2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Croatian road of the knowledge of good and evil

Šį tekstą nusprendžiau publikuoti praėjus gerokam laiko tarpui nuo minimų įvykių, ir visgi matant, jog patirtys, ir nutikimai paliko aktualūs ir po šiai dienai. Keliauju ratais.




Prabėgo mėnuo ir laiko aritmetikoje valandas ir dienas pakeitė menulio patekėjimai, skaičiuojami kasnakt balkone, traukiant vogtas iš motinos cigaretes. Į tvankią dykumą, be jokio įkvėpimo, išvirto dienos. Dienoraščio įrašuose, lyg pas Robinzoną Kruzą, įrašyta: Pirmadienis – Penktadienis, Antradienis – Penktadienis, Trečiadienis – Penktadienis, Ketvirtadienis – Penktadienis ir t.t. Ir nieko panašaus nei į Vengriją, nei į Balkanus ar Italiją čia nebeliko tik nežmoniškas karštis ir keli neišryškinti kadrai, kurie pro objektyvo linzę nepermaldomai besiveržiant šviesai dyla iš atminties palikdami baltus lopinius.

Keturi laiko vienetai Budapešte, vėliau dar pusantro be bekpeikinant Balkanuose ir dar beveik tiek panašiu stiliumi keliaujant po Italiją. Dabar esu Alytuje. Buvau gana grakščiame ir erdviame Zagrebe, nerūpestingame Splite, idiotiškame Dubrovnike, “Tokiųdaugiauneesumatęs” Albanijoje ir taip toliau. O dabar esu Alytuje.

Francis Fukuyama, pasibaigus Šaltajam Karui, pabandė numarinti istoriją. Sakė, jog Vakarams arba, ką jau čia – Amerikai, laimėjus, įsigalėjo viena ideologija (politine ir ekonomine prasme). Pasaulis lyg priešgyna vaikas, kuris anksčiau revoliucijos opiumo paveiktas kėlė maištus, dabar jau suprato klydęs. Štai taip nebeliko aštrių kampų – pagrindo konfliktams. Kadangi istorija, o taigi ir laikas, buvo suvokiama kaip konfliktų visuma, tokia istorijos mirties išvada rodėsi suprantama. Tačiau laikas, po Frencio smūgio atsistojo ir bėgo toliau, gimė naujos istorijos, naujos teorijos.

Artist don‘t go home, they just change places.“ Arba “I hate my wife, because I’m boring” – (Copy right Budapest)

Namai, jei perdaug į juos pasinersite jus gali paversti Frenciu Fukujama. Namai numarina pulsą ir vienintelis jus reanimuojantis dalykas yra kasdienė žvilgsnio pro langą į kiemą terapija. Jie atbukina ir atima charakterį lyg kampus ir briaunas akmens, esančio tekančios pastovumo srovės gniaužtuose. Ir tampate tik dar vienu lokalizuotu, nugludintu teoretiku, braukančiu kampus “Teleloto“ oazėje. Greit atsiranda problemų su sąnariais, grynojo laiko praleidžiamo virtualioje erdvėje parametrai ištysta, ir į jūsų pasaulyj pasibeldžia prostatos sutrikimai. Fazę kai dar nori, bet jau negali pakeičia fazė, kai tai ko negali pradedi neigti. Dėl prasto tendencingo apšvietimo ir nesumokėtų praeities mokesčių ypač padidėja galimybė virsti paprastuoju homofobu, kuriam bet koks išėjimas iš namų yra perversija. Homofobai tokius bastūnus mėgsta apšaukti menininkais, dažnai jiems reguliarus nebuvimas namuose yra pederastija arba kitais žodžiais tariant pedofilija. Tokie žmonės ne itin linkę bendrauti su kaimynais, už stiklinių spintos durų, skaisčiai švyti arbatos servizas, o ant televizoriaus viršaus puikuojasi rankų-nėrimo balta baltutėlė servetėlė su Rūpintojėlio statulėle. Dar galite pavirsti namudiniu nacionalistu. Geriausia, kas gali nutikti pastoviai sėdint namie jūs pasidarysite palaimingu idiotu, kuriam nereikės net masturbuotis. Tokių baimių kamuojamas sąmoningai vengiu namų ir manau, kad kada nors labai mylėsiu savąją žmoną.

