2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Avantourismo. Mėnesį autostopu Ukrainoje (I)

Vengrijos ir Ukrainos sieną kertu su Ukrainos vengrais, kurie Užkarpatės srityje sudaro gausią tautinę mažumą ir kurie istorijos eigoje judėjusių valstybių sienų dėka vieną dieną tapo Ukrainos piliečiais. Pasieniečiai gumos netempia – paprašo parodyt pasus, paklausia pavardės, kur važiuojam ir sulaukę konkrečių atsakymų – „Dambrauskas, į Mukačevo, toliau į Lvovą“, - praleidžia. Tokie konkretūs klausimai tokiems nekonkretiems keliautojams, turiu pripažint, yra lengvas dušas, nes kur į Ukrainą važiuoju, aš nežinau. Žinau tik, kad į Ukrainą ir tiek. Naktinis Mukačevas man priminė Rumunijoje matytą Cluj-Napocą. Leisgyviai naktiniai žibintai, lengvai išklerusios gatvės, ortodoksų cerkvės, sovietinė vulgari architektūra ir šalimais esantis austro vengriškas architektūrinis paveldas. Lyg kokioje uolinėje atodangoje – Kainonojus, Mezozojus, Paleozojus... Kad jau esu rytuose suprantu iš taksi vairuotojų, kurie pamatę kuprinėtoją naktyje, lyg pro gražią tiolką Alytaus Dainavos mikrorajone važiuodami, lėtai, tačiau gana mechaniškai ir be erotikos paklausia: „Taxi?“. Ir rebjatos prie kebabų kioskelio, kurie jei esi maladec čiuvakas iš Lietuvos pavaišins kebabu. Ir tada baaam kultūrinis šūvis, bam nauja auka guli: „Neseniai buvau Italijoj, bet ten šūdas. Ypač Neapolyje. Žinai aš ne rasistas, bet ten b... šūdas. Visi tie negrai, kurių ten daugiau nei italų jau... bezpridielas b...“. Šalutiniai rasizmo papildinio sakiniai iš serijos „neturiu nieko prieš negrus, bet tie kinai...“. Už dvidešimt penkias grivinas paimu naktinį traukinį į Lvovą. Tokiu buvau važiavęs iš Vilniaus į Minską ir tokie man patinka. Su gultais, sovietino vitage‘o užuolaidėlėmis, po sėdyne esančiom talpyklom bagažui ir su lakoniškai bendraujančiu personalu. Fuck „Deutsche Bahn“ sterilumą! Penkios valandos ryto ir mane, vos spėjusį apkabint pagalvę, kuria buvo tapęs į miegmaišio krepšelį suvyniotas vilnonis megztinis, pažadina železnadarožnikas – sako man: „Lviv.“ Susirenku šmutkes, traukinys pamažu stabdo, aš žiūriu pro langą ir mintyse girdžiu skambant „start wearing purple, wearing purple“, prisimenu paskui stojantį traukinį, bėgantį Gogol Bordelo orkestrą ir apima malonus pojūtis, jog tūsofka načynaetsa. Buvo šešios ryto vietos laiku, tvyrojo tonizuojantis šaltukas ir reikėjo susirasti, kur gyvena Natalya, bet pirmiausia norėjau atsisėsti, susitvarkyti kuprinę, parūkyti ir pasigrožėti priešrinkiminių reklamų, tamsių bažnyčios bokštų, elektros kabelių, gausybės mašinų, madingų ir ne labai žmonių, tikrų ir netikrų „Gucci“ bei geltonų maršrutkių rytiniu koliažu. Stotys yra ta vieta, kur galėčiau sėdėti ir pasiėmės popkornų pakelį stebėti aplinką, lyg filmą kokiame nors kino teatre. Lvove beveik visą laiką lijo. Lvovas toks iščiustytas po „Euro12“ futbolo čempionato. Lvovas tokia antroji Praha. Paragavom virtinių, barščių ir alaus ir užuot ėję į kiną – aš, Natalya ir Roma – ėjome