NATO. Pasibaigęs medaus mėnuo.

Praeitą penktadienį teko pabuvoti Vilniaus Universitete surengtoje viešoje paskaitoje, skirtoje naujosios NATO koncepcijos kūrimui. Į Universitetą atvyko ir naujasis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fogas Rasmusenas). Šioje paskaitoje dalyvavo atstovas iš Lenkijos, trims Baltijos šalims, kuriant naująją koncepciją, atstovauti paskirtas latvių diplomatas, LR seimo Europos ir Užsienio komitetų narys Emanuelis Zingeris. Paskaitą, pristatydamassvečius ir dalyvius pradėjo TSPMIvadovas Ramūnas Vilpišauskas o diskusijos dalyviams meistriškai dirigavo Vykintas Pugačiauskas Po ~ pusvalandžio visų auditorijoje esančių klausytojų kaklai unisonu pasisuko atgal ir dėmesys nuo tada daugiausia buvo sutelktas į salėje pasirodžiusį Lietuvos UR ministrą Vygaudą Ušacką bei šiltai besišypsantį Andersą Fogą Rasmuseną.
Tačiau tai statistika. Norėčiau sau leisti nusakyti pagrindines mintis, kurios liko kyboti mano galvoje pasibaigus renginiui.

Renginio metu buvo kalbama apie grėsmes, apie naujus iššūkius ir taip toliau.
Tačiau yra dalykų, kurie nesikeičia. Galima taip teigti, kai matai salėje sėdinčią kadaise nesudarytą Baltijos Antantę, kuri su užsidegimu ir šįkart jau vieningai kalba apie bendrą saugumą, apie jo būtinybę, kaip pamatą klestėjimui, stabilumui ir gerovei.* Kalbama taip karštai, jog nežiūrėdamas į žemėlapį ar kitą statistiką galėtum sakyti, jog gaudžia milžinų choras. Tačiau užmetus akį į gaublį supranti, kad senojo Fantomo paunksmėje cypčioja keletas sėkmės kūdikių. Sėkmė čia nėra kažkoks neapibrėžtumas. Priešingai ji labai tiksliai apibrėžta - NATO. Tačiau bėda ta, apibrėžtumas vis glęžta. Ir nieko nuostabaus, juk viena yra kovoti su realų pavidalą turinčiu priešu, ir visai kas kita su jo fantomu. Maža to rodos ir priešas pasikeitė, o jei tiksliau, priešų saraše pirmoji pozicija suteikta nebe rusams, o fundamentaliems musulmonams. Pavojus dabar daug toliau, kažkur toli rytuose. Ir visgi jei gaublio centru laikysime tylų užutėkį prie Baltijos, mažesnės slavų tautos, saujelė baltų ir finų vis dar šnairuoja į Didijį Brolį, kuris nors ir stipriai nukraujavęs sugeba išsukinėti rankas. Nieks esmės nepasikeitė.
Čia ir atsiranda esminė skirtis - užtarėjai ir globotinai turi skirtingus priešus. Tiesa abeji gana panašūs - vienu atveju tai šmėkliškas maskoliškojo imperializmo gausmas iš stepių. Ypač sustiprėjęs pastaraisiais metais iš Kaukazo per Krymą, Maidano aikštę ir Taliną. Kitų gi atveju iš medresių ir minaretų sklindantis fanatiškas religinio fundamentalizmo aidas detonuojantis sprogdinimus Madride, ir už Atlanto. Abiem atvejais iš pirmo žvilgsnio tai sunkiai įžiūrimos, apčiuopiamos grėsmės, tačiau karts nuo karto pasivaidenančios užsuktų kranelių ar sprogimo metro pavidalu.

Mano draugo priešas yra mano priešas. Taip yra su Afganistanu žiūrint iš minėtojo tykaus užutėkio prie Baltijos pozicijų. Todėl ir siunčiam savo keletą karių į Vidurinę Aziją. O kaipgi - juk drąsiais save vadiname ir tokį įvaizdį norime sukurti. Tai čia viskas gerai. Taip Turi būti. Nors visi puikiai žinome, kad vartai į Romą yra ne prie Baltijos.
Problema tame, kad mūsų priešas nėra toks didelis priešas mūsų draugams. NATO, o pirmiausia JAV šiuo metu reikia Rusijos. Pirmiausia dėl Afganistano - reikia saugaus koridoriaus, karui aprūpinti. Nors Rusija irgi turi savo argumentų, esamam karui paremti (pirmiausia tai islamo fundamentalizmo plitimas į Kaukazą galimos nesėkmės Afganistane atveju), tačiau jai tai nėra tokios pat svarbos klausimas kaip JAV. Jungtinėms Valstijoms pergalė Afganistane, o kartu ir NATO, struktūros, kurioje ji lyderiauja, sėkmė būtų agonijos atidėjimas, balzamas žaizdai, kurios pavadinimas - smunkanti galybė. Ir dėl šio balzamo JAV priverstos daryti nuolaidų Rusijai (pasikeitę planai Rytų ir Vidurio Europoje, nusigręžimas nuo Ukrainos ar Gruzijos).
Tol kol JAV bus galingos tol saugus galėsime jaustis ir mes. Tiesa ta kad, stiprios valstybės pagrindinį dėmesį skiria savo nacionaliniam saugumui ir savo galiai. Mažos valstybės dėmesį skiria tarptatutinei politikai ir šliejasi prie galingųjų, - savo sėkmės garanto. Vienas iš galios elementų yra prestižas. Sėkmė Afganistane liudytų puikią NATO sveikatos būklę. Toks įvaizdis jau savaime pakankama priežastis mums jaustis saugiais. Todėl Lietuva turi kiek įmanoma prisidėti prie gero jo palaikymo.
Viena iš šios viešos paskaitos priežasčių manau ir buvo noras nuslopinti naujųjų narių nerimą. Kitaip sakant paskaita buvo skirta vidaus vartojimui, norint sustiprinti aižėjančią vienybę organizacijos viduje. Toliau jau seka vieninga kova Afganistane bei prestižo ir galios išsaugojimas.

Kitas klausimas, ar Lietuva nebus paliktos jaunamartės vietoje. Ar uoliai sergėjusi jaunikio mundurą, praleisdavusi progą patylėti, netaps jį Marčia. Arba dar blogiau pralaimėjus karą Afganistane, smukus JAV ir NATO prestižui, Valstijos nebus priverstos vis daugiau ir daugiau nuolaidų daryti Rusijai, kurios riaumojimas Azijoje pripažinkim susilaukia atgarsio. Juk ką ten Lietuva ir Kitos Baltijos valstybės su savo keliais šimtais tegu ir profsionalių karių. Siekiant išsaugoti savo galią pasaulyje JAV galės apkarpyti etatų skaičių. Ir tada...
Taip taip minėtasis naujasis mūsų draugas Fogas visaip ramino, tačiau rūkas neišsisklaidė ir Užutėkio ateitis lieka miglota. Ar nebus jis vėliau imtas ir pervadintas kokia nors Gubernija, Šiaurės Vakarų Kraštu, Tarybine Respublika, Pribaltika, ar artimuoju užsieniu. Nerimą kursto ir tai, kad į aiškius klausimus, sulaukiama neaiškių atsakymų. "Naujasis NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas pripažįsta, jog konkrečių gynybos planų Baltijos valstybėms nėra, tačiau pabrėžia, kad jos ginamos pagal kolektyvinės gynybos principus." O kaip tie principai bus įgyvendinti praktikoje, konkrečiu konkrečių valstybių atveju?

Jei būčiau Lietuvos prezidentas, gaučiau kokią nervų ligą. Ar gali šalis miegoti ramiai, kai visas jos saugumas tėra garbės žodis?

Žinote, man įdomu, ką gi išvykdamas iš Lietuvos, tarkim sėdėdamas lėktuve galvojo ponas Fogas Rasmusenas. Gal ironiškai šypsojosi? Nemanau. Nors labai tikiuosi kad ne, bet man atrodo, kad greičiausiai jis buvo paskendęs mintyse ir susikrimtęs.