Kelias . Šįkart vingiavo po Balkanus. Kartais pučiant šiltam pajūrio vėjui, kartais svilinant 40 laipsnių karščiui. Lyg senais biblijiniais takais pramintais besitraukiančių protėvių Adomo ir Ievos, blaškausi ieškodamas kelio atgal. Bet mums, vaikams, gimusiems po didžiojo grieko viskas tėra pasakojimai, miglos, toros ir biblijos surašytos mums pranašų. Tik štai mes neskaitom jų knygų. O kam jei nesuprantam jų kalbos? Apreiškimas Karoliui Tomo, paėmus keletą stipraus alaus man išreiškia daug daugiau nei tas, Jonui, kur kiekvieną rytą sekmadieniais skaitomas. Mano rojus – akimirka. Ta pati, prieš išvemiant žemėlapius. Visuomet lūžtu taip ir nesuspėjęs pasakyti kiek laipsnių platumos ir kiek laipsnių ilgumos sudaro manąsias koordinates. 63 ilgumos:
– Aš Tau sakau, čia pizda, viskas lyg... ir tie jonvabaliai kur švietė naktį rodant kelią, kai lipom numigt, 24 platumos:
- Tereikia nepražiopsot to kelio ženklo ties posūkiu į,.... aaaa... There‘s a natural mystic blow‘n through the air, if you listen carefully now you will hear... – ir pasigirsta kaip tyliai, kūdikiškai atpili.

Mano rojus - tai akimirka. Tai nieko tikro, tik fotoniškų pajautų bangos, vis atsklindančios prasibrovus pro sienų plyšius. Disdentiškai vaduojasi nuo teorijų, dėsningų dėsnių ir tiesos tų pranašų, kurie atseit buvo amžinybėje. Kelias taip dažnai kartojasi, jog pats juo tampu. Grįžtu pas save ir daugelį kartų pravažiuoju, darau lankstas ir ignoruoju raudoną. Kelias neturi išankstinių nusistatymų, tos kontrolės, kurą primeta tikslas. Kartais pamąstau, jog tikslas iš esmės pasmerkia. Prisimenat Jarmusch‘ą? Limits of control – tai tikslas. No limits, no goals – no control.

Kai kelionės metu pavėluoji į paskutinį tądien traukinį, prisėdęs Zagrebe prie nepažįstamojo, klusteli, gal šis turįs cigaretę, tuomet šis gali papasakoti, jog šiandien štai pralošė visus turėtus pinigus. Tiesdamas į tavo sveikatą, ką tik gurkštelėto alaus butelį, konstatuos, jog turi problemų su alkoholiu. Pavargusiu, bet nenugalėtu veidu tarstels, jog Bosnijos karo metu, tarnavo kaimelyje, kuris, pamišėliško serbų vykdyto bosniakų genocido metu turėjo būti sekanti beprotybės auka. Beprotybės, kurios ašmenimis sruvo moterų, vaikų ir senių perrėžtų gerklų kraujas. Ir akys žvelgiančios taip lyg, rodos, viską matytų ir vėl. Ir taip sutinki jų ne vieną. Jie kaip kelio ženklai.

Kartais jų nepaisai. Merki koją ten, kur jau buvai arba tiesiog neklausai net pats savęs. Pats abiem rankom įsikiši kabliuką sau į žiaunas, truktelnį už valo ir pasufleruoji, kad jau laikas traukti. Taip mes papuolėm į palmėmis papuoštą didžiausias Kroatijos turizmo industrijos masalą - Dubrovniką.

Dubrovnikas! – aiktelėsite jūs, o back vocal‘u jums perversiškai šlamesiu atkartos tos pačios palmės ir ošianti mėlyna jūra. Palikite šį “turistų pamėgtