2010 m. gegužės 30 d., sekmadienis

Ką gali ir ko negali lietuviškas kinas?

Prieš pradedant norėtųsi padaryti keletą ornitologinių (tiesa – nevisai) pastebėjimų. Gervės, kaip žinia, išskrenda rudenį, tačiau juk mūsuose kine viskas vyksta ne pagal gerai žinomus dėsnius. Būtent todėl filmai skelbiami geriausiais, net jei jų ir nematė kino teatrų lankytojai. Kaip ten bebūtų norisi tikėti, jog naujausias Šarūno Barto filmas “Eurazijos Aborigenas” yra vertas gauto apdovanojimo. Tačiau Bartas man yra tolima idiliška sala lietuviško kino okeane. Būtent todėl norisi pakalbėti apie tai, kas dedasi arčiau Marijos Žemės krantų.


Nors tema “Nacionalinis Kinas” man yra aktuali, tačiau negalėčiau pasakyti, jog esu didelis lietuviško kino fanas. Visų pirma dėl to, jog nerandu jame tai, ko ieškau. Kartais išimtimis tampa mūsų dokumentikai, kaip antai Matelis, Stonys ir jų Varpai, Ūkai arba Skrydžiai į Žemę. Tiesa dar yra brandesnės kartos atstovai ir sovietmečio laikotarpio kinas (Žalakevičiau pamfletinis “Marš marš tratata”, Žebriūno “Velnio nuotaka” arba Raimundo Banionio “Vaikai iš Amerikos viešbučio”). Bet mes juk nežiūrime į praeitį, esam modernūs ir išalkę ateities. Ateitį buvo bandoma užrašyti kino manifestuose, tačiau nors rankraščiai nedega, romanais jie šįkart nevirto. Ir visgi kokios yra šiandienos lietuviškojo kinematografo galimybės? Neseniai teko matyti du, bene skambiausio atgarsio sulaukusius lietuvių autorių darbus. Pirmasis iš jų, dar 2009 metų gegužę buvo apdovanotas gerve kaip geriausias metų filmas. Tiesa apdovanojimus vėlgi suteikė ne žiūrovai, o autoritetinga komisija. Antrasis filmas, priešingai, iškart po pasirodymų kino teatruose ėmė šluoti pelną ir tapo viena geidžiamiausių premjerų, kas, kalbant apie lietuvišką kiną, netelpa į nusistovėjusių tradicijų rėmus. Kalba, be abejonės, čia sukasi apie Igno Miškinio – vieno iš minėtojo manifesto bendraautorių –, “Artimas šviesas” ir Emilio Vėlyvio pirmojo “Zero“ tęsinį “Zero 2”.
„Artimos šviesos“. Filmas –lietuvių ir vokiečių koloboracijos rezultatas. Filmo premjera įvyko Vokietijoje Diuseldorfe. Vėliau jis buvo rodomas Berlyne, Leipcige ir dar keliuose Vokietijos miestuose. Vokiečių indėlis į filmą: vieną pagrindinių vaidmenų atlikusi aktorė Julia Maria Kohler , ko-prodiuseriai Diegmaras Niehage, Michaelis P.Austas, dailininkė Monika Bauert, kompozitorius Marku Austas, kostiumų dailininkė Romy Reinfeld ir žinoma pinigai. Filmas dalyvavo užsienio kino festivaliuose, Čekijoje, Rusijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje, Rusijoje, UK ir taip toliau. Tiesa ir tai, jog tai vienas pirmų lietuviškų filmų, kuris buvo finansuotas iš ES fondų (“Eurimages“).