-----------------------------------------------------------------------------------------
* Konferencijos metu išsakytus lenkų diplomato teiginius, kad svarbiausia yra kolektyvinis saugumas - stabilumo ir klestejimo šaltinis, taikliai sukritikavo E. Vareikis. Jo nuomone, svarbiausia yra vertybės kuriomis grindžiama organizacijos veikla. Saugumą gali užtikrinti užsienio kariuomenė, klestėjimą iš naftos gaunami doleriai, o stabilumą vienpartinė sistema. Neatsitiktinai , mano manymu alijansas stipriausias buvo Šaltojo karo metais. Tuomet buvo aišku kas MES, kas JIE ir kuo mes skiriames, kokios yra mūsų vertybės, kurios mus vienija.

Triptikas.

Moterys. number uno. -

Jos turi Vagina. Ir dvi krūtis. žinau, kad man patinka pilnos, ne kūgio formos krūtys, todėl visada vartydamas porno saitus baninu tas kurios man nepatinka. Taip sakysite - tai skonio reikalas. Štai mano naujasis kambariokas per telefoną žiūri pornuchą ir kai aš sėdėdamas prie savo stalo atsisuku į dešinėje šalia manęs, ant lovos gulintį Osvaldą, matau jo rankoje naujutėlaitį telefoną, kurio ekrane stambiu planu galima įžvelgti falą. darau išvadą, kad jis žiūrėjo ką nors šlykštaus, pavyzdžiui, kaip trys bernai dulkina kokią nors viena šliundrą, per visas tris jos skyles. Ir jei aš teisus, tai mano subjektyviu požiūriu jis skonio neturi. Ir neturės, nes jam pochuj kokios formos tos merginos krūtys, speneliai kojos ir užpakaliukas. Jam atrodys svarbiausia, kad visas tris moters skyles galima užpildyti bybiu.
Čia apie išorę.
Žiemą, kai pasikeičia klimatas, turiu bėdų su veido ir rankų oda. Ji susausėja. Lyg ir galima būtų teigti, kad čia nieko tokio, tačiau ją ima "traukti" ir perštėti. Tokiu atveju vieną žiemą nusprendžiau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti kremo. girdėjau, kad senas geras "Nivea" yra senas ir geras. žodžiu ateinu aš į "Šudopolį" Kaune. pirmas aukštas, apsidairau, ir nusprendžiu nueiti į "Drogą". Žinoma, galėjau palaukti draugės ir nueiti kartu, tačiau ne - velnias už kojos tyse eit vienam. kadangi man jau atsibodo sekti šitą istoriją, pasakysiu tik tiek, kad įžengęs į tą kosmetikos pasaulį, pasijaučiau žiauriai keistai. taip viskas man baugu ir nesuprantama pasirodė. o gal tai sąlygojo vienas kitą. įžengiau į pasaulį, kur nėra racionalumo, kur viskas taip nauja, painu, neaišku, nesuprantama. o aš tik norėjau kremuko :(
Ir čia visai kaip su puikiomis moterimis. Visada jų bijau. visada gūžiuosi nuo jų. tas žvilgsnis visad verčia sprukt iš parduotuvės. Nešt kudašių. tačiau man reikia kremo. Ir dar svarbiau - man patinka. "Gražu yra tai - kas pamačius patinka" nepamenu, kas, bet čia jau antika ir žodžiu senumas patvirtina jų teisingumą. tada man patinka ta parduotuvė: ten visada švaru, kvepia, lankosi gražios moterys, daug spalvų, atspalvių, tonų, pustonių... ir čia tikrai buvo galima suklysti. puikiomis moterimis. sąmoningai nesakiau "gražiomis". Nes graži, tai jau, kas kita. žinoma čia kaip ir su Osvaldo bybiais - subjektyvu.
Dabar yra ruduo, tačiau eidamas gatve vis dar matau daug gražių dalykų, kurie man patinka. jie yra puikūs. tos juodos sukneles, kurios taip meistriškai sukonstruotos, taip meistriškai, jog žiūrėdamas į jas, į jomis vilkinčias moteris ar merginas imu mintyse tas sukneles dekonstruoti. aukštakulniai, marškinukai, sijonai, ilgi čigoniški sijonai ir aš jau skėstu... šioje libido jūroje. ir tai yra ne grožis. tai šarmas. groovas. ar dar kaip tik norite. tai Sodoma ir Gomora. tai yra tai, kas prikausto akį. cigaretės poveikis. įsismelkia lyg muzika į ausis ar nikotinas į plaučius trunka tik minute, bet suveikia kaip citrinos rūgštis ant žaizdos, apverčia mintis 360 laipsnių kampu, tačiau negali sakyti kad nesujudėjai, kad viskas buvo statiška. ir taip jei pamatai kažką gražaus. Po to erekcija sunkyksta ir gali testi pokalbi apie karą Sudane ar ekonominės krizės poveikį smulkiajam verslui ir niekas nepagalvotų, kad ką tik mąstei apie tai, kaip užsikėlęs dabar jau nuolat tolstančios merginos kojas sau ant nugaros, stengtumeisi išgauti pasktinį jos ir savo gyvasties atodūsį.
ji gali turėti dailius papus, dailia figūrą, garbanotus ilgus plaukus, ji gali rengtis destruktyviai kitų atžvilgiu ji gali saikingai naudoti makiažą, kas yra gražu, ji gali nešioti sijonus ir avėti aukštakulniais, bet gražu yra tai, kai visa susivėlusi ji ryškiai jai per dideliais marškiniais ir po nakties feromonais trenkiančiais apatiniais prieis prie miegančio manęs su nebūtinai tobulos kavos puodeliu, pasakas "labas rytas, Karoli" ir nieko daugiau nenutiks. svarbiausia, kad tai darys žinodama, jog nebūtina kitą rytą to paties sulauks iš manęs.

