmas kelnėse, vien nuo minties apie galimybę baigti šio, paskutinio socialistinio Eoropos zombio kūne. Niešti nors tu ką, ir visai pamiršti, jog esi tik Vakarų kultūros eunuchas, kastratas, savo paties karikatūra besiveržianti į spektaklį, kurio praleisti neleidžia geras keliautojo skonis, snobiškas vartojimas ar tiesiog infantilus smalsumas.
Visad būdavo sprangoki varguolių sapaliojimai apie švarias gatves, šimtaprocentinį užimtumą, bei geležine ranka puoslėjamą ramybę, užtikrintumą, ir gerovę, kuri terpsta kaimyninėje valstybėje. Tačiau juk visi puikiai supranta - tai viso labo tik šėtono pučiama migla, kurią mes, apšviestieji “inastrancai” tuoj tuoj demaskuosime. Ilgai netrukus įsitikinsime patys ir jus įtikinsime, kad ta galežinė ranka, kuri mylimą kolūkio daržą rūpestingai prižiūri ir ravi nuo visokiausių piktožolių, ištikrųjų yra dalis gangrenuojančio kūno. Tuojaus atskleisime visus tuos paskutiniojo Europos Volando šposus. Mes, įvairaus plauko nuodėmių – begėdiško smalsumo, vartotojiškumo, snobizmo ir pasipūtėliškumo – pritvinkėliai plūdome į salę, graibstėme ciagretes, tas velniškai pigias cigaretes ir degtinę, pasipūtėliškai tikėdami, kad esame ne šunsnukiai, o tikri sielos aristokratai.

Leiskit priminti:
– Bengalskis padarė pauzę, laukdamas juoko protrūkio, tačiau niekas nenusijuokė, ir jis varė toliau: – Taigi jūs išvysite juodosios magijos seansą, kurį pademonstruos įžymus artistas iš užsienio mosjė Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame, – Bengalskis nutaisė gudrią šypsenėlę, – kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai, o maestro Volandas paprasčiausiai yra puikiai įsisavinęs iliuzionistų techniką, ir jūs tuo įsitikinsite pamatę pačią įdomiausią dalį, tai yra šios technikos demaskavimą, o kadangi mes visi kaip vienas balsuojame ir už techniką, ir už jos demaskavimą, tai pakviesime scenon poną Volandą!
Šitaip pasvaičiojęs, Bengalskis suglaudė abiejų rankų delnus ir, pakėlęs juos virš
galvos, ėmė moti link šviesaus plyšio, ir uždanga tyliai šlamėdama atsiskleidė iki galo.
Mago pasirodymas drauge su ilgšiu padėjėju ir katinu, išėjusiu į sceną ant užpakalinių
kojų, labai patiko publikai.
– Krėslą, – negarsiai paliepė Volandas, ir akimoju nežinia kaip ir iš kur scenoje atsirado
krėslas, į kurį magas atsisėdo.
– Sakyk, mielasis Fagotai, – kreipėsi Volandas į savo languotąjį juokdarį, turėjusį, be
„Korovjovo“, matyt, dar ir kitą vardą, – kaip manai, juk Maskvos gyventojai gerokai
pasikeitę?
Magas nužvelgė nuščiuvusią publiką, apstulbintą krėslo atsiradimu iš niekur.
– Tikrai taip, mesire, – negarsiai atsakė Fagotas–Korovjovas.
– Teisybę sakai. Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Apie
drabužius nėra ko ir kalbėti, bet štai pasirodė tie... kaip jie... – tramvajai, automobiliai...
– Autobusai, – pagarbiai pasufleravo Fagotas.
– Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia...
– Aparatūra! – pasufleravo languotasis.
– Visai teisingai, dėkoju, – dusliu balsu lėtai kalbėjo magas, – o daug kartų svarbesnis
klausimas: ar pasikeitė šitų miestiečių vidus?
[.....]
– Ką įsakysite, mesire? – paklausė Fagotas kaukėtąjį magą.
– Ką gi, – susimąstęs prašneko tasai, – žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau
taip visada buvo... Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti – iš odos, iš
popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai... ką darysi... ir gailestingumas
retsykiais pasibeldžia į jų širdis... paprasti žmonės... Po teisybei, panašūs į ankstesnius...tik butų problema juos pagadino... – ir garsiai įsakė: – Uždėkite galvą.




Panašūs, mes į Minsko tautiečius, tik butai štai kiek ėmė ir sugadino. Butai Budapešte su plačiais langais, kuriuose telpa visas Dunojus. Butai, Berlyne, Belgrade ar Londone, kai kada užskvotinti, kai kada svetingumo dėka tiesiog tapę dar viena užeiga. Bet visada, jeigu įmanoma, su įdomiais žmonėmis, įdomiais jų pasakojimais ir įdomiais interjerais. Vieną dieną tapome savotiškais Zamziškais vabalais. Neskaitančiais žurnalo „Žmonės“, nežiūrinčiais tokių laidų kaip „Kakadu“, jau neminint visų tų telenovelių, kurias transliuoja laikotarpyje nuo vėlyvos popietės iki pirmųjų žinių. Tačiau protingai vartančiais akutes ir su stebėtino pasitikėjimo gaidele balse, spygaujančiais savo nuomonę. Tokioms baltoms galvoms – daugiau tokių juodosios magijos seansų!

Panašūs mes į savo seseris, mamas ir tėčius, kaip šie - iš Minsko, kurie priima mus į savo namus, pagal geriausią sovietinį interjero skonį išpuoštą elnius ar tigrus vaizduojančiais gobelenais. Mes juk iš tokių pačių daugiabučių džiunglių, tik čia jos kiek aukštesnės, maždaug šešiais aukštais. Tiesa, kartais šiose daugiabučių giraitėse atsiranda apskritimo formos oazių. Štai tokiose įcentrinė socializmo jėga stipriausia: ovalinės pastatų struktūros ima ir užžiedina Tavo gyvenimą. Prisuka tave it apelsiną. O nuo kito daugiabučio stogo stebi pro kamerą, ar nesumanei judėti prieš eismą. Mes juk iš ten pat, iš beveidžių, bemiegių rajonų, kur namie, dar visai neseniai, palangėse daiginome svogūnus. Dar visai neseniai dėl tikro nepritekliaus varvėjo seilė - buvome išties išalkę, nebuvome ekspertai, nes labai norėjom valgyt. Drįsome svajoti, merkti koją nematavę gylio, o dabar galvojam, ką čia dar nuveikus. Nesam tikrieji šizofrenikai, greičiau inertiškai sloguojame ir vis čaižom kritusį arklį, o kai šis nesikelia ciniškai šikame Nyče. Panašūs mes, tik paleisti įcentrinės jėgos, jau kuris laikas kaip sklendžiam beorėj erdvėj, kiek suglumę - nenusprendžiam antžmogiai mes, ar vis tik ne labai. Tikras likimo pirštas gnybtelėjo Anuškai į sėdynę ir ši aiktelėjusi išmetė aliejaus bidonėlį. Ėmėm ir paslydom. Iki pat Minsko daugiabučių rajonų, iki pat tos slogumos, kurioje net ir du Milijonai Minsko gyventojų nežino, kur eina. Nežinojome kur eiti ir mes. Tačiau galima buvo aiškiai jausti – vieta pažįstama.

Grįžome ten, kur pigios degtinės, likerių ir balzamų baruose subrendo nostalgija. Įsismelkė lyg stiprios tabokos dūmai į rūbus. Nostalgija tam, ko niekada nesi matęs, nežinai net ar esi girdėjęs. Taip ilgai čia tūnojai, kad pajautos tapo žinojimu. Jautrumas virto geromis manieromis ir mandagumu, kuklumas – tiesmukumu, tikėjimas - volteriškai nepamainoma sąvoką. Ir liko tik stiprus ilgesys, it paskutinis mohikanas likęs bemaž paskutiniuoju jausmu. Liūdna čia. Tačiau tai vienintelė likusi veikla. Betoninės dykvietės įskiepijo klajonių paradoksą – gyventi laukimu ir tuo pačiu metu niekuo netikėti. Irtis tolyn nuo nekenčiamos šiandienos, artėti prie nelaukiamo rytojaus. Jis [Minskas. (tik paklausykit kaip skamba: „Mins-kas“)] liko ten pat, niekur nepabėgo, rodos laukė kol sugrįšim, tariamai savo valia. Jis buvo ištikimas, nes visą tą laiką žinojo – užsuksim, užsirūkysim dar kartą, tai tik laiko klausimas, nors, rodos, jau buvome metę. Ir rūkysime godžiai, rysime nikotiną lyg rūkymo priepuolio paimti, vis didinsime dozę ir miligramų kiekį – light, superlight, 14. Nes nieko mums nėra labiau pažįstamo ir savo nei nudrožtos miegamųjų rajonų kiemų supynės, nei spalvotos naujametės girliandos, pigūs barai su tiksinčiais laikrodžiais ir iš seno radijo imtuvo atsklindančiaa daina, -aaaa. Ir tas šleikštus, užgniaužto riksmo, skonis burnoj.
Minskas yra archetipas, kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, sudarantis post-komunistinės žmonijos psichosocialinės sanklodos pagrindą. Tai vaizdinys, kuris įkūnija vietą, kurioje viskas prasidėjo. Tai svetimo sapno, kuriame kartą atsibudai, erdvė. Tu šios erdvės įkaitas, nuasmeninta detalė, mechanizmo, kurio esmės tu negali suprasti. Galbūt jos išvis nėra? Tai panašu į Stokholmo sindromą, kuomet auka ima jausti teigiamus jausmus savo užpuolikui.

Niekur juk nepabėgsi, sapnas – ne tavo. Leidiesi svetimo sapno įcentrinės jėgos sūpuojamas, kiekvieną dieną ji rūpėstingai vežioja Tave vežimėlyje, Tave kaip kūdikį, kuris – žino – niekada negims. Vežioja kasdieniais troleibusų maršrutais, po darbo, iš kurio nieko neuždirbsi, iš suplanuotų pramogų, viename iš gausybės pigių kino teatrų „Raketa“, nes žino, niekur neišskrisi. O šitaip bevežiodama, tave kaskart veidmainiškai perspėja: „Astarožna – dzvery začyniajetsa“.

2010 m. gruodis 6 d., pirmadienis

Croatian road of the knowledge of good and evil

Šį tekstą nusprendžiau publikuoti praėjus gerokam laiko tarpui nuo minimų įvykių, ir visgi matant, jog patirtys, ir nutikimai paliko aktualūs ir po šiai dienai. Keliauju ratais.




Prabėgo mėnuo ir laiko aritmetikoje valandas ir dienas pakeitė menulio patekėjimai, skaičiuojami kasnakt balkone, traukiant vogtas iš motinos cigaretes. Į tvankią dykumą, be jokio įkvėpimo, išvirto dienos. Dienoraščio įrašuose, lyg pas Robinzoną Kruzą, įrašyta: Pirmadienis – Penktadienis, Antradienis – Penktadienis, Trečiadienis – Penktadienis, Ketvirtadienis – Penktadienis ir t.t. Ir nieko panašaus nei į Vengriją, nei į Balkanus ar Italiją čia nebeliko tik nežmoniškas karštis ir keli neišryškinti kadrai, kurie pro objektyvo linzę nepermaldomai besiveržiant šviesai dyla iš atminties palikdami baltus lopinius.

Keturi laiko vienetai Budapešte, vėliau dar pusantro be bekpeikinant Balkanuose ir dar beveik tiek panašiu stiliumi keliaujant po Italiją. Dabar esu Alytuje. Buvau gana grakščiame ir erdviame Zagrebe, nerūpestingame Splite, idiotiškame Dubrovnike, “Tokiųdaugiauneesumatęs” Albanijoje ir taip toliau. O dabar esu Alytuje.

