2011 m. sausio 13 d., ketvirtadienis

Minsko Katarsis.

Populiarioji interneto enciklopedija “Wikipedia” teigia, jog „Katarsis”: „ (gr. katharsis 'apvalymas') reiškia dvasinį apsivalymą, jausmų išlaisvinimą susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju.”
Terminas pirmą kartą pavartotas Antikoje Aristoteliui rašydant apie tragedijos poveikį žiūrovui.
„Stebėdamas sukrečiantį konfliktą žiūrovas nejučia ima galvoti ir apie savo gyvenimą, jo esmines vertybes. Tragedijos veikėjų žūtis ir kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu tas jaudulys ir gailestis tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų, ir po spektaklio (arba baigus skaityti romaną) žiūrovas (skaitytojas) jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės.”

Kitą žodžio „Katarsis” pateikia populiarusis Anglų-Lietuvių kalbos žodynas „Alkonas”:

catharsis n.


1 filos., psich. katarsis
2 med. vidurių (iš)valymas

Ir nežinau ar po kelionės į Minską dvasiškai apsivaliau, ar visiškai apsišikau.

Teko bėgt, nes ilgainiui viskas ėmė panašėti į šėtonišką juodosios magijos seansą pavadinimu ”Minskas”. Tačiau praleisti, jo buvo nevalia. Ak, juk tokia galimybė pamatyti tėvų epochos nuaidintį atodūsį, nOSTalgijos nešiotojų pažadėtąją žemę, ne šeip sau šalį, o, jei norite, pačią paskutiniąją Europos diktatūrą. Tokia proga – už vizą 120 lietuviškų pinigų ir štai mes traukinio kupe, rodome savo it putinas raudonus passport‘us su įklijuotomis vizomis militariško grožumo muitininkei, metančiai mums vilioklišką žvilgsnį linkintį mums malonios kelionės ir tiesiog stačiai netelpa džiaugsmas kelnėse, vien nuo minties apie galimybę baigti šio, paskutinio socialistinio Eoropos zombio kūne. Niešti nors tu ką, ir visai pamiršti, jog esi tik Vakarų kultūros eunuchas, kastratas, savo paties karikatūra besiveržianti į spektaklį, kurio praleisti neleidžia geras keliautojo skonis, snobiškas vartojimas ar tiesiog infantilus smalsumas.
Visad būdavo sprangoki varguolių sapaliojimai apie švarias gatves, šimtaprocentinį užimtumą, bei geležine ranka puoslėjamą ramybę, užtikrintumą, ir gerovę, kuri terpsta kaimyninėje valstybėje. Tačiau juk visi puikiai supranta - tai viso labo tik šėtono pučiama migla, kurią mes, apšviestieji “inastrancai” tuoj tuoj demaskuosime. Ilgai netrukus įsitikinsime patys ir jus įtikinsime, kad ta galežinė ranka, kuri mylimą kolūkio daržą rūpestingai prižiūri ir ravi nuo visokiausių piktožolių, ištikrųjų yra dalis gangrenuojančio kūno. Tuojaus atskleisime visus tuos paskutiniojo Europos Volando šposus. Mes, įvairaus plauko nuodėmių – begėdiško smalsumo, vartotojiškumo, snobizmo ir pasipūtėliškumo – pritvinkėliai plūdome į salę, graibstėme ciagretes, tas velniškai pigias cigaretes ir degtinę, pasipūtėliškai tikėdami, kad esame ne šunsnukiai, o tikri sielos aristokratai.

Leiskit priminti:
– Bengalskis padarė pauzę, laukdamas juoko protrūkio, tačiau niekas nenusijuokė, ir jis varė toliau: – Taigi jūs išvysite juodosios magijos seansą, kurį pademonstruos įžymus artistas iš užsienio mosjė Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame, – Bengalskis nutaisė gudrią šypsenėlę, – kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai, o maestro Volandas paprasčiausiai yra puikiai įsisavinęs iliuzionistų techniką, ir jūs tuo įsitikinsite pamatę pačią įdomiausią dalį, tai yra šios technikos demaskavimą, o kadangi mes visi kaip vienas balsuojame ir už techniką, ir už jos demaskavimą, tai pakviesime scenon poną Volandą!
Šitaip pasvaičiojęs, Bengalskis suglaudė abiejų rankų delnus ir, pakėlęs juos virš
galvos, ėmė moti link šviesaus plyšio, ir uždanga tyliai šlamėdama atsiskleidė iki galo.
Mago pasirodymas drauge su ilgšiu padėjėju ir katinu, išėjusiu į sceną ant užpakalinių
kojų, labai patiko publikai.
– Krėslą, – negarsiai paliepė Volandas, ir akimoju nežinia kaip ir iš kur scenoje atsirado
krėslas, į kurį magas atsisėdo.
– Sakyk, mielasis Fagotai, – kreipėsi Volandas į savo languotąjį juokdarį, turėjusį, be
„Korovjovo“, matyt, dar ir kitą vardą, – kaip manai, juk Maskvos gyventojai gerokai
pasikeitę?
Magas nužvelgė nuščiuvusią publiką, apstulbintą krėslo atsiradimu iš niekur.
– Tikrai taip, mesire, – negarsiai atsakė Fagotas–Korovjovas.
– Teisybę sakai. Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Apie
drabužius nėra ko ir kalbėti, bet štai pasirodė tie... kaip jie... – tramvajai, automobiliai...
– Autobusai, – pagarbiai pasufleravo Fagotas.
– Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia...
– Aparatūra! – pasufleravo languotasis.
– Visai teisingai, dėkoju, – dusliu balsu lėtai kalbėjo magas, – o daug kartų svarbesnis
klausimas: ar pasikeitė šitų miestiečių vidus?
[.....]
– Ką įsakysite, mesire? – paklausė Fagotas kaukėtąjį magą.
– Ką gi, – susimąstęs prašneko tasai, – žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau
taip visada buvo... Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti – iš odos, iš
popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai... ką darysi... ir gailestingumas
retsykiais pasibeldžia į jų širdis... paprasti žmonės... Po teisybei, panašūs į ankstesnius...tik butų problema juos pagadino... – ir garsiai įsakė: – Uždėkite galvą.




Panašūs, mes į Minsko tautiečius, tik butai štai kiek ėmė ir sugadino. Butai Budapešte su plačiais langais, kuriuose telpa visas Dunojus. Butai, Berlyne, Belgrade ar Londone, kai kada užskvotinti, kai kada svetingumo dėka tiesiog tapę dar viena užeiga. Bet visada, jeigu įmanoma, su įdomiais žmonėmis, įdomiais jų pasakojimais ir įdomiais interjerais. Vieną dieną tapome savotiškais Zamziškais vabalais. Neskaitančiais žurnalo „Žmonės“, nežiūrinčiais tokių laidų kaip „Kakadu“, jau neminint visų tų telenovelių, kurias transliuoja laikotarpyje nuo vėlyvos popietės iki pirmųjų žinių. Tačiau protingai vartančiais akutes ir su stebėtino pasitikėjimo gaidele balse, spygaujančiais savo nuomonę. Tokioms baltoms galvoms – daugiau tokių juodosios magijos seansų!

Panašūs mes į savo seseris, mamas ir tėčius, kaip šie - iš Minsko, kurie priima mus į savo namus, pagal geriausią sovietinį interjero skonį išpuoštą elnius ar tigrus vaizduojančiais gobelenais. Mes juk iš tokių pačių daugiabučių džiunglių, tik čia jos kiek aukštesnės, maždaug šešiais aukštais. Tiesa, kartais šiose daugiabučių giraitėse atsiranda apskritimo formos oazių. Štai tokiose įcentrinė socializmo jėga stipriausia: ovalinės pastatų struktūros ima ir užžiedina Tavo gyvenimą. Prisuka tave it apelsiną. O nuo kito daugiabučio stogo stebi pro kamerą, ar nesumanei judėti prieš eismą. Mes juk iš ten pat, iš beveidžių, bemiegių rajonų, kur namie, dar visai neseniai, palangėse daiginome svogūnus. Dar visai neseniai dėl tikro nepritekliaus varvėjo seilė - buvome išties išalkę, nebuvome ekspertai, nes labai norėjom valgyt. Drįsome svajoti, merkti koją nematavę gylio, o dabar galvojam, ką čia dar nuveikus. Nesam tikrieji šizofrenikai, greičiau inertiškai sloguojame ir vis čaižom kritusį arklį, o kai šis nesikelia ciniškai šikame Nyče. Panašūs mes, tik paleisti įcentrinės jėgos, jau kuris laikas kaip sklendžiam beorėj erdvėj, kiek suglumę - nenusprendžiam antžmogiai mes, ar vis tik ne labai. Tikras likimo pirštas gnybtelėjo Anuškai į sėdynę ir ši aiktelėjusi išmetė aliejaus bidonėlį. Ėmėm ir paslydom. Iki pat Minsko daugiabučių rajonų, iki pat tos slogumos, kurioje net ir du Milijonai Minsko gyventojų nežino, kur eina. Nežinojome kur eiti ir mes. Tačiau galima buvo aiškiai jausti – vieta pažįstama.

