Grand avan-Turismo (1)

Pradedant kurpti įžanginį žodį, turbūt reiktų pasakyti, jog visada mėgau šiokį tokį apibrėžtumą, tačiau planavimas ir kruopštus planų išlaižymas nėra ir niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Kai esi jaunas, turi kišenėje šiek tiek pinigų, gerą saują nesubrendėliškumo ir norą imti pasaulį plikomis rankomis turbūt ir gaunasi tai, kas gavosi. Smulkmenos šiame amžiuje yra per smulkios, kad užstimuliuotų kai kuriuos kūno organus. Pamenu dar mano senelis supykęs man sakydavo, jog augu ne razumnyn, bet durnyn. Taip. Bet Londoną aš visgi pasiekiau. Su visa derama pagarba seneliui.

Laikotarpis nuo gruodžio 28-osios iki sausio 7-osios.

Netrukus po Kalėdų pilnom kuprinėm: šprotų, silkių, pyragų, juodos duonos, žalių devynerių, vilnonių kojinių, - šios istorijos herojai patraukė tiesai į... Vakarų Europą!!! Ir nors spaudė agresyvus minusas, drąsos mums netruko. Iš gimtojo Alytaus patraukėme į vakarus, už nugaros tikėdamiesi greit palikti tokius civilizacijos stebuklus kaip Mergalaukis ar Simnas. Tik kiek užtrukom. Kelionė link minėtojo Mergalaukio pateikė staigmenų. Tvyrant filosofiškai ir protingai „aš neturiu ką tau pasakyti-tuomet aš nieko neklausinėsiu“ tylai, nuo mašinos agregato atsiskyręs ir į priekinį stiklą tėškęsis kapotas, turiu pripažinti, privertė palikti nirvaną ir mano kolegą Andrių klustelėti vairuotojo: „ Tai gal buvo virtus mašina?“. Bet vairuotojas operatyviai išsprendęs problemą, tikru budisto iš Mergalaukio veidu, atsakė ramiu dzenu – „ne“. Nuo Mergalaukio iki Simno nebuvo labai toli, tad nusprendėme nevarginti vairuotojų ir įveikti tą atstumą pėstute. Ir štai štai – Simnas!!!

Simną greit perėjome. Po to įveikėme dar kelis kilometrus. Ir dar kelis. Pamenu stovėjome vidurį nieko (na žinote kaip senuose vesternuose „once upon a time in the middle of nowhere..“) ir girdėjome kaip iš netoliese esančios gyvenvietės sklido tūlos, paprastų žmonių meilės prisipažinimai: „ ak, Tu kurva!..“ Bet ne tame esmė. Man rodos ( o tai reiškia, jog galiu ir sumeluot), jog būtent tada pasitarę su Andriumi nusprendėme, jog reikia kviesti pastiprinimą. Ne tai kad reikalai buvo visai prasti - mums tiesiog nestojo. Supešę po cigariuką ir apsvaigę nuo ego sutarėme, jog Andrius kviečia savo mamą, ši atvažiuoja ir mudu pamėtėja iki muitinės. O kas ten? O ten jau fūrų tuntas ir viltis, jog kas nors tikrai mus, du menininkus, priglaus, pametės iki Elko arba jei pasiseks net iki pačios Vokietijos. Mama vėl mus išvydusi laikėsi santūriai. Ne tai kad čia kuo nors būtų dėtas mūsų savigarbos klausimas, tiesiog buvom kiek šalčio pakąsti ir būtų buvę sunku rišliai viską jai nupasakoti.

Kalvarijos. Neįtikėtina, bet kaip ir tikėjomės muitinė Lietuvių pusėje buvo tuščia. Vidinė Lietuvos politika vykdoma pasitelkiant užsienio politiką. Ir reikia pasakyti, jog gan kvalifikuotai, nepaliekant jokių kliūčių. Sieną gali kirsti tiesiog... pėsčiomis. Lenkų pasieniečiams toks Lietuvos valstybinis turizmas, žinoma, kažkiek riečia nosį, taigi buvom paprašyti parodyti savo pavidalų tapatybės korteles. Keli žingsniai už muitinės, Lenkijos pusėje, iškeliam šventinius transparantus „Augustow“ ir švytėdami arba tiksliau spindėdami demonstruojame savo netirpstantį pozityvų nusiteikimą.

Šįkart ilgai netrukom. Už lango kiek šaltoka, bet mūsų vairuotojams tai nė motais, nes vienam rodos dar ilgai bus šilta po lietuviško midaus, o kitas po sunkios verslo konferencijos tiesiog labai nori namo ir nereaguoja į jokius pašalinius dirgiklius. Nei Augustovo sniegas, nei dešinėje pagiringas jo draugelis maldaujantis „kupy hotdoga“ jam nė motais. Vyras važiuoja. Tik pamatę netoliese už Lietuvos prasidėjusią tikrą žiemą supratome, kokie buvome naivūs, tikėdamiesi įveikti Lenkiją trazu, ir kokie esame sumauti laimės kūdikiai šiltai sėdėdami dviejų lenkų džipe, kuris pagal susitarimą mus veža į Varšuvą. Sėkmė mums ne tik šypsojosi, bet netgi leido užkišti savo sušalusias rankutes už liemenėlės. Žinome mes lietuviai santūrūs ir per daug nepiktnaudžiavome: Lenkiją traukiniais pravažiavome be jokių pinčiukiškų monų. Artimi juk esame. Toks tokį pažįsta ir suktybes vienas kito žino dar nuo bočių laikų. Todėl pamanėme, jog Lenkijoj gudraut neverta.
Varšuva. Viskas čia sumautai gražu. Kaip iš kokio futuristinio kompiuterinio žaidimo. Priminė ankstyvoj paauglystėj pliekto „Half Life“ vaizdinius. Tiems kas žaide su barbėmis... įsivaizduokite lėles barbės svajonių namą. Visas iki koktumo gražus, tiesa? Dabar įsivaizduokite tokį pat, tik jau socialistinėje manufaktūroje suręsta namą. Socialistinį barbės svajonių alytnamį. Vietomis labai persistengta, vietomis atvirkščiai. Tiesa abiem atvejais, kaip įprasta nepagailėta statybinių medžiagų. Adolfo genijų konstruojant šį miestą pokario architektų genijus, savo bandymu atstatyti miestą, perspjovė šimteriopai. Bet apie mano ir architektūros santykį šiek tiek vėliau.

Mes metro. Išsipakuojam savo kuprinės. Ant mūsų vakarienės stalo butelis vyno, balta mišrainė, liežuvio gabalėlis, juoda lietuviška duona. Pavalgom ir einam į lauką parūkyt. Čia vienas žmogelis bando man kažką paporint. Klausia kažko apie kelia. Bet aš jam atsakau lenkiškai, kad lenkiškai nekertu ir jis mano lenkiško atsakymo vistiek nesupranta. Jie kalbėsime apie tautos charakterio bruožus, tai lenkai turbūt labai mėgo lavintis mokyklose. O ypatingai gabūs turbūt buvo istorijai. Čia pliusas. Minusas, jog aš irgi labai mėgau lavintis, o iš istorijos gavau šimtą (nesusitvardžiau). Jam greitai išgirdus iš manęs „ Ja lytwyn“, aš greitai išgirdau iš jo „ Jagielo“. Toliau turbūt sekė įprasti stereotipai, nors dievas mato aš stengiausi ir laikiausi gana diplomatiškai.

Lenkija nebuvo ta pasaulio vieta kuri šįkart mus traukė. Mūsų tikslas buvo aiškiai apibrėžtas – pasiekti Londoną, o pakeliui jei išeis aplankyti Berlyną arba Paryžių, tačiau nei aš nei Andrius nebuvome panašūs Į Odisėją, o kita vertus Lenkija nė iš tolo mums nepriminė Ajajės salos ir Kirkės burtų. Varšuva – Poznanė – Kažkas – Rzepin‘as. Taške pavadinimu „Kažkas“ sutikome du jaunus turkus, kurie pasirodo studijuoja Lenkijoje. Pora cigarečių, pašnekesiai belaukiant, kol į Kažką atvažiuos pamaina sugedusiam traukiniui į Rzepiną. Toliau keturiese patraukėme iki Frankfurto prie Oderio.
Įdomus dalykas yra štai koks – įspūdis toks jog abipus upės krantų yra esama vieno miesto (tiesa, Lenkijoje jo tesama tik kokio dešimtadalio). Kaip jau turbūt supratote valstybinė siena čia sutampa su upės vaga. Šengenas turi žavesio. Eidamas per sieną, t.y. per tiltą įsivaizdavau kokia čia apsauga buvo anais laikais. Šaize! O dabar viskas įveikiama pėstute. Už sienos tvarka. Visur vien vokiška tvarka. Man tai mįslė. Kas šią tautą verčia būti tokia pedantiška, tokia sterilia. Klimatas? Religija? Istorijos smūgiai? Jie turbūt turi žemiausius sergančiųjų AIDS rodiklius Europoje. Čia ilgai neapsistojome. Išgėrėm paskutinius lašus vyno, suvalgėm paskutinius šimtalapio lapus ir sėdom į traukinį. Bet prieš tai patyrėm, kad tai, kas leistina , neleistina jaučiui. Į stotį atvyko traukinys. Ir nors buvo diena, tačiau dabar žiūrint iš laiko perspektyvos, situacija man primena viename sename rusų filme girdėtą frazę „ byla takaja tiomnaja noč, što tak y chatelas saveršyt prystuplėnyja“ (liet. „buvo tokia tamsi naktis, jog taip ir norėjosi įvykdyti, nusikaltimą“) Prie traukinio stoviniavo keli policininkai. I darbą vyko, galvą dedu. O pas mus visi ponai, tik su benzino deficitais bakuose. Žodžiu. Jau norėjau šokt į minėtąjį traukinį, tačiau minėtieji pareigūnai skubiai su šypsenomis veiduose ėmė mums pasakoti, kad, matai, šitas traukinys labai prabangus ir vsio takoje. Suprask, mes, du keliauninkai su kuprinėmis, su visa derama pagarba, visgi neatrodome panašūs į keleivius galinčius leisti sau pirmąją klasę ir veikiausiai neapsižiūrėjome ir sumaišėme reisus. Velniop. Palaukėm kito reiso. Visgi kaip jau minėjau su Fortūna išdykaut per daug nesinorėjo. Galėjom gaut kokia lytiškai plintančia ligą, kokiam mažam Vokietijos miesteliūkšty.

Kelios valandos ir mes jau Berlyne. Turėjom čia planų. Norėjom apsistot. Bandėm ieškotis nakvynės. Rašėm draugams ir nepažįstamiems. Šnipštas. Mastėm imti naktinį reisą į Paryžių, tačiau čia greit gavau patirti, kad geriausias kapitalisto draugas yra kapitalas. Mes turim Interrail‘us. Suprask galim be trukdymų važiuoti po visą Europą traukiniais (žinoma, mūsų atžvilgiu tai gana reliatyvus teiginys) Tiesa? Ne. Jei tu nori važiuoti maršrutu Berlynas-Paryžius naktį, bilietą reikia rezervuotis. Nori rezervuotis, mokėk didvyri. Dar dešimt eurų. Bet šitai ne mums. Jauni ir alkani barbarai, prie Romos vartų. Visai taip, kaip rašė Beresnevičius. Taigi mūsų barbariškas modus vivendi reiškėsi Berlyno centrinėje traukinių stotyje. Prieš šturmą reikėjo kažkiek pasistiprinti ir nusiprausti, tačiau viskam savas laikas ir sava vieta. Pradėjome nuo to, jog reikėjo susisiekti su gentainiais. Prisikonektinom. Nuraminom artimuosius. Tradicinis myliu, bučiuoju, iki ir ėjome gerti kavos. Klausimas Jums – kaip įsivaizduotumėte rytų europietį vakarų Europoje? Štai jums vienas iš galimų atsakymo variantų – sėdime kažkokiam greito maisto restorane panašiame į kokį KFC, sėdim pačiame jo užutėkyje, pasiėmę makdonaldinės kavos, pjaustome juoda ruginę duona, sūrį ir pomidorus ir be menkiausio krislelio sarmatos godžiai puotaujame. Lygiai taip pat tualetų kriauklėse plovėmės savo dvokiančias kojas ir miegojome įsisupę į miegmaišius prigulę ant suoliukų. Vaizdas aišku riečiantis nosį, bet mano močiutė sakydavo, jog be šūdo nebus ir grūdo.