Gana sausos statistikos. Dabar leiskimės į sentimentus. Du dalykai kurie man patiko Igno Miškinio filme – soundtrack‘ai (mano favoritas ir dienų dienas suktas Stereotyp feat. Tikiman - Flying Style) ir operatoriaus darbas. Už pastarąjį gerai nudirbtą darbą nuopelnai atitenka Rolandui Leonavičiui. Kamera lėtai, panoramiškai fotografuoja naktinio Vilniaus urbaną, kartais dar tik statomą, kartais seną kaip bočių namai Šnipiškėse, ir išnešioja žiūrovo dėmesį po miesto arterijas lyg naktinį personažų nikotiną po organines ventiliacijas. Naktis, kelias, cigaretės, kava, moteris, driftingas, žolė – kažkur viskas girdėta. Toks Paulo Coelho tipo filosofinis kičas. Ir nors muzika gera ir kamera dirba gerai, kažkodėl eilinį kartą kamuoja emocinis niežulys. Rodos, įžanga nebloga, prisilietimas yra, tik vėlgi tam, kad būtum pilnai lytiškai sujaudintas reikia poros alaus, arba kitaip pagrindinė aktorė taip ir liks neįminta mįslė filme. Jei dėl skonio dar galima ginčytis, tai kaltinti ją per dideliu plepumu sunkiai išeina. Problema ne tame, jog ji nekalba daug. Problema, jog ji nekalba tada, kai reikia, o kai kalba tada galėtų patylėti. Tačiau jei fabula dar būna nieko tai prasti dialogai lyg viską bjaurojanti karpa ant lietuviško kino veido. Kai mįslinga veido išraiška tylėjo Valentinas Masalskis arba Banionis - tai buvo priimtina, kai filosofiškai ir tiesiog stačiai poetiškai šneka pagrindiniai personažai, kuriems dar net ketvirta dešimtimi nekvepia, tada jau darosi neramu ir net nebūdamas didžiu kino ekspertu gali pagalvoti, jog toks tylėjimas yra patologiškas, ne tik kalbant apie personažus, bet ir apie visą lietuvišką kiną aplamai. Lygiai taip pat su Giedrės Beinoriūtės „Balkone” susodintai paaugliais, kurie iš beriamų dialogų atrodo ne pagal metus suaugę. Daug įtikinamiau man skamba Ramūno Vėlyvio personažai “-O jeigu čiūrka blet karatistas, nachuj, kuris kaip Džeki Čanas, blet. - Koks dar blet Džeki Čanas? -Tu, blet, Džeki Čano nežinai? Fylmų gal blet pažiūrėk!” Ir paskutinis priekaištas galėtų būti sviestas visam lietuviškam kinui. Neriekia išradinėti dviračio. Scenarijai atrodo taip tartum būtų parašyti spektakliui, o ne kinui. Artimose Šviesose taip trūksta, jog Jonas Antanėlis imtų ir pasakytų ką nors ne pagal scenarijų. Ką nors necenzūruoto. Tarkim “Supistai malonūs šiandien”, nors jo vaidyba bene labiausiai įtikinanti. Igno Miškinio sprendimas pasikviesti neprofesionalų aktorių, kuriam pasirodymas kine buvo bene pirmas, pasitvirtino.
„Ką jaučia žmogus, be konkretaus tikslo naktį važinėjantis po miestą, Jonui irgi nereikėjo aiškinti. „Darydavome tai su draugais, kai man buvo aštuoniolika. Be tikslo per naktį sukardavome po 300 kilometrų“, - juokėsi J.Antanėlis.“
„Manau, šis filmas gali tapti toks, apie kuriuos sakoma - kultinis“,
( „Lietuvos Rytas - Trys nakties klajokliai”)[1]