Francis Fukuyama, pasibaigus Šaltajam Karui, pabandė numarinti istoriją. Sakė, jog Vakarams arba, ką jau čia – Amerikai, laimėjus, įsigalėjo viena ideologija (politine ir ekonomine prasme). Pasaulis lyg priešgyna vaikas, kuris anksčiau revoliucijos opiumo paveiktas kėlė maištus, dabar jau suprato klydęs. Štai taip nebeliko aštrių kampų – pagrindo konfliktams. Kadangi istorija, o taigi ir laikas, buvo suvokiama kaip konfliktų visuma, tokia istorijos mirties išvada rodėsi suprantama. Tačiau laikas, po Frencio smūgio atsistojo ir bėgo toliau, gimė naujos istorijos, naujos teorijos.

Artist don‘t go home, they just change places.“ Arba “I hate my wife, because I’m boring” – (Copy right Budapest)

Namai, jei perdaug į juos pasinersite jus gali paversti Frenciu Fukujama. Namai numarina pulsą ir vienintelis jus reanimuojantis dalykas yra kasdienė žvilgsnio pro langą į kiemą terapija. Jie atbukina ir atima charakterį lyg kampus ir briaunas akmens, esančio tekančios pastovumo srovės gniaužtuose. Ir tampate tik dar vienu lokalizuotu, nugludintu teoretiku, braukančiu kampus “Teleloto“ oazėje. Greit atsiranda problemų su sąnariais, grynojo laiko praleidžiamo virtualioje erdvėje parametrai ištysta, ir į jūsų pasaulyj pasibeldžia prostatos sutrikimai. Fazę kai dar nori, bet jau negali pakeičia fazė, kai tai ko negali pradedi neigti. Dėl prasto tendencingo apšvietimo ir nesumokėtų praeities mokesčių ypač padidėja galimybė virsti paprastuoju homofobu, kuriam bet koks išėjimas iš namų yra perversija. Homofobai tokius bastūnus mėgsta apšaukti menininkais, dažnai jiems reguliarus nebuvimas namuose yra pederastija arba kitais žodžiais tariant pedofilija. Tokie žmonės ne itin linkę bendrauti su kaimynais, už stiklinių spintos durų, skaisčiai švyti arbatos servizas, o ant televizoriaus viršaus puikuojasi rankų-nėrimo balta baltutėlė servetėlė su Rūpintojėlio statulėle. Dar galite pavirsti namudiniu nacionalistu. Geriausia, kas gali nutikti pastoviai sėdint namie jūs pasidarysite palaimingu idiotu, kuriam nereikės net masturbuotis. Tokių baimių kamuojamas sąmoningai vengiu namų ir manau, kad kada nors labai mylėsiu savąją žmoną.

Kelias . Šįkart vingiavo po Balkanus. Kartais pučiant šiltam pajūrio vėjui, kartais svilinant 40 laipsnių karščiui. Lyg senais biblijiniais takais pramintais besitraukiančių protėvių Adomo ir Ievos, blaškausi ieškodamas kelio atgal. Bet mums, vaikams, gimusiems po didžiojo grieko viskas tėra pasakojimai, miglos, toros ir biblijos surašytos mums pranašų. Tik štai mes neskaitom jų knygų. O kam jei nesuprantam jų kalbos? Apreiškimas Karoliui Tomo, paėmus keletą stipraus alaus man išreiškia daug daugiau nei tas, Jonui, kur kiekvieną rytą sekmadieniais skaitomas. Mano rojus – akimirka. Ta pati, prieš išvemiant žemėlapius. Visuomet lūžtu taip ir nesuspėjęs pasakyti kiek laipsnių platumos ir kiek laipsnių ilgumos sudaro manąsias koordinates. 63 ilgumos:
– Aš Tau sakau, čia pizda, viskas lyg... ir tie jonvabaliai kur švietė naktį rodant kelią, kai lipom numigt, 24 platumos:
- Tereikia nepražiopsot to kelio ženklo ties posūkiu į,.... aaaa... There‘s a natural mystic blow‘n through the air, if you listen carefully now you will hear... – ir pasigirsta kaip tyliai, kūdikiškai atpili.

Mano rojus - tai akimirka. Tai nieko tikro, tik fotoniškų pajautų bangos, vis atsklindančios prasibrovus pro sienų plyšius. Disdentiškai vaduojasi nuo teorijų, dėsningų dėsnių ir tiesos tų pranašų, kurie atseit buvo amžinybėje. Kelias taip dažnai kartojasi, jog pats juo tampu. Grįžtu pas save ir daugelį kartų pravažiuoju, darau lankstas ir ignoruoju raudoną. Kelias neturi išankstinių nusistatymų, tos kontrolės, kurą primeta tikslas. Kartais pamąstau, jog tikslas iš esmės pasmerkia. Prisimenat Jarmusch‘ą? Limits of control – tai tikslas. No limits, no goals – no control.

Kai kelionės metu pavėluoji į paskutinį tądien traukinį, prisėdęs Zagrebe prie nepažįstamojo, klusteli, gal šis turįs cigaretę, tuomet šis gali papasakoti, jog šiandien štai pralošė visus turėtus pinigus. Tiesdamas į tavo sveikatą, ką tik gurkštelėto alaus butelį, konstatuos, jog turi problemų su alkoholiu. Pavargusiu, bet nenugalėtu veidu tarstels, jog Bosnijos karo metu, tarnavo kaimelyje, kuris, pamišėliško serbų vykdyto bosniakų genocido metu turėjo būti sekanti beprotybės auka. Beprotybės, kurios ašmenimis sruvo moterų, vaikų ir senių perrėžtų gerklų kraujas. Ir akys žvelgiančios taip lyg, rodos, viską matytų ir vėl. Ir taip sutinki jų ne vieną. Jie kaip kelio ženklai.

Kartais jų nepaisai. Merki koją ten, kur jau buvai arba tiesiog neklausai net pats savęs. Pats abiem rankom įsikiši kabliuką sau į žiaunas, truktelnį už valo ir pasufleruoji, kad jau laikas traukti. Taip mes papuolėm į palmėmis papuoštą didžiausias Kroatijos turizmo industrijos masalą - Dubrovniką.