Išvažiuodami iš Berlyno dar turėjom savo planuose numatę aplankyti Paryžių, tačiau kaip vėliau paaiškės, šiems planams buvo lemta neišsipildyti. Tiesa, Berlyne sutikome gan įdomų vyruką. Viskas buvo štai kaip – stovime mes lauke ir sužvarbę laikome po cigariuką. Cigaretės gal ir nesveika, bet padeda susipažinti. Taigi kalbinam tokį čiuvelį ir klausiam ar negirdėjo, kur šioje germanų karalystės sostinėje, kokios vietelės praleisti naktį ir pernakvoti, dviem pavargusiems keliautojams iš rytų. “Jei man duosit keletą auksinių už žolę, galit nakvoti pas mane“, - nuoširdžiai taria jis ir tuoj paaiškina, kokių stebuklingų aparatų turįs šiam negirdėtam produktui vartoti. „Huge bong man. I‘m teling you man“. Dvidešimt auksinių mums buvo per daug ir teko atsisveikinti su geruoju žmogumi.

Iš Berlyno pajudėjom link Frankfurto prie Maino. Žinau, kad kažkur čia apie 1940-uosius viešėjo mano senelė. Tiesa ne savo noru. Toliau traukėm iki Kiolno, kuriame pliaupė toks smagus rudeniškas lietutis. Stotis reikia pasakyti labai patogioje vietoje, nes aplink buvo kur pasibastyti kelias valandas laukiant artimiausiojo traukinio. Atvirai – Kiolnas man Vokietijoje, tiek kiek jos temačiau žinoma, patiko labiausiai. Vien Kiolno katedra suteikia mano prisiminimams ypatingą vietą prisiminimų lentynoje.

Aš galėčiau aprašyti kiekvieną miestelį kuriame mes sustojome ir nusimyžome, bet nors žinau, jog niekada nieko panašaus nesu matęs, visgi jie sudaro kažkokią mažų miestelių visumą mano galvoje ir aš nenorėčiau jų imti ir išskirti. Tiesiog pasakykime, jog iš Kiolno judėjome iki Acheno link Belgijos. Kažkur čia Kiolno - Acheno teritorijoje pražiopsojau vieną traukinį todėl teko kelias valandas laukti Achene traukinio į Liege‘a Belgijoje. Achene vėl tas pats senovinis bažnyčių, gražios architektūros glamūras ir supratimas, kad tavo šalis, apstatyta chruščiofkėm, kurios, tikiu, vienaip ar kitaip yra susijusios su faktu, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių. Žinau, žinau, jog Jūsų galvoje tuoj suplaksiu tikrą laiko ir erdves kokteilį, tačiau sėdėdamas čia Budapešte ir žiūrėdamas pro langą i nesutvarkyta Gedimino prospektą, galiu pasakyti, jog Lietuva visgi yra tikru tikriausia faking anomalija, gimdanti man dualistinius abejingumo ir ištikimybes benkartus. Anomalija ji turbūt buvo visais laikais. Tolerancija protestantams, kas tuo metu buvo visiškai neįprasta ir smerktina Europoje. Bajoriška pacifistinė demokratija, kai tuo metu aplinkui stiprėjo centralizacija. Galiausiai ką veikė lietuvių bajorai, kokiame 16-17 amžiuje? Kodėl Valakų reforma įvykdyta tik 16 a (1557 m. Tačiau ir tai italės karalienės iniciatyva.)., kodėl nesiplėtė miestai ir nedygo bažnyčios ir rūmai. Buvo palikta daug dirvonų, kuriuose vėliau atėję komunistai pravedė modernizaciją. Pristatė mums puošnių barokinių bažnyčių bei neklasicistinių komunitarinių būstų arba jeigu jau taip norite – barakų. Gerai, kad bent Sniečkus Trakų pilį atstatė. O taip tai gaili ašarėlė beplautu skruostus ir mėlynas temdytu akis per amžius. Tai čia toks mažas emocinis tikas. Atsiprašau. Teisybės dėlei reiktų pridurti, jog dėžutės buvo statomos ne tik į rytus nuo geležinės uždangos. Čia Achene irgi matėme Le Corbusier tipo modernistinių pakuočių žmonėms laikyti. Ironiškai kartojom tarybinės Lietuvos propagandinius šūkius: “Mūsų noras – daugiau tokių butų!”
Toliau ligi pasiekėm Londoną viskas buvo daugmaž panašiai. Tiesa Belgijoje sutikome tokį amerikieti Solomoną, jis rūkė žolę ir atrodė vertas tos palaimos, kuri buvo jo veide, ir kuri, tačiau niekaip mano galvoje nederėjo prie to, kuo jis ketina būti baigęs mokslus – istorijos mokytoju pradinukams. Jis stebėjosi mūsų didelėmis kuprinėmis, buvo mandagus klausydamas mano nacionalistiškų pasakojimų apie Lietuvos istoriją (negaliu atsikratyti šito įpročio), turėjo gerą humoro jausmą ir aš nepamiršiu jo. Kuri laiką.
Galėčiau toliau pasakoti kaip mes „košėmės“ iki Londono. Viską detaliai, tačiau tame nėra daug prasmės. Mes nepatyrėme didelių dvasinių sukrėtimų kelionės metu. Buvome tik du pavargę valkatos ir vienintelis dalykas, kuris, pavyzdžiui, mane stebino Diunkerke buvo šūdų gausa (tikrąja ta žodžio prasme) bei tai, jog anglų kalba ten visiškai neveikia. Visgi truputį apie Diunkerką užsiminti reiktų. Tai buvo vieta, kur dar kartą žlugo mūsų viltys. Normandija visais laikais buvo kietas riešutas įvairaus plauko avantiūristams. Pradedant anglų karaliais, vokiečių diktatoriais ir baigiant mumis – dviem vėjavaikiais. Gal ir perdedu, bet nuvykę į Dunkerką, ten kiek pasibastę, supratome, kad salas pasiekti nebus taip lengva kaip tikėjomės. Čia manėme nuvykti prie keltų, kurie kelia vilkikus į salas. Galvojom įsiprašysime pas ką nors į vidų ir taip paliksime už nugaros kontinentą. Pasiekti keltus pasirodė ne taip paprasta. Anglų kalba visiškai neteikė jokios naudos, buvo šalta, aplinkui vaikščiojo burkomis prisidengusios, nuo senų laikų čia gyvenančios prancūzės ir kiekvieno namo langus puošė metalines žaliuzės. Lengva paranoja apėmė mus ir nusprendėme grįsti į Dunkerko traukinių stotį, o iš ten traukti į Lilį. Diunkerkas, kaip jau tikriausiai supratote gausiai apgyvendintas imigrantų, kurie tikisi persikelti į salas ir ten gauti geresnį duonos kąsnį. Naivuoliai. Tautinė sudėtis čia labai marga. O kur marga tautinė sudėtis ten dažnai ir daug socialinių problemų. Matėme, jog turistų, žioplinėjančių aplinkui, čia nieks nemėgsta.