Kultiniu jis netaps, nes kultinis filmas turi atnešti naujų vėjų į kinematografą. O ką naujo pristato Artimos Šviesos? Nesugebėčiau įžiūrėti nieko naujo net jei įjungčiau tolimas šviesas.
Kiek kitaip jau yra su Zero 2. Nors filmas tik dar kartą patvirtina gerai žinomą taisyklę, nesvarbu kaip apie tave kalbą – svarbiausia, jog kalba. Vieniems tai apokalipsė ir kino dekadansas, kitiems tai genijaus darbas. Rodos, Emiliui Vėlyviui stačiai nusišvilpt – filmas “krauna” pelną.
Tiems, kas žegnojasi išgirdę necenzūrinę kalba, patarčiau mačiau klausyt klebono mišiose arba vienąkart užbaigt su Maironiu. Necenzūrinė kalba yra faktas, o kinas turi būti natūralus, antraip tai teatras, o kadangi stato ne Nekrošius tuomet ir rezultatas gaunasi ne koks. Zero 2. buvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje. Gervės jis negavo. (Tiesa buvo apdovanotas net trijose kitose kategorijose: Geriausias metų kompozitorius - grupė "Happyendless"; Geriausias metų scenarijus - Emilis Vėlyvis, Jonas Banys ir Aidas Puklevičius; Geriausio metų aktoriaus titulas - Ramūno Rudoko ir Kęstučio Jakšto duetas ) Negavo pirma, todėl, jog Šarūno Barto “Eurazijos Aborigenas” yra visiškai kitos kategorijos darbas. Ir jeigu Bartas kuria kiną, tai Vėlyvio filmas man daugiau yra reiškinys. Arba dar kitaip – Zero 2 yra svarbu ne turinys, o kontekstas. Kontekstas esame mes ir būtent todėl filmas tapo fenomenu lietuviško kinematografo žydrynėje. Tai komercinio kino sėkmės pavyzdys Lietuvoje. Techniškai neblogai sukaltas. Žinomi aktoriai, geras piaras, geras treileris (Tiesa, I.Miškinio “Artimų Šviesų” traileris taip pat paliko įspūdį). Priešingai negu kritikams, man nesibaigianti keiksmažodžių kruša nenusibodo. Šiek tiek blogiau būdavo tada, kai R. Rudoko ir K. Jakšto personažai imdavo truputį filosofuoti. Tačiau laiko filosofijai kine pašykštėta. Ir gerai! Neklysta tie, kas sako jog Zero 2 šioks toks Tarantino mėgdžiojimas. Lietuviškojo Bulvarinio skaitalo Vincent‘ą Jules‘ą ir Buch‘ą suvaidino čia jau minėtieji aktoriai R. Rudokas ir A. Jakštas bei Saulius Siparis, kuris jau tada, kai televizijoje dirbo loterijų laidų vedėju, man dėjosi panašiu į mafijos Doną. Bet kaip sako kintiečiai, mėgdžiodamiesi mes juk mokomės, tiesa?
Filmas nieko neslėpė “Televizijai reikia papų” – štai tokią lietuviškos realybės aksiomą išmeta mums V. Šapranauskas kildamas dar vienu kokainu pakilimo takeliu aukštyn. Filmui reikia uždirbti – štai kodėl čia mačiau bene geriausią mineralinio vandens “Vytautas” reklamą, kai jis dosniai pilamas, ant silikoninių krūtų – dirbtinio moteriško šių dienų intelekto. Juk gyvename materialių stabų amžiuje, tad ir piktintis tuo būtų veidmainiška. Veidmainiškas visas mūsų gyvenimas po truputį, nes dauguma lietuviško proletaro atstovų chruščiofkėsė skaito pigiausią žurnalą apie Žmones ir tyliai gėrisi visa ta Zero 2 publika. Kritikai puola peikti, o pensininkės, jei pamatytų kaip yra nužudoma Mėta (aktorė Inga Jankauskaitė) turbūt režisierių sugebėtų ir į tesimą paduoti.