Dubrovnikas! – aiktelėsite jūs, o back vocal‘u jums perversiškai šlamesiu atkartos tos pačios palmės ir ošianti mėlyna jūra. Palikite šį “turistų pamėgtą Viduržemio rojų“ orų prognozės žemėlapiuose. Kodėl? Todėl, jog naktį jis būtinai privažiuos prie jūsų savo motoroleriu. Neišjungęs motoro ir nenusiėmęs šalmo – štai, koks užsiėmęs - Jums pasiūlys nakvynę. Trisdešimt eurų – labai nebloga kaina suskubs patikinti jus. “Nebent už aštuoniolika. Ne? Na ką gi” Jūs nužingsniuojate, nervingai ima tiksėti sekundės, nuo krantinės, pro laivus, lyg vagis, švelniai atslenka naktinis brizas. Tik tak, tik tak - “Ok ok. 18 euros” privažiuoja ir nemaloniai lyg sparva karštą vidurdieny suzirzia. Bet ką jau čia – suviliojom ir pametėm. Tuomet vis dar burzgiant motorui “bzur bzur bzuur!” Dubrovnikas nusijuokia, spaudžia gazą ir toldamas, dusliai birbiant senutėlei “Vespai”, spėja pinčukiškos šypsenos nutviekstas mums sušukti “cha cha cha better in the park! Better in the paaaaaaark…!” Dubrovnike, būdavo momentų, kuomet atmetęs štai tokius, dievaži, nepadoriai gundančius pasiūlymus jausdavausi lyg ką tik laimėjęs pokerio partiją turint aukštą kortą prieš karališką rūšį. Jaučiausi lyg sakmėje, lyg įsigavęs į žalčio urvą, ir ten be jokio leidimo raškantis šiojo pažinimo obuolius, ir na zlo dar pradėdavau jais žongliruoti jam panosėj. Mums tik pasirodžius ir žalčiui vis dar miegant, pro vielinę tvorą kaišiodami rankas skynėme pažinimo apelsinus (obuolius ar apelsinus, koks skirtumas juk vaisius), į barus ėjome tik nusimyšti, o miegojome naktį siauroje senamiesčio gatvelėje? How about „If you ain‘t got no money take your broke ass home“ now, sir? Tokio paties kaip tu kostiumuoto korifėjaus žodžiais tariau tau:

I’ve lived the life that’s full
I travelled each and ev’ry highway
And more, much more than this, I did it my way


Dubrovnikas, beje, yra labai dvilypė asmenybė.
Kartą dviejų išradingų protų koloboracija po eilinio vyno pagimdė terminą “pragmatiškasis moteriškumas”. Jis taikytinas moterims, kurios yra dieviškai gražios, Tai gerai žino ir moka reikalui esant tuo pasinaudoti. Grožis tampa pragmatišku. Dar blogiau yra tada, kai po akiniuotos ir spuoguotos paauglystės, kada ją visi vadino “lenta“, pradeda kaltis afroditiškos krūtys ir po kiek laiko jos jau panaudojamos taktiniais sumetimais. Taip grožis tampa priemone ir įrankiu. Dubrovnikas turbūt irgi naudojasi savo grožybėmis. Sakytum iš dangaus tas gražumas. O kur dar dygstantys SPA centrai, įspūdingi tiltai, prieplaukos su snobiškai užvadintais laivais, saulė ir mėlyna jūra... ak. Neįkandamas grožis paprastam tranzuotojui. Močiau į tą Dubrovniką ranka - trenk jį perkūnas -, tačiau prisimenu štai ką – besilankant Makedonijoje prie eiktusau kokio gražaus Ohrido ežero, užsukau aplankyt ikonų muziejaus. Praeini dulkėta gatvele, posūkis į kairę, medinės pravertos durys ir štai toks vidinis kiemelis: bizantiško tipo pastatų kompleksas, medžių paunksmėj stovi sena Zastava. Greta ant suoliuko pūpso apkūnus vyriškis ir davinėja įsakymus. Matau kaip dukra paskubom prileidžia kibirą vandens, prabėga su juo ir....šliūkšt ant tos purvinos mašinos. Čia iš senos bažnyčios-muziejaus išbėga garbiniuota makedonė, ir kažką garsiai, sus dideliu užsivedimu sako giminėms artai kaimynams (Supratau, kad turistai nesusimokėjo už bilietą. Nemoka, kad juos kur!) Senesnioji moteriškė padeda dukrai – dabar jau abi plauna Zastavą, o palei ikonų pastatą šmirinėja keli babmbliai. Pirštai burnoje, ir akys nepaleidžia nepažįstamo užklydėlio. Svarbiausia be manęs daugiau jokio pašalinio asmens. Pasijaučiau nejaukiai, kai iš stebėtojo, tapau stebimuoju. Tapau paveiksliuku savo kelyje. Dubrovnikas tave stebi ir stebisi tik tada jei mato, jog neturi pinigų.

Antroji Dubrovniko dvilypės asmenybės dalis yra turistai. Jų, galvą guldau, yra turbūt daugiau negu vietinių gyventojų. Jie yra niekšai ir daugiau apie juos neverta kalbėti.

Kroatijoje viskas palaikoma švaistūniškumo, lengvabūdiškumo, draugiškumo, bei pietietiškos iracionalios laimės mišiniu. Jokių namų! Vakarop kaimynai susirenka pažaisti kamuoliu, pasišnekučiuoti ar išlenkti butelaitį skanaus Karlovačko alaus. Zagrebas, Splitas, Dubrovnikas visur ir visomis dienomis, man būnant, kavinės buvo pilnos žmonių lėtai gurkšnojančių alų ar kavą. Ar darbas mus padarė žmonėmis? Geriau neklausinėti nesąmonių. Namai ir tylus vakaras prie televizoriaus? Beprotybė! O dabar pasiimkit savo piniginę, iškrapštykit, visus turimus įvairaus nominalo savo pinigus, sudėkit juos į krūvelę, šalia pridėkite televizoriaus pultelį, bei naujausią savo Ipod grotuvą, kad viskas atrodytų kiek rimčiau dar pridėkite ir keturis metus stenėtą perspektyvios teisės, vadybos etc. diplomą ir paklauskite savęs ar visa tai yra verta daugiau nei ta kroatiška beprotybę, pernakt su draugais praūžta alga, bei ir nerūpestinga žaidimo rutuliais partija vakare su savo kaimynais. Kai jūs skaičiuosite ir mąstysite aš dideliu greičiu pralėksiu pro Jūs berdamas jums turbūt nesuprantamus žodžius, lyg pažinimo vaismedžio sėklas į jūsų sodą. Sakysite viskas, kas yra ant jūsų stalo yra tikra, bet mano sėkla jau pasėta. Tik tak tik tak – tik laiko klausimas, kada imsite ir suabejosite.