dar po bokalą, o tada, taip sakant „v gosty“. Roma – IT specialistas, vieno iš daugybės mažiukų butų, dideliame Lvovo miegamųjų namų kvartale, savininkas. Romos butas mažas, bet širdis didelė. Labai pavargę nuo kvaišalų ėjome miegoti. Kadangi Romos šeima buvo išvykusi, mes išsidalinom atsilaisvinusias laisvas lovas. Jei teisingai supratau aš miegojau Romos sūnaus lovoje. Jaučiausi kiek įdomiai ryte pabudęs tarp lego kaladėlių. Bet kam gi nepasitaiko, ar ne? Natalya yra iliustratorė freelancer’ė, iliustruoja gražiai knygeles. Irgi gyvena mažame bute, kur viskas maža – virtuvė trims žmonėms jau per kebli, balkonas irgi, vonioj mano judėjimo laisvė irgi apribota, lieka vienas didelis salionas – sala ankštybės okeane. Butas kuriame kartais nebūna karšto vandens. Įdomu ar galimas toks atveji, kad štai vieną dieną nebėr karšto vandens kokioje nors, sakykime, Suomijoje ar Austrijoje? O čia jo, štai kartais tiesiog nėra ir tenka stovėt šalia čiaupo it rankšluostį kandus. Tačiau panikuoja tik tie, kuriems tai nesuvokiama ir kurie to negali įsivaizduoti, o aš puikiai žinau ką daryti. Jausdamas savo kultūrinį rytų europietišką pranašumą, pasišildau virdulį vandens ir einu maudytis. Natalyai patinka rūkyti, o svarbiausia ne vienai. „a ty kūryt paidioš? a, tagda davaj y ja staboj“. Balkone stovi dvi dūšios, gyvenimo tiesų nebylojančios, žinančios, jog ne į viską galima atsakyti (kodėl nėra karšto vandens?). Du dėl daugybės dalykų neesantys tikri žmonės rūko drauge ir nėra žinojimo sienų ir jie visuomet gali paklausti kits kitą, ką šis manąs, ir galima paklausyti kits kito atsakymų. Žiūrėti į kitą lyg į veidrodį ir klausti lyg klausiant savęs – ką tu manai? Natalya man pasakė štai ką Lvove. Su tavim gera kalbėtis. Krisas atrodo toks suaugęs ir kiekvienas dalykas, kurį jis pasako yra tiesa. O su tavim lengviau. Su tavim galima pasidalint savo našta. Svarbiausia, kad pasakė nuoširdžiai ir jaučiausi išties gerai, nieko tiksliai nežinodamas ir dėl nieko nebūdamas šimtu procentų tikras. Vadinasi tinkamas žmogiškiems santykiams. A, išties, Lvovas. Juk nieko dar nepasakyta apie jį. Lvovas labai lietingas, sakė, jį vadina Ukrainos Londonu. Ir tai nėra vienintelė sąsaja su vakarais. Lvovas kaip ir visa Galicija, kuri anksčiau priklausė Žečpospolitai, Austro-Vengrijai, o galiausiai Lenkijai, yra vakarietiškiausias Ukrainos miestas. Tačiau vakarietiškas vaizdas yra persmelktas slaviškų ar postkomunistinių artefaktų: dar esama parduotuvių, kuriose be dešros, duonos ir pieno, galima nusipirkti šotą vodačkos. Jeigu reikia ryte, tarkime. Duobėti keliai ir po gotikinių bažnyčių stogais laikomos stačiatikių pamaldos. Parduotuvės su užrašais „Magazyn“ arba „Pradukty“. Tačiau gražiausias jis užgesus žibintams ir be streso krintant smulkiems lietaus lašams. Kaip sakė Natalya, tai yra miestas, po kurį reikia eiti pasivaikščioti naktį. Ir, žinote ji buvo teisi.

2 komentarai:

troy rašė...

beveik Serhijus Žadanas.

Karoli(s)oka rašė...

na kur jau kur jau, susimildamas