Atsidūrę Lilyje nusipirkome bilietus keltui į Angliją ir toliau traukiniu keliavome iki Kalės.

Čia sutikome man bene įsimintiniausią šios kelionės personažą ir dalyvį. Tai Maxas. Jis liepė kreiptis į jį būtent taip. Ir ne, jis nėra pakvaišęs bohemiškas menininkas, kaip Jūs galėjot suskubti pagalvoti. 45 metų libanietis. Jis užkalbino mus autobusų stotelėje, mums bendrai laukiant autobuso į prieplauką. Iš pradžių kalba sukosi vangiai. Jis tepasakė, jog lietuvės pačios gražiausios merginos pasaulyje, o aš mintyse tepagalvojau, kad po dviejų naktų normalaus nemiegojimo, man mažiausiai reikia tūkstančio ir vienos rytietiškos pasakaitės. „Jūs iš Lietuvos tiesa? Aš žinau jus, turiu Londone statybų firmą, kurioje dirba daug lietuvių, o mano pusbrolis neseniai vedė lietuvę. Kaip Jūsų ekonomika? Girdėjau, jog išgyvenat ne pačius geriausius laikus.“ „ Taip, bet hey mes juk turim Latvija, kurioje viskas dar blogiau“. Štai taip ir prasidėjo ilgos diskusijos ir įdomūs pokalbiai. Nesvarbu ar kalbėjome apie lietuviškas „Žalias Devynerias“, kuriu bonką įteikėm jam dovanų, ar apie situaciją Artimuosiuose Rytuose, Izraelį, Hezbola, Irano iškilimą ir visiškai natūralias ir teisėtas to priežastis. Kelionėje nemažesnė atgaiva už vandenį ir duoną yra geras pašnekovas. Maxas buvo toks žmogus. Su juo keltu kėlėmės į salas. Įsitaisius kelto viduje, įteikėm tradicinio, iš amžių glūdumos mitais ir užkeikimais aidinčio arba tiesiog kelionėje nesušalti padedančio, kiek pertusiną ir vaikystę primenančio “Žalių devynerių” gėrimo. Salonas greit pakvipo juoda duona, dešra ir sūriu. Ir visiškai be jokios sarmatos. Maxas pavaišino geru tamsiu alumi, o Andrių šklenyčia vyno.
Kelionė truko kelias valandas. Jūra buvo baisiai nerami. Sunku pasakyt dėl ko. Gal laivo grimzlė labai jau vidurius raižė, aš nežinau. Žinau tik tiek, kad tas jos nerimas bangavimo būdu persidavė ir man. Jaučiau, jog už borto teks palikti dalelę savęs ir šitaip atiduoti auką jūrai, tačiau miegas padėjo išlaikyti sekuliarų protą ir atsisakyti aukojimų.
Išlipam iš kelto. Po kojomis Britanija. Norinčiųjų į Londoną be mūsų ir Maxo yra dar keletas. Visų pirma tai Esther. Ji mergina iš Australijos. Ir Australija jai tinka. Gitara ant peties, kiek garbanoti plaukai, strazdanos, ir ypatinga, tik kraštams, kurie yra toli nuo visų įvykių epicentro, būdinga šypsena. Istorija mena ir bohemišką prancūzų porą su gitara ant pečių, hašišu kišenėse, kairuoliškom politinėm pažiūrom, draugiškumu širdy (ypač patikinus, jog taipogi esi kairysis), ir impulsyviu charakteriu. Išgirdę, jog į Londoną nei traukinių nei autobusų tą vakarą jau nebebuvo, jie pasišovė tranzuoti, bet ryto vistiek sulaukė su mumis. Visa šita kompanija netekusi vilčių, pasiliko Doverio keltų stotyje sulaukti ryto. Ir tai, reikia pripažinti, buvo keisčiausi mano Nauji metai. Jokio šampano, jokių saliutų, jokio šurmulio, tik internacionalinė kompanija, vienijama, geros nuotaikos, nepasiektų tikslų, cigaretės dūmų ir per naktį nusitęsusių pokalbių. Išvykdamas iš Lietuvos tikėjausi, jog Naujuosius galiu švęsti kur nors kely, bet tai kiek viršijo manuosius lūkesčius, galop nuvargę, sulindom į miegmaišius, galvas paklojom ant suoliukų ir nuėjom miegot. Maxas liko saugot mūsų miego, nes stotis naktį nors ir prižiūrima policijos yra atvira visiems, kam reikia kur prisiglausti.