2010 m. rugpjūtis 22 d., sekmadienis

Balkaniškasis Alter Ego.


„Labas vakaras mieli žiūrovai, žinau pasiilgot manęs. Žinau kokį žada rytdienos orą, žinau apie rungtynes. Kas dedasi gyvūnijos pasauly arba kaimynų kieme, su kuo ir kiek vakarieniaujat - žinau tiesa ar ne. Kodėl tiek daug mokat už elektrą, kaip mokosi jūsų vaikai, žinau, kad .... gavot iš niekur ir niekur jūsų neleis, žinau, kas mezga be jokio patento ir iš kur gauna siūlų dažų, žinau, kas kuo dabar nepatenkintas žinau, kad tai negražu.
(Dainos teatras – “Išjunk televizorių”)


Priversti Jus jaustis ypatingais ir unikaliais, toliau kai jau tapsite vienodais, bus visai nesunku pasakyti, ko jūs norite. Mano ego žino ko trokšta jūsų unikalumas. Pretenzingo skonio skaitymėlis, kur juodos it koka kola avys, atmieštos kelesdešimčia mililitrų cukranendrių spirito išminties ir skiltelė laimo ironijos.

Parašyti Jums skanų straipsnį apie mano savaitės su trupučiu trukmės bekpeikinimą autostopu po Balkanus. Būkim biedni, bet teisingi – Jūs ten nebuvot, o aš nenoriu maitinti jus konservatų prikipštais skanėstais. Kelionių aprašymas yra šėtono išmislas. Ne kitaip. Aš nepretenduoju patenkinti jūsų unikalumo. Susikurkite jį patys. Viliuosi, kad šis straipsnis paskatins kažką susikrauti kurpines  ir tempti jas patiems. Juk kaip Jums perteikti tokius dalykus kaip kad pavyzdžiui laiko pajūčio netekimą, kai, rodos, betranzuojant po 40 celsijų saule prakaitas užpila tą šizofrenišką detonuojantį “tik tak tik tak,” ir viskas ima skęsti vaizdų jūrose, kol galop šis malonus orgazmas taip nualina, jog norisi tiesiog nusisukti ant kito šono, baigti glamones ir tyliai užsnausti. O kitą rytą jau ropštiesi iš miegmaišio vilkiko kabinoje, vairuotojas kaičia primusą iš kurio tuoj tuoj pasklidęs turkiškos kavos aromatas privilios dar pora “salam aleikum”. Štai todėl mano istorija negali būti jūsų istorija, o laikui bėgant turbūt galop ji nustos būti ir mano. Atmintis ją išbraukys, išgarins, išcenzūruos, ir visa liks panašu į saulės nutviekstą foto juostelę.


Vaikystėj nusiskynę ilgas smilgas ant jų verdavom žemuoges ir vėliau jas dovanodavom mamoms, sesėms, arba kaimynų iš gretimos trobos dukrai, kuri buvo vardu Justė ir praganė  pievose svetimą kepurę, kurią vėliau sušienavo traktoriai. Oh well. Bet tos žemuogės ir visa... buvo taip gryna ir tyra lyg Nemunas Smetonos laikais. Todėl šįkart nesinori jokių įmantrybių. Jos alina, ir sudrumsčia akimirksnius to dostojevskiškai svarbaus grožio.


-


Prisipažinsiu, nenupirkau tau brangių saldainių ir glėbio raudonų rožių. Geras raudonas sausas vynas ne mano kišenei, o ką jau kalbėti apie tą finikietiško purpuro suknelę. Turiu tik saują suvertų it tos žemuogės nuotraukų ant skaitmeninės gijos. Tikiuosi to užteks. Pasirašo Diokletijanas. 


 Ir taip iš Splito, kur miestas, skirtingai nei Dubrovnikas, jums neįkyri. Čia ant kranto brezentu apklota sena valtis į kurią įsmuko katė. Įsmuko vidun lyg koks sekamas šnipas. O viduje keli maži kačiukai. Akli štai. Akli kačiukai Splite. Ir tik vėliau jie nedrąsiai pro kampo briauną iškišę galvutes žvilgtels, kas ten dedasi. Bandys surast Diokletijano rūmus, binzendami krantine.



O kai vėliau jūs atsidursite Makedonijoje, beklaidžiojant po Ohridą miestą nueikite prie Ohrido ežero. Ten gyvenanti močiutė, turinti stebuklingą balionėlį, kuriuo pripučia gražiausių gelių visame Ohride. Gėlių aš pats nemačiau, tačiau kėblumai bandant nupaveiksluoti šį inovatyvų būdą sodininkystės būdą (Močiutė vis išlysdavo į balkoną atseit palaistyti gėlių. Mhm. Net ir kvailam aišku, kad pripūstų gėlių laistyti juk nereikia. Neapgaus) turi riekšti, jog čia esama paslapties. 



Dar Ohride, pamenu, neskaitant poros turistų pakrantėje, žvejojo maža mergytė. Pavėsyje prisėdu ant akmens, nusiimu fotoaparatą ir žiūriu į ją pro savo fotoobjektyvą. Žiūriu kaip ši užmerkia lagūnoj sietelį, į šį įplaukia keletas kilbukų ir tada kilst į viršų! Spragt!



Bet grįškim dar į Splitą. „Godine Prolaze Ljubav Ostaje“ – jei teisingai suprantu kroatiškai „Metai praeina, o meilė lieka“. Splito „Haiduk“ - vienas iš dviejų populiariausių futbolo klubų Kroatijoje. Visoje Dalmatijoje sienos nudažytos meile savo mylimam klubui. Ir ta meilė neblėsta jau šešiasdešimt metų. Organizuotas sirgalių klubas „Torcida„ buvo įkurtas 1950-aisiais ir yra laikomas seniausiu tokiu klubu Europoje. 