Grįžome ten, kur pigios degtinės, likerių ir balzamų baruose subrendo nostalgija. Įsismelkė lyg stiprios tabokos dūmai į rūbus. Nostalgija tam, ko niekada nesi matęs, nežinai net ar esi girdėjęs. Taip ilgai čia tūnojai, kad pajautos tapo žinojimu. Jautrumas virto geromis manieromis ir mandagumu, kuklumas – tiesmukumu, tikėjimas - volteriškai nepamainoma sąvoką. Ir liko tik stiprus ilgesys, it paskutinis mohikanas likęs bemaž paskutiniuoju jausmu. Liūdna čia. Tačiau tai vienintelė likusi veikla. Betoninės dykvietės įskiepijo klajonių paradoksą – gyventi laukimu ir tuo pačiu metu niekuo netikėti. Irtis tolyn nuo nekenčiamos šiandienos, artėti prie nelaukiamo rytojaus. Jis [Minskas. (tik paklausykit kaip skamba: „Mins-kas“)] liko ten pat, niekur nepabėgo, rodos laukė kol sugrįšim, tariamai savo valia. Jis buvo ištikimas, nes visą tą laiką žinojo – užsuksim, užsirūkysim dar kartą, tai tik laiko klausimas, nors, rodos, jau buvome metę. Ir rūkysime godžiai, rysime nikotiną lyg rūkymo priepuolio paimti, vis didinsime dozę ir miligramų kiekį – light, superlight, 14. Nes nieko mums nėra labiau pažįstamo ir savo nei nudrožtos miegamųjų rajonų kiemų supynės, nei spalvotos naujametės girliandos, pigūs barai su tiksinčiais laikrodžiais ir iš seno radijo imtuvo atsklindančiaa daina, -aaaa. Ir tas šleikštus, užgniaužto riksmo, skonis burnoj.
Minskas yra archetipas, kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, sudarantis post-komunistinės žmonijos psichosocialinės sanklodos pagrindą. Tai vaizdinys, kuris įkūnija vietą, kurioje viskas prasidėjo. Tai svetimo sapno, kuriame kartą atsibudai, erdvė. Tu šios erdvės įkaitas, nuasmeninta detalė, mechanizmo, kurio esmės tu negali suprasti. Galbūt jos išvis nėra? Tai panašu į Stokholmo sindromą, kuomet auka ima jausti teigiamus jausmus savo užpuolikui.

Niekur juk nepabėgsi, sapnas – ne tavo. Leidiesi svetimo sapno įcentrinės jėgos sūpuojamas, kiekvieną dieną ji rūpėstingai vežioja Tave vežimėlyje, Tave kaip kūdikį, kuris – žino – niekada negims. Vežioja kasdieniais troleibusų maršrutais, po darbo, iš kurio nieko neuždirbsi, iš suplanuotų pramogų, viename iš gausybės pigių kino teatrų „Raketa“, nes žino, niekur neišskrisi. O šitaip bevežiodama, tave kaskart veidmainiškai perspėja: „Astarožna – dzvery začyniajetsa“.

5 komentarai:

Emma rašė...

ei, klausyk, o is kur ta chebra - Fegotas su Bengalskiu ir Volandu? kazkaip labai smagiai suejo.

kazkaip dabar rasinedamas apie Wilhelmo Reicho knygu deginima 1956m Amerikkkuoj prisiminiau jo 'mass psychology of fascism'. panasu y stokholma, tik (pseudo)moksliskai, per kasdienes situacijas veikejas aprasineja meile autoritetams.

Nida rašė...

[c]Kitą žodžio „Katarsis” pateikia populiarusis Anglų-Lietuvių kalbos žodynas „Alkonas”:

catharsis n.


1 filos., psich. katarsis
2 med. vidurių (iš)valymas

Ir nežinau ar po kelionės į Minską dvasiškai apsivaliau, ar visiškai apsišikau.[/c]

Va čia aš patyriau visišką katarsį :D
Šauniai, Karoli. Ne tas žodis, kad šauniai.

Karoli(s)oka rašė...

Andriau - Gal ką plačiau užrodytumu apie meilę autoritetams. Tegu ir (Pseudo)moksliškai.
O veikėjai šitie yra iš Bulgakovo knygos "Meistras ir Margarita". Beje Anuška taip pat.

Nida - Išsikalinėju ;D

tists talk a lot abou rašė...

jo, apie apsisikima ten nesveikai suraitei ;)

taigi va, radau prie tavo straipsnio salia:

http://www.sotvaras.lt/paskaityti/273-Wilhelm-Reich-Dvylika-citat%C5%B3-i%C5%A1-knygos-%E2%80%9EFa%C5%A1izmo-masin%C4%97-psichologija%E2%80%9C.html

pazek gale yra linkas y visa knyga. as skaiciau, bet labai mazai, apie hitlerio asmenybe ir siaip charakterio bruozus. ziauriai prinokes veikalas!

(jei realiai tai ne pseudo ten nichują :) )

Emma rašė...

kiek as galiu tu accountu turet po paraleis?

soriuksas uz spemuka :~