Kita dieną mūsų keliai išsiskirs Londono pakrašty, kai greitai išlipdami spėsim surikti “iki pasimatymo“ ir kitąkart juos vėl sutiksime feisbukuose ar elektroninio pašto dėžutėse.

Rytas ir mes jau Londone.

(To be continued)

Apie Socialdemokratijos (ne)buvimą Lietuvoje.



Nusprendžiau paviešinti vieną konkursinį rašinį. Konkursas buvo orgasnizuojamas europarlamentaro socialdemokrato Justo Vinco Paleckio. Nieko nelaimėjau. Ir to priežastys gali būti dvi - Turinys ir talento nebuvimas. Visgi rašiau su nuoširdžiai, todėl man ši publikacija turi vertės.



Socialdemokratinės teorijos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje



Pirmiausia reikų apibrėžti, kas yra socialdemorkatija. Susiformavusi 19 a. pabaigoje, atsiskyrusi nuo komunistų ši, dabar jau savarankiška politinė ideologija, atmetė klasių kovos ir neišvengiamos revoliucijos postulatus. Ji pasisakė už klasinį bendradarbiavimą, ir gerovės valstybės kūrimą, varžant neigiamus kapitalizmo aspektus. Šiandien teorija pateikia tokius pagrindinius socialdemokratijos postulatus kaip: teisinis darbo santykių reglamentavimas ginant darbininkų teises; parama smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų kūrimosi apribojimas; išvystyta socialinės paramos sistema; progresinė pajamų mokesčių sistema; visiems prieinamas švietimas bei sveikatos apsauga; valstybės ir religijos atskyrimas. Istorijoje ši politinė ideologijoje suvaidino svarbų vaidmenį. Laikotarpį nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos iki tokių politikų, kaip Margaret Tečer ar Ronaldas Reiganas pasirodymo galima vadinti socialdemokratijos aukso amžiumi. Būtent šiuo laikotarpiu tiek teorijoje tiek praktikoje buvo įtvirtintas „gerovės valstybės“ principas. Gerovė buvo suprantama ne atskiro individo lygmeniu, jos buvo siekiama visos visuomenės atžvilgiu. Tačiau ilgainiui socialdemokratija nusilpo. Ilgainiui įsivyravo neoliberalai, kurių guru buvo Miltonas Friedmanas. Taip vadinami „Čikagos berniukai“ ir jų nešama neoliberalioji ideologija paėmė viršų. Bet negalima nuneigti ir vidinių socialdemokratinės ideologijos dezintegracijos motyvų. Žymus sociologas Ralfas Dahrendorfas 1990m. savo knygoje „Apmastymai apie revoliucija Europoje“ teigė, jog pagrindinė socdemų nunykimo priežastis yra ... jų pergalė. Socialdemokratų valdymo laikotarpiu buvo sukurtos sąlygos, kurios leido visuomenei patenkinti savo troškimus. To pasekmė susidariusi plati daugumos klasė, kuriai socdemai darėsi vis mažiau reikalingi. Paradoksalu tačiau šios klasės susiformavimas lėmė tai, kad socdemai neteko savo tradicinės socialinės bazės. Darbininkų klasei transfromavusis, pastaroji ne tik prarado savo vienalytiškumą, bendruomeniškumo pobūdį, bet ilgainiui ėmė mažėti gausumo prasme. Lygiagrečiai ėmė rastis nauja vidurinioji „baltųjų apykaklių“ tarnautojų klasė, kuri nepaisant to, jog nedaug kuo skyrėsi nuo darbininkų klasės, niekada nesitapatino su preletariatu.
O kaipgi yra su socialdemokratija Lietuvoje? Lygiai taip pačiai kaip ir su konservatyviaja arba liberalioja demokratijomis – nekaip. Pirmiausia tenka konstatuoti, jog nesama tradicijų. Malonus sutapimas beabejo yra tai, jog žiūrint retrospektyviai žiupsnelis tikros demorkatijos sutampa su kairiųjų valdymo laikotarpiu tarpukaryje. Bet tik tiek. Žvelgiant dar giliau galima prisiminti, jog Lietuvoje niekada nesusiformavo miestietiškas gyventojų sluoksnis. O juk būtent sukrutęs miesto proletaras buvo tas socialinis pamatas, ta socialinė jėga, kuria klaudamiesi įvairių šalių socialdemokratai pasiekė valdžią ir galėjo įgyvendinti savo nuostatas. Modernizacija į Lietuvą, kaip žinia, atėjo drauge su sovietizacija. Šiuo periodu politinio kairumo, lygybės, socialinio teisingumo, demokratijos ir taip buvo „baisiai‘ daug. Tačiau tai buvo prieš gerą pusšimtį metų. Klausite – o kaipgi yra dabar? Pabandykime įsivaizduoti žmogų, penkiasdešimčiai metų uždarytą nelaisvėje be jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu. Jo tiesa ir jo realybė – kitų žodžiai, aba jei norite griežčiau, melas. Taigi žmogus vieną dieną nelauktai išeina iš kalėjimo. Visos gyvenimo spalvos neapsakomai skaudžiai ir maloniai akina jį. Vos ne Platono olos efektas. Atsiveria plačios galimybės ir svarbiausia, jog čia nėra jokios priverstinės bendrystės, nebėra kameros draugų. Kiekvienas atsako už save ir už savo susikrautą laimę suvokiamą įgyto kapitalo kiekiu. Čia galime prisiminti žymiąją Maslou poreikių piramidę, kurios pirmojoje pakopoje yra fiziologiniai poreikiai, viršūnėje atsiduria saviraiškos poreikis. Viršaus negali pasiekti neperlipės visų laiptelių. Panašiai samprotavo ir jau minėtasis Ralfas Dahrendorfas. Anot jo po