Iš Kroatijos traukėme tolyn į pietus, į Albaniją, šalį kuri tiesiog yra kitokia.  Karvės pririštos tiesiog magistralėje. Degalinių daugiau nei automobilių, o vienintelė tikra mašina yra Mercedes.  Kągi – reikia ir šito. Ir tikrai – juk nenuneigsi, jog Mercedes yra bloga mašina. Bet juokingiausias dalykas yra štai koks. Ilgus dešimtmečius šalį valdė gan paranojiškas diktatorius Enveras Hoxha. Priešais paskalbęs Vakarus, tuojaus jais paskelbė ir Sovietų Sąjungą, Jugoslaviją ir Kiniją. Užsienio televizija bei radijas buvo uždrausti, kaip uždrausta buvo turėti ir nuosavą automobilį. Iki pat 1991-ųjų.  Hoxha‘i matyt sapnuodavosi priešai ir galimas Albanijos užpuolimas, tad.... visoje šalyje jis įsakė pristatyti daugybe bunkerių. Stovi tie bunkeriai ligi šiolei. Kaip grybukai po lietaus.




Po Makedonijos aš atsidūriau Niše. Trečiame pagal dydį Serbijois mieste. O su Nišu viskas buvo gana įdomiai.
Man dar pradėjus savo kelionę po Balkanus Zagrebe užsimaniau apžiūrėti šiuolaikinio meno muziejų. Važiuojant link ten autobusu klustelėjau vieno ponulio, kurioje stotelėje man lipt lauk.
Po muziejaus vakare nusibeldžiau į animacijos festivalį. Sėdžiu, žiūriu multikus ir tik krepšt krepšt kažkas už rankovės – ogi tas pats ponulis: „So how did you like Museum?“. Ir prasidėjo šnekos su gerbiamuoju. Taip ir taip. Žurnalistas. Serbas. Gyvenanatis ir dirbantis jau daug metų Kroatijoj. Ach taip - korumpuoti Briuseliui besilankstantys Kroatijos politikai, ach taip Miloševičius ir Tadičius ir Bosnija. Mhm Važiuoji į Serbiją? Jeigu nori pamatyti tikrą Serbiją vyk į Nišą. Atseit tikra Serbija. Vienas vietinis nišo Couchserferis man parašė ta tema vėliau štai ką: „Anyhow, that journalist from Zagreb probably never ever visited Nish at all. In my opinion, Nish is everything but not the real Serbia. People here are long term seeking authonomy from centralistic Belgrade-based government, menthality, dialect, foods, local culture, are all a bit different from what is considered 'Serbian'. Not to mention usual bullshit I could hear there in Zagreb about mainland Serbia (Nish, by inner Serbian standards ISN'T really included into Serbia 'mainland' but southern Serbia, somehow a bit different than the rest of the country). Once again, I can't stop myself getting buzzed when I hear usual bullshit from those guys who in most cases have never been here, telling how Nish is the core of 'Serbian something' just because it's not on the frontier borders or a capital. In my opinion, the 'SErbian' Serbia is central area around Kragujevac, called Shumadija region, and the whole west portion of a country.“

Visgi Nišas buvo gana įdomus



Visur pilna tos senos Jugoslaviškos dvasios. Komerc export ir senais geras Gorenje. Dar dega (Beje po balkanu išmokau skaityti šitą žodį. Ne Gorenje, o Gorenje, kas išvertus iš Slovėnų kalbos reikštų Degimą. ). Lyg šiandien būtų vakar.



Bet visgi kai ko jau ir nebėra. Didysis Jugoslavijos komunistų partijos pirmininkas Jospinas Bros Tito. Jei būčiau gilus komunistas, būčiau tuoj pat priklaupęs ir taręs, Tėve atleiski jiems, ne sjie nesupranta, ką daro.



Ir pabaigai noriu atiduoti duoklę visiems vilkikų vairuotojams. Už jų gerumą, vaišingumą, ir ypač už kabinose antrame aukšte esančias lovas, į kurias taip malonu atgulti po ilgos dienos.

Štai šis vardu buvo Ozkan. Važiavom su juo nuo Serbijos iki Zagrebo. Kai vakare sustodavom didelėje mašinų stovėjimo aištelėje jis užkurdavo primusą pačirškindavo kiaušinienės su jautiena, ipildavo rakijos (anyžių dektinė, kuri maišoma su vandeniu pasidaro balta lyg kokoso pienas) ir sakė man: „Drink and eat“. Gretimai stovintis kompanijonas klausė iš kur aš: „Are you from Russia?“  „No – Lithuania.“ „Aaa. I have a second wife from Belarus. Here name is Oksana. She gave me two children.“ Nežinau kodėl, bet buvo kiek juokinga. Lažinuosi Jis niekada nebuvo našliu.

2010 m. gegužė 30 d., sekmadienis

Ką gali ir ko negali lietuviškas kinas?

Prieš pradedant norėtųsi padaryti keletą ornitologinių (tiesa – nevisai) pastebėjimų. Gervės, kaip žinia, išskrenda rudenį, tačiau juk mūsuose kine viskas vyksta ne pagal gerai žinomus dėsnius. Būtent todėl filmai skelbiami geriausiais, net jei jų ir nematė kino teatrų lankytojai. Kaip ten bebūtų norisi tikėti, jog naujausias Šarūno Barto filmas “Eurazijos Aborigenas” yra vertas gauto apdovanojimo. Tačiau Bartas man yra tolima idiliška sala lietuviško kino okeane. Būtent todėl norisi pakalbėti apie tai, kas dedasi arčiau Marijos Žemės krantų.