Fuga.

Prieina prie mikrofono stovo. Atsargiu judesiu ištraukia jį ir pirštų galais keliskart stuktelna viršugalvin. Pasigirsta kimus: “Vienas vienas”.

Pradedam. (Prologas)

Nesitikėjau iš savęs jokios pompastikos. Kartais ji pati atsitinka be jokios suprantamos priežasties. Kaip kartais atsitinka žemės drebėjimai Lietuvoj. Irgi be jokios priežasties suprantamos. Kita vertus priežastis gali būti nesuprantama. Tačiau šiandien norėtųsi pačiam sau atnešti bent kiek aiškumo. Camu‘s sakė, jog nereikia laukti paskutinio teismo dienos, paskutinis teismas vyksta kiekviena dieną. Ot šūdas. O jei aš nepakaltinamas? Čia kaip su kelių eismo taisyklėmis. Negali vairuoti kol esi netinkamos emocinės būklės. Taip arba bent panašiai parašyta, žinau nors neturiu teisių. Taigi o jei aš netinkamos emocinės arba psichinės būklės, jog būčiau teisiamas? Suktas manevras tiesa, Ponas Dieve. Žinoma kokia keturiasdešimčia metų šis kreipinys, o tad ir prieš jį sekęs gana logiškas teiginys būtų skambėję labai įžeidžiamai ir bukai. Nes a) ne(?)buvo jokių Ponų, b) koks dar, susimildami, Dievas? Laikai kiti ir tik todėl, kad daug kur vieną absurdą pakeitė kitas absurdas dabar taip teisiškai „išsikalinėti“ galima. Tačiau šįkartą... arba tikšliau apie tai ne šį kartą.
Turiu bedų. „ Sveiki visi, aš Karolis, man 20 metų esu studentas iš Kauno. Atėjau čia nes tikiuosi įveitki savo silpnybę.“ Ir vėl pompastika tiesa? Kartais tikrai pakanka pasakyti tik „Žinai, Andriau, turiu bėdų“. Ir Tai yra gerai. Apskirtai manau, kad esu perdaug susireikšminęs tipas. O taip gražiai pradėjau su tuo Camus... išsisemia. Nebeturi ką pasakyt. Sako. Nusako. Nusisako. Nenusiseka. Kas kaltas? Ar draugai kalti, kad neklauso Tavo šūdų. Ar šeima kalta, kad neišauklėjo. Ar liepą prakiuręs lietus, gal kaltas? „prakiuręs lietus‘. AK, prakiuręs lietus, sakote. Tai niekas nesupranta jūsų dūšios gelmių? Jusų meilės, erudicijos, jūsų, gerų ketinimų? „niekas“ Visi neteisūs, tiesa? „Vi...“ a? „Na...“
Aa, va būtent susireikšminimas!
Su-si-reikšminimas. Su-reikšminimas. Irgi negerai. Reikšminimas. O va čia jau neblogai. Čia jau galėtų būti kaip ir siekiamybė.