įvykusių revoliucijų naujosiose demokratijose, pirma reikės įgyvendinti skausmingas ekonomines reformas, „užkurti“ ūkį. Vėliau dėl tokių procesų didelių socialinių kaštų turėtų rastis stipri socialiai orientuota opozicija. Kągi, rodos, jog bent kai kuriose šalyse visuomenės dar nepajudėjo iš vietos minėtos Maslou savirealizacijos link. Antikos klasika teigė, jog žmogus socialinis gyvūnas. Tą parodė „Sąjūdis“. Tačiau pilietinės visuomenės kūrimosi procesas juda lėta. Tenka dar kartą sutikti su mano jau minėtu klasiku, jog poko¬munistinėse valstybėse permainos vyks trimis skirtingais laikais. Teisinė reforma, ekonominiai pokyčiai bei pilietinė branda vyks skir¬tingais tempais. Teisės ir politikos lygmenyje reformas galima atlikti sąlyginai greitai. Tai mėnesių klausimas. Visai kas kita yra „piliečio valanda“. Pilietiškumui subrandinti reikės dešimtmečių. Svarbu ir tai, jog pilietinei bendruomenei neužtenka vien naujos teisnės ar ekonominės bazės. Kelių dešimtmečių patirtis parodė, jog laisvoji rinka skatina ne tiek pilietiškumą kiek vartotojiškumą. Tačiau kodėl aš, iš pažiūros šneku užuolankomis? Nes mano nuomone tiek mano minėtas, vadinkim taip „paleisto kalinio-vartotojo“ mentalitetas, tiek pileitiškumo klausimas yra neatskiriamai susijė su socialdemokratijos klausimu.
Taigi, vienas iš kertinių socialdemorkatinės ideologijos ramsčių buvo darbo judėjimas. Dižiausias šio judėjimo laimėjimas buvo sudaryta socialinė partnerystė su vyriaussybėmis, darbininkija ir kapitalu. 1919 pasirašytos Versalio sutarties vienas iš punktų buvo siekis įkurti Tarptautinio darbo organizaciją, kur principinis dalykas turėjo būti trišalių tarybų, atstovausiančių vyriausybes, darbdavius bei profsąjungas, sukūrimas. Socialinio dialogo ir partnėrystės praktika išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet dėl galimų proletaro revoliucijų baimės ir aktyvaus darbo judėjimo valstybių vyriausybės ir ekonominis kapitalą atstovaujantis elitas privalėjo skaitytis su darbininkija. Šiandien yra sutariama, jog toks kompromisas buvo „gerovės valstybės“ sukūrimo sąlyga. Tačiau viena vertus po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusi socialinio solidarumo, o ne konfrontacijos tarp klasių, strategija žymėjo darbo judėjimo, pasireiškusio daugiausia profsąjungų veikla, įtakos didėjimą. Kita vertus toks profsąjungų ‚prisijaukinimas“vėliau jas leido nukenksminti.
Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą, pokomunistinėse šalyse transformacija į rinkos ekonomiką tapo galingu iššūkiu profsąjungoms. Pridėkime dar tai, jog ankstesni žaidimai su komunizmu diskreditavo profsąjungas. Prasidejus politinėms ir ekonominėms permainoms profsąjungos ėmė skaidytis, jos tapo neskaitlingomis ir jų įtaka sumenko. Be kita ko naujai atgimusiose šalyse į profsąjungas buvo žiūrima kaip į atgyveną. Šiame laikotarpyje jos susidūrė su gerai organizuotu ir permainų kontekste valstybės remiamu, į kapitalą orientuotų ekonominiu elitu. Politinės mados buvo palankios verslumo , o ne socialinės lygybės skatinimui. Kita vertus tame pačiame verslo pasaulyje irgi būta pokyčių. Ankčiau sistemoje dominavę didžiuliai gamybiniai susivienijimai, ėmė skaidytis į smulkias ir vidutines įmones. Profsąjungos reagavo į šiuos pobūdžius skaidydamosis ir tirpdamos. Profsąjungų veikla geriausiai organizuota ir turinti dižiausia įtaką liko tose srityse, kurios ir anksčiau priklausė valstybės priežiūrai (viešasis sektorius). Dar visai neseniai pasirodžiusioje A. Bielskio sudarytoje straipsnių rinktinėje „Demokratija be darbo judėjimo?“ yra nurodoma, kokios gi priemonės šiandien suaktyvinti profsąjungų veiklą. Pažįmima, jog į jas turėtų būti aktyviau įtraukiami nauji nariai, reiktų peržiūrėti teisę apribojančią galimybes įstoti į profsąjungas smulkių įmonių darbuotojams, studentams, laikinai dirbantiesiems ar bedarbiams. Turėtų būti aktyviau kuriamos ES direktyvose numatytos darbo tarybos įmonėse. Profsąjungų nariai turėtų būti šviečiami ekonomikos, derybų meno, įtakos skleidimo, streikų organizavimo srityse. Profsąjungų solidarumas turėtų būti viens r kertinių jų veiklos bruožų. Profsąjungos turėtų vienytis ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Tokia situacija tinka visoms VRE valstybėms, taigi ir Lietuvai.