Nors tema “Nacionalinis Kinas” man yra aktuali, tačiau negalėčiau pasakyti, jog esu didelis lietuviško kino fanas. Visų pirma dėl to, jog nerandu jame tai, ko ieškau. Kartais išimtimis tampa mūsų dokumentikai, kaip antai Matelis, Stonys ir jų Varpai, Ūkai arba Skrydžiai į Žemę. Tiesa dar yra brandesnės kartos atstovai ir sovietmečio laikotarpio kinas (Žalakevičiau pamfletinis “Marš marš tratata”, Žebriūno “Velnio nuotaka” arba Raimundo Banionio “Vaikai iš Amerikos viešbučio”). Bet mes juk nežiūrime į praeitį, esam modernūs ir išalkę ateities. Ateitį buvo bandoma užrašyti kino manifestuose, tačiau nors rankraščiai nedega, romanais jie šįkart nevirto. Ir visgi kokios yra šiandienos lietuviškojo kinematografo galimybės? Neseniai teko matyti du, bene skambiausio atgarsio sulaukusius lietuvių autorių darbus. Pirmasis iš jų, dar 2009 metų gegužę buvo apdovanotas gerve kaip geriausias metų filmas. Tiesa apdovanojimus vėlgi suteikė ne žiūrovai, o autoritetinga komisija. Antrasis filmas, priešingai, iškart po pasirodymų kino teatruose ėmė šluoti pelną ir tapo viena geidžiamiausių premjerų, kas, kalbant apie lietuvišką kiną, netelpa į nusistovėjusių tradicijų rėmus. Kalba, be abejonės, čia sukasi apie Igno Miškinio – vieno iš minėtojo manifesto bendraautorių –, “Artimas šviesas” ir Emilio Vėlyvio pirmojo “Zero“ tęsinį “Zero 2”.
„Artimos šviesos“. Filmas –lietuvių ir vokiečių koloboracijos rezultatas. Filmo premjera įvyko Vokietijoje Diuseldorfe. Vėliau jis buvo rodomas Berlyne, Leipcige ir dar keliuose Vokietijos miestuose. Vokiečių indėlis į filmą: vieną pagrindinių vaidmenų atlikusi aktorė Julia Maria Kohler , ko-prodiuseriai Diegmaras Niehage, Michaelis P.Austas, dailininkė Monika Bauert, kompozitorius Marku Austas, kostiumų dailininkė Romy Reinfeld ir žinoma pinigai. Filmas dalyvavo užsienio kino festivaliuose, Čekijoje, Rusijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje, Rusijoje, UK ir taip toliau. Tiesa ir tai, jog tai vienas pirmų lietuviškų filmų, kuris buvo finansuotas iš ES fondų (“Eurimages“).
Gana sausos statistikos. Dabar leiskimės į sentimentus. Du dalykai kurie man patiko Igno Miškinio filme – soundtrack‘ai (mano favoritas ir dienų dienas suktas Stereotyp feat. Tikiman - Flying Style) ir operatoriaus darbas. Už pastarąjį gerai nudirbtą darbą nuopelnai atitenka Rolandui Leonavičiui. Kamera lėtai, panoramiškai fotografuoja naktinio Vilniaus urbaną, kartais dar tik statomą, kartais seną kaip bočių namai Šnipiškėse, ir išnešioja žiūrovo dėmesį po miesto arterijas lyg naktinį personažų nikotiną po organines ventiliacijas. Naktis, kelias, cigaretės, kava, moteris, driftingas, žolė – kažkur viskas girdėta. Toks Paulo Coelho tipo filosofinis kičas. Ir nors muzika gera ir kamera dirba gerai, kažkodėl eilinį kartą kamuoja emocinis niežulys. Rodos, įžanga nebloga, prisilietimas yra, tik vėlgi tam, kad būtum pilnai lytiškai sujaudintas reikia poros alaus, arba kitaip pagrindinė aktorė taip ir liks neįminta mįslė filme. Jei dėl skonio dar galima ginčytis, tai kaltinti ją per dideliu plepumu sunkiai išeina. Problema ne tame, jog ji nekalba daug. Problema, jog ji nekalba tada, kai reikia, o kai kalba tada galėtų patylėti. Tačiau jei fabula dar būna nieko tai prasti dialogai lyg viską bjaurojanti karpa ant lietuviško kino veido. Kai mįslinga veido išraiška tylėjo Valentinas Masalskis arba Banionis - tai buvo priimtina, kai filosofiškai ir tiesiog stačiai poetiškai šneka pagrindiniai personažai, kuriems dar net ketvirta dešimtimi nekvepia, tada jau darosi neramu ir net nebūdamas didžiu kino ekspertu gali pagalvoti, jog toks tylėjimas yra patologiškas, ne tik kalbant apie personažus, bet ir apie visą lietuvišką kiną aplamai. Lygiai taip pat su Giedrės Beinoriūtės „Balkone” susodintai paaugliais, kurie iš beriamų dialogų atrodo ne pagal metus suaugę. Daug įtikinamiau man skamba Ramūno Vėlyvio personažai “-O jeigu čiūrka blet karatistas, nachuj, kuris kaip Džeki Čanas, blet. - Koks dar blet Džeki Čanas? -Tu, blet, Džeki Čano nežinai? Fylmų gal blet pažiūrėk!” Ir paskutinis priekaištas galėtų būti sviestas visam lietuviškam kinui. Neriekia išradinėti dviračio. Scenarijai atrodo taip tartum būtų parašyti spektakliui, o ne kinui. Artimose Šviesose taip trūksta, jog Jonas Antanėlis imtų ir pasakytų ką nors ne pagal scenarijų. Ką nors necenzūruoto. Tarkim “Supistai malonūs šiandien”, nors jo vaidyba bene labiausiai įtikinanti. Igno Miškinio sprendimas pasikviesti neprofesionalų aktorių, kuriam pasirodymas kine buvo bene pirmas, pasitvirtino.
„Ką jaučia žmogus, be konkretaus tikslo naktį važinėjantis po miestą, Jonui irgi nereikėjo aiškinti. „Darydavome tai su draugais, kai man buvo aštuoniolika. Be tikslo per naktį sukardavome po 300 kilometrų“, - juokėsi J.Antanėlis.“
„Manau, šis filmas gali tapti toks, apie kuriuos sakoma - kultinis“,
( „Lietuvos Rytas - Trys nakties klajokliai”)[1]