Filmo plakato dizainas gudriai priminė gausiausią tiražą turinčio lietuviško žurnalo viršelį. Gudru. Tačiau ar gudri yra ta publika, kuri kino teatruose žiūrės šį filmą. Tokiems filmams reikia, jog žiūrovas turėtų bent kiek intelektinio potencialo. Antraip jie tiesiog gausins ir taip plačiai išplitusią silpnaprotystę. Suprantu, jog Zero 2 nėra elitistinis kūrinys. Filmo tikslas – šabloniškai uždirbamos bapkės. Su tuo viskas gerai, juolab, jog pats produktas nėra toks jau graudus. O ir kritikams sugebama atsišaudyti argumentuotai: „Valstybė filmo kūrimui neskyrė nė cento, bet sumokėje pridėtinės vertės mokestį valstybei atidavėme daugiau nei kainavo pats filmas, tad noriu, kad čia sėdintys garbūs žmonės to nepamirštų, kai kitą kartą spręs, kuriam lietuviškam filmui gyventi, o kuriam – mirti“. (J. Banys)

Pinigai pinigais, tik klausimas štai koks – ar lietuviškas kinas yra pajėgus kurti kitokią realybę, o ne tik reflektuoti ir replikuoti esamą? Taip taip yra Bartas, Stonys, Matelis, yra senieji grandai, tačiau būkim negailestingi. Prisivalgius I. Bergmano Laukinių Žemuogių, arba pabuvojus ten, kur, anot Jimo Jarmusch‘o, Keisčiau Nei Rojuje, mano pilka rutina ima plūsti kraujais nuo egzistencijos dilemomis užtaisytų, 24 kadrais per sekundę, šaudančių profesionalių kino juostų . “Iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“, - skelbė totalinis 20 amžiaus klasikas Vladimiras Uljanovas. Šypsodamiesi galėtumėme pasakyti, jog cirko jau pakaks, dabar norime kino. Todėl Ignui miškiniui ir Emiliui Vėlyviui, atitinkamai, norėtųsi palinkėti, mažiau stengtis kalbėti tarp eilučių – gyvenime viskas paprasčiau ir moterys ne tokios jau tylios, o žmonės, kad ir kaip bebūtų neįtikima, keikiasi. Emiliui Vėlyviui linkiu neužsiciklinti, ir iš gauto pelno nekurti Zero 3.

________________________________________
[1] http://lt.wikipedia.org/wiki/Kultinis_filmas

4 komentarai:

Gintare rašė...

žinai,skaičiau ir pasimečiau, ką tu kritikuoji, ką dergi ir kaip susumavus vertini tą mūsų kinematografo situaciją...
visų pirma, kritikuojant šių dieninį kiną reik būt supratingam - neturim mes kino aktorių mokyklos, neturim scenaristų kursų (tai iš kur geri dialogai?) ir apskritai esam bene vienintelė šalis EU ar visoj Europoj neturintys nacionalinės kino mokyklos, turiu omeny institucijos. tuo labiau kinas - brangus menas, o mūsų valstybė kol kas neteikia kinui pioriteto nacionalinės kultūros kontekste. TAD vertinkim kritiškai, bet protingai. asmeniškai, manau, kad pamažu tobulėjam - jaunoji karta mane vis nudžiugina. tik vėlgi, įdomūs prioritetai mūsuos, ką remti, o ką ne. dažniausiai paramos susilaukia dideli vadinamų profesionalų projektai, paremti blockbuster'ių mimikrija, o jauni talentai, daugiau sekantys arthous'o tradiciją lieka patys sau kapstytis. o ir mūsų žiūrovui dar augt ir augt.
apskritai, man atrodo mes dar tik gimstam, re-gimstam po ssrs. tad duokim sau laiko, neužaugama per naktį. chi, apsidairius - kiek dabar visokių iniciatyvų kino atvžilgiu!. reikia laiko, aš tikiu ateitim. jei ne tvistankančia, tai bent jau neverčiančia raudonuoti.

Karolis rašė...

Gintare, susumavus aš sutikčiau su tavim. Viskam reikia laiko. Aš nedergiu, o tik paimu ir iškeliu į šviesą tai, kas pakolkas yra drumzlina. Bet čia jautrumo žodžiams klausimas.

O užkibau aš už to, kad mūsuose kinas yra labai dirbtinis ir stokojantis natūralumo. Visi bando būti reižisieriais prodiuseriais ir gerais aktoriais. Fail. Ir tai labai matosi. Mažiau filosofijos.
Nors kas liečia techniką viskas gerai.

Apie Zero 2. Man jis nuoširdžiai patiko, tik linkėčiau neužsiciklinti, o jo kritikams - užsičiaupti.

O į klausimą ką gali šios dienos mūsų kinas ir ko negali... pati atsakei, kad reikia būti optimistu. Vadinasi dar kažko negalim. Bet jei yra tų kurie daro, vadinasi yra ir potencialo. Smalsu kaip ten bus toliau.

Apie žiūrovus aš truputį užsiminiau. labiau kritikuot nesinorėtų, nes aš pats žiūrovas.

Kazar rašė...

o kodėl juodas tekstas juodame fone? šitaip akis galima pražiūrėti :)

Karoli(s)oka rašė...

Turėjau čia šiokio tokio vargo su Blog'o niuansais. Dabar rodos visas jau correct. Gero skaitymo :]