Bet vis dėlto pabandykime atidžiau pažvelgti į Lietuvos darbo judėjimą. Visgi jei kalbame apie socialdemokratijos įgyvendinimą Lietuvoje, negalime nekalbėti apie šalies darbo judėjimo būklę. Minėtoje knygoje teigiama, jog panasiai kaip ir kitose VRE valstybėse po nepriklausomybės paskelbimo, požiūris į profsąjungas lieka neigiamas. Požiūris į jas yra rudimentiškas. Geros reptuacijos jos neturėjo dar sovietmečiu ir tai yra vienas šiandienos veiksnių neskatinančių dalyvavimo jų veikloje. Šiandien viena dižiausių Lietuvos profsąjungų bėdų yra vienybės stoka bei nepakankamai stiprus noras pasipriešinti neoliberaliajai ideologijai. Mažas profsąjungų aktyvumas lemia ir mažą streikų skaičių. Nuo 2000-ųjų ivyko tik 363 streikai, iš kurių absoliuti dauguma vyko mokslo ir švietimo sektoriuje. Tokį mažą jų skaičių galėtų paaiškinti ir tai, jog iki 2008 metų pavasario egzistavo streikus ribojanti teisė. Iki tol norint surengti streiką slaptu balsavimu reikėjo surinkti du trečdalius įmonės darbuotjų pritariamųjų balsų. Dabar taisyklės jau yra pasikeitusios ir tam užtenka paprastos balsų daugumos. Socialinis dialogas ir socialinė partnerystė, kurių visgi kažkiek yra laikomasi (negalima neigti trišalių tarybų veiklos) yra puiku, tačiau daugelis šiandienos darbo judėjimo tyrinėtojų konstatuoja, jog kapitalo atsovai pasitraukė iš šios partnerystės, o vyriausybės ilgainiui ėmė atsovauti kapitalą, o ne darbuotojus. Šios tendencijos pastebimos ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje. Kaip pažįmi knygos autorius: „LSDP, kaip valdžios partija, kuri nuo pat 2001 metų vienu ar kitu pavidalu fromavo koalicinę ar mažumos vyriausybę, vykdė neoliberalią politiką - mažino mokesčius, nesugebėjo ir net nepabandė reformuoti viešojo sektoriaus, vykdė viešųjų erdvių privatizaciją, per biudžetą sugebėdavo erskirstyti mažiausią BVP dalį visoje Europos Sąjungoje.“ Tad profsąjungoms nedrėtų aklai pasikliauti socialiniu dialogu ir užmiršti savo pagrindinio ginklo – streiko. Vienybės klausimas ilgainiui irgi yra neišvengiamas, nes ji turėtų tapti darbo judėjimo stuburu kovoje prieš kapitalą.
Tačiau jei darbo judėjimas reiškia socialdemokratiją „iš apačios“, tai kokia padėtis šalyje yra partijų lygmenyje. Lietuvos Socialdemokratų Partija teoriškai turėtų atsotvauti darbininkiją. Kadangi ji ilgą laiką buvo valdančioji partija, jau turėtume turėti kažkiek sustiprėjusį smulkųjį ir vidutinį verslą, monopolijų kūrimasis turėtų būti pažabotas. Mokesčius turėtume mokėti progresiniu principu, socialines garantijas turėtų garantuoti išvystyta socialinės paramos sitema, o švietimas bei sveikatos apsauga turėtų būti prieinama kiekvienam iš mūsų. Dėja vienintelis pilnai veikiantis socialdemokartinės torijos bruožas šalyje yra sekuliarizmas (nors tikiu, jog atsirastų ir tai argumentuotai galinčių paneigti nuomonių). Taigi teorija yra neįgyvendinta. Galima ginčytis, bet smulkusis ir vidutinis verslas šiandien yra užguitas monopolijų. Nors Europoje turim vienas geriausių sąlygų verslui (bent iki krizės), tačiau kita medalio pusė konstatuoja, jog yra sudartos plačios galimybės nesiskaityti su darbininkais. Socialinės paramos sektorius taip pat nėra išvystytas, nes suteikiamų paslaugų kokybė neatitinka sumokamų mokesčių kiekio. Ir visa tai valdant socialdemokratams. Tokie socialdemokratinės pakraipos politikos tyrinėtojai kaip Gintaras Mitrulevičius ar Lidija Šabajevaitė pažįmi socialiai orientuotos politikos stygių, atotrūkį nuo socialdemokratijos principų ir vertybių. Galima išskirti dvi ryškiausias socialdemorkatų problemas – tai idėjinis neprincipiškumas ir perdidelis susitelkimas į ekonominius rodiklius. Pirmu atveju juos galima peikti dėl nedovanotino savo deklaruojamų vertybinių principų nesilaikymo. Tai muša jų ir apskirtai visos politikos autoritetą žemyn. Prieš rinkimus žadama įvesti progresinius mokečius, po rinkimų imama kalbėti apie verslo sąlygų gerinimą. Rinkimų kampanijos metų nurodoma nemesti kelio dėl kai kurių politnių jėgų siūlomo takelio, tačiau po rinkimų komunikacijų keliai yra perbraižomi ir koalicijoje jau turime darbiečius ir tuos pačius socialdemorkatus. Buvęs ilgametis socialdemorkatų partijos pirmininkas yra kartą pasakęs: „Ką reiškia liberalizmas? Tai ta pati socialdemokratija, tik - iki tam tikros ribos. Liberalai tos ribos nemato. Priimdami sprendimus, jie įvairias gyvenimo sritis liberalizuoja "iki galo". Jeigu socialdemokratas savė įvardija kaip liberalą, tegu ir iki tam tikros ribos, tai apie kokį principingumą ir tikrąją socialdemokratiją galime kalbėti. Net jei dalinai yra ginama rinkos laisvė tai nekiečia fakto, kad ginama rinka, o ne darbuotojai. Ši frazė labai taikliai apibūdina esamą status quo Lietuvoje. Ji geras atspindys ne tik minėto neprincipingumo, bet ir antro vizitine socdemų politikos kortele tapusio bruožo - angažavimosi į ekonomikos kėlimą. Gimę brežniavinėje eopochoje, kurią žymus lenkų filosofas A.Walicki‘s savo knygoje „Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę“ apibūdina kaip nomenklatūros emancipacijos ir neformalaus ideologijos atgulimo į stalčių amžių, dabartiniai partijos grandai valstybės valdymą vis dar supranta ūkiškai. Veiksmas priešpastatomas politikai ir ideologiniam nuoseklumui, kas duoda pagrindą vėliasniam ideologiniam nediscilpiniškumui. Matomais čia visgi dar esama to sovietinio marksistinio recidyvo teigiančio, jog visa ko pamatas yra ekonomika. Sakysite, bet juk vakrų pokario socialdemokratai irgi orientavosi į ekonominę gerovę. Taip. Tačiau orientavosi į visų gerovę, o ne tik į savo ir savo draugų. Tačiau tai, jau lyderių, o gal ir visos kartos problema. Nenorėčiau dabar jos perdaug liesti.
Visgivien šių sričių korekcija dar nėra visiškai tai, ko reikia. Vladimiras Laučius savo straipsnyje „Socialdemokratija: ideologijos klausimas, Vakarų patirtis, Lietuvos tikrovė“ apgailestauja jog: „Lietuvos socialdemokratai, kaip ir dauguma kitų partijų, menkai išnaudoja teorines ir praktines priemones, idant leidiniais, konferencijomis, prasmingomis politikų kalbomis atskleistų ir nuodugniau aptartų savo ideologinį tapatumą.“ „.Partijų debatai, viešas politikų klausinėjimas apie jų nuostatas ir idėjas turėtų vykti žiniasklaidoje ir tarp rinkimų, ne tik prieš juos. Piliečiai tada galėtų geriau orientuotis partijų ypatumuose, o politikus savo ruožtu tai verstų atsakingiau idėjiškai pasikaustyti.“, - teigia autorius. Mano nuomone kai, kurių procesų mes negalime išvengti. Visgi pilietinė bendruomenės, be kurios aš nesuvokiu socialdemorkatijos, kūrimosi procesas užtruks. Piliečiai turi ‚persisotinti“ liberalizmu ir ta staiga, it iš dangaus nukritusia, laisvės mana. Laikmečio sąlygos ir laukinis kapitalizmas savaime subrandins, jei to dar neapdarė, sau opoziciją. Žmonės ir jų iniciatyvos čia turi veikti kaip katalizatorius. Svarbu, jog būtų uždegančio principingumo, nenuilstamo tikėjimo idealais. Manau, jog šiandien socialdemokratams socialinės bazės ieškoti ilgai nereikėtų. Žmonės turi pakankamai daug pykčio, tam ką buvęs prezidentas vadino oligarchizacijos grėsme. Tačiau jei socialdemokratiški lūkesčiai būdingi daugeliui žmonių, tačiau tokių įsitikinimų laikosi tik saujelė žmonių. Lietuvos Socialdemorkatų Sąjunga, vadovaujama A. Akstinavičiaus, nuosekliai, bet dėje bergždžiai oponuoja tradiciniais save besikelbiantiems socdemams. Visgi, anot Bronislovo Genzelio, ši partija atrodo „nepajėgi atstovauti socialdemokratijai“, nes „yra negausi, mažai žinoma visuomenei ir laikosi sektantiško požiūrio į bendradarbiavimą su buvusiais LSDP lyderiais“.
Svarbu ne tik turėti principingų autoritetų ir socialinę bazę. Dar reikia, jog šie du komponentai „susitiktų“. Mano nuomone, šiandien visuomenėje trūksta kairiųjų viešųjų intelektualų. Dešinė šiandien, karaliauja ne tik ekonominėje erdvėje, bet ir viešajame intelektualiniame gyvenime. Nemalonu tačiau kairė apart tradicinių A. Sakalo ir B. Genzelio pavardžių daugiau neitin turi ka pasiūlyti. Tiesa yra ‚Naujosios Kairės‘95“ judėjimas, tačiau dar tas pats Leonidas Donskis taikliai sukritikavo, jį sakydamas, jog pastarasis niekaip neišsikristalizuoja į kažką apčiuopiamesnio. Yra gražių kairuoliško pobūdžio savišvietos iniciatyvų jaunimo tarpe („Laisvasis Universitetas“). Tačiau bendros, platesnės švietėjiškos veiklos šia tema labai trūksta. Kartais pagalvoju kodėl pas mus nėra kairiosios pakraipos laikraščio? Bet čia situacija apverkitna ne tik socialdemokratijos atžvilgiu.
Glaudesnis kairiųjų bendradarbiavimas taip pat būtų į naudą. Tikiu, jog LSDP viduje yra principingų žmonių. Galbūt jie laukia savo valandos? Nežinau. Galbūt galime savo viltis sieti su pirmojo, ne iš postkomunistinio partijos sparno kilusio, partijos pirmininko A. Butkevičiaus figura? Juolab, jog jis kartą trenkęs durimis, jau įrodė mokąs būti principingu. LSDP visdar yra senųjų sąjūdžio socialdemorkatų sparnas. Pasigendu jo įtakos, aktyvesnio darbo su rinkėjais. Žmonėms reikia nurodyti, kokiu būdu jie gali išreikšti savo interesus. Rinkėjų švietimas, o ne kvailinimas, kaip kad yra dabar turi tapti prioritetu. Reikia save pristatyti kaip jėgą ginančią žmonių interesus. Ir tai daryti kaip mini V. Laučius riekia ne tik prieš rinkimus. Bijau tik, jog dabartinė socialdemorkatų partija perdaug suaugusi su kai kuriomis verslo struktūromis ir šiai meškai bus sunku pamesti pamėgtą korį. Visgi lietuvoje sąlygos socialdemokratijai yra žymiai palankesnės nei Vakarų Europoje. Galbūt pikas bus pasiektas visai netrukus, praūžus krizei ir iškilus būtinybei sumažinti, jos padarinius. Rodos ir pasaulinės kapitalizmo pozicijos ima svyruoti ir naujos mados, kurios tikėtina pasklis Vakaruose, šį kartą dėka geresnės komunikacijos į Lietuvą jau nekeliaus taip ilgai kaip savo metu, kad keliavo renesansas.