Kultiniu jis netaps, nes kultinis filmas turi atnešti naujų vėjų į kinematografą. O ką naujo pristato Artimos Šviesos? Nesugebėčiau įžiūrėti nieko naujo net jei įjungčiau tolimas šviesas.
Kiek kitaip jau yra su Zero 2. Nors filmas tik dar kartą patvirtina gerai žinomą taisyklę, nesvarbu kaip apie tave kalbą – svarbiausia, jog kalba. Vieniems tai apokalipsė ir kino dekadansas, kitiems tai genijaus darbas. Rodos, Emiliui Vėlyviui stačiai nusišvilpt – filmas “krauna” pelną.
Tiems, kas žegnojasi išgirdę necenzūrinę kalba, patarčiau mačiau klausyt klebono mišiose arba vienąkart užbaigt su Maironiu. Necenzūrinė kalba yra faktas, o kinas turi būti natūralus, antraip tai teatras, o kadangi stato ne Nekrošius tuomet ir rezultatas gaunasi ne koks. Zero 2. buvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje. Gervės jis negavo. (Tiesa buvo apdovanotas net trijose kitose kategorijose: Geriausias metų kompozitorius - grupė "Happyendless"; Geriausias metų scenarijus - Emilis Vėlyvis, Jonas Banys ir Aidas Puklevičius; Geriausio metų aktoriaus titulas - Ramūno Rudoko ir Kęstučio Jakšto duetas ) Negavo pirma, todėl, jog Šarūno Barto “Eurazijos Aborigenas” yra visiškai kitos kategorijos darbas. Ir jeigu Bartas kuria kiną, tai Vėlyvio filmas man daugiau yra reiškinys. Arba dar kitaip – Zero 2 yra svarbu ne turinys, o kontekstas. Kontekstas esame mes ir būtent todėl filmas tapo fenomenu lietuviško kinematografo žydrynėje. Tai komercinio kino sėkmės pavyzdys Lietuvoje. Techniškai neblogai sukaltas. Žinomi aktoriai, geras piaras, geras treileris (Tiesa, I.Miškinio “Artimų Šviesų” traileris taip pat paliko įspūdį). Priešingai negu kritikams, man nesibaigianti keiksmažodžių kruša nenusibodo. Šiek tiek blogiau būdavo tada, kai R. Rudoko ir K. Jakšto personažai imdavo truputį filosofuoti. Tačiau laiko filosofijai kine pašykštėta. Ir gerai! Neklysta tie, kas sako jog Zero 2 šioks toks Tarantino mėgdžiojimas. Lietuviškojo Bulvarinio skaitalo Vincent‘ą Jules‘ą ir Buch‘ą suvaidino čia jau minėtieji aktoriai R. Rudokas ir A. Jakštas bei Saulius Siparis, kuris jau tada, kai televizijoje dirbo loterijų laidų vedėju, man dėjosi panašiu į mafijos Doną. Bet kaip sako kintiečiai, mėgdžiodamiesi mes juk mokomės, tiesa?
Filmas nieko neslėpė “Televizijai reikia papų” – štai tokią lietuviškos realybės aksiomą išmeta mums V. Šapranauskas kildamas dar vienu kokainu pakilimo takeliu aukštyn. Filmui reikia uždirbti – štai kodėl čia mačiau bene geriausią mineralinio vandens “Vytautas” reklamą, kai jis dosniai pilamas, ant silikoninių krūtų – dirbtinio moteriško šių dienų intelekto. Juk gyvename materialių stabų amžiuje, tad ir piktintis tuo būtų veidmainiška. Veidmainiškas visas mūsų gyvenimas po truputį, nes dauguma lietuviško proletaro atstovų chruščiofkėsė skaito pigiausią žurnalą apie Žmones ir tyliai gėrisi visa ta Zero 2 publika. Kritikai puola peikti, o pensininkės, jei pamatytų kaip yra nužudoma Mėta (aktorė Inga Jankauskaitė) turbūt režisierių sugebėtų ir į tesimą paduoti.

Filmo plakato dizainas gudriai priminė gausiausią tiražą turinčio lietuviško žurnalo viršelį. Gudru. Tačiau ar gudri yra ta publika, kuri kino teatruose žiūrės šį filmą. Tokiems filmams reikia, jog žiūrovas turėtų bent kiek intelektinio potencialo. Antraip jie tiesiog gausins ir taip plačiai išplitusią silpnaprotystę. Suprantu, jog Zero 2 nėra elitistinis kūrinys. Filmo tikslas – šabloniškai uždirbamos bapkės. Su tuo viskas gerai, juolab, jog pats produktas nėra toks jau graudus. O ir kritikams sugebama atsišaudyti argumentuotai: „Valstybė filmo kūrimui neskyrė nė cento, bet sumokėje pridėtinės vertės mokestį valstybei atidavėme daugiau nei kainavo pats filmas, tad noriu, kad čia sėdintys garbūs žmonės to nepamirštų, kai kitą kartą spręs, kuriam lietuviškam filmui gyventi, o kuriam – mirti“. (J. Banys)

Pinigai pinigais, tik klausimas štai koks – ar lietuviškas kinas yra pajėgus kurti kitokią realybę, o ne tik reflektuoti ir replikuoti esamą? Taip taip yra Bartas, Stonys, Matelis, yra senieji grandai, tačiau būkim negailestingi. Prisivalgius I. Bergmano Laukinių Žemuogių, arba pabuvojus ten, kur, anot Jimo Jarmusch‘o, Keisčiau Nei Rojuje, mano pilka rutina ima plūsti kraujais nuo egzistencijos dilemomis užtaisytų, 24 kadrais per sekundę, šaudančių profesionalių kino juostų . “Iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“, - skelbė totalinis 20 amžiaus klasikas Vladimiras Uljanovas. Šypsodamiesi galėtumėme pasakyti, jog cirko jau pakaks, dabar norime kino. Todėl Ignui miškiniui ir Emiliui Vėlyviui, atitinkamai, norėtųsi palinkėti, mažiau stengtis kalbėti tarp eilučių – gyvenime viskas paprasčiau ir moterys ne tokios jau tylios, o žmonės, kad ir kaip bebūtų neįtikima, keikiasi. Emiliui Vėlyviui linkiu neužsiciklinti, ir iš gauto pelno nekurti Zero 3.

________________________________________
[1] http://lt.wikipedia.org/wiki/Kultinis_filmas