Dėstymas.

Aš kartais susireikšminu, tad norėjau informuoti, jog kartais galite rasti ištisas grafomanijos apraiškas, po kuriomis slėpsis savigrauža, arba noras išsipasakoti.
Taip greičiausiai yra ir šiandien. Tačiau jei jau mirštama, arba krentama kitų akyse reikia tai padaryti gražiai, estetiškai ir subtiliai.
Nuo pirmo riūgtelejimo (na žinoma, tada viskas atrodė savaime žavu, nes juk buvau vaikas) iki pirmo dvejeto mokykloje ir pasiaiškinimo už tai namie prieš motiną, iki PIRMO KARTO (na žinoma, tada viskas atrodė savaime žavu, nes juk buvau vaikas), - viską, o viską stengiuos daryti subtiliai ir estetiškai. Man atrodo dauguma žmonių taip. Kartais sako esu nevyriškas. Tvarkoj. Juk bezdu labai subtiliai. Gryniausias nevyriškumo įrodymas. Ir tikrai ar kada girdėjote bezdančią moterį? Žinoma tikri draugai pasakytų, jog šiuo požiūriu esama gryniausio biseksualizmo, tačiau šis ekskursas į šali, gal visai nelaiku. Nors pašnekėti apie dualistišką prigimtį būtų gal visai ir neprošal.
Šeip čia baika gi. Ir jei gerbiamas, nors tiesa ir nelabai įtikimas, skaitytojas turi daugiau proto už autorių, manau, jis jau tai suprato.

Nežinau, kodėl, bet man kliūna Eglės Sirvydytės daina „Vakar vaike gimei“. Graži, subtili daina. Lyg ir viskas tvarkoj. Bet „nežinojau aš Tavo vaikystės eilėraščių, nes niekad jų man neskaitei“ pala pala, o tu kada klausei? Toliau dar gražiau „tik basas Tavo kojas ir juodas akis ir kišenėje telpančią saulę.“ Skamba kaip pasiteisinimas, danties užkalbėjimas arba kalbos nusukimas i šalį. Ir ypač ta saulė gale. „Ewwwww“ pasakytų penkiolikametę mergaite, tinklalapio ‚O-ne!.lt‘ (l)user‘ė. Nors A.A. Jonynas (a.a. skamba kaip „amžiną atsilsį“ ir tai geras būdas sukritikuoti tuoj nuskambėsiančią pono Jonyno mintį) ir sakė, kad jam gražiausia tai, ko jis nesupranta. Labai pritariu. Labai graži Egles Sirvydytės daina. Esant atitinkamos emocinės būsenos, apie kurią jau kalbėjau pradžioje, galima savo nepatraukliu balsu pabandyti paimti aukštas natas ir po to angeliškai isišiepus teisintis kaimynams, jog tai tiesiog labai gera daina, kuri taip užkabino, jog negalėjai nutylėti.

Ar minėjau, jog kuriu ir Haiku. Čia tokios Tolimųjų Rytų literatūrinės mandrystės. Siunčiau netgi kažkada i VEKS’09 „Kaikų Vilniui“. Nepriėmė. Nors draugai sakė, kad nieko įpatingo, bet įtariu, kad tai tebuvo eilinė korupcijos apraiška. Man atrodo kaid buvo geras haiku. Ak geras haiku sakote? :}

Epilogas
Mano vaiksytė kiek užsitesė. Tenka pripažint. Kagi pabandysiu bent estetiškai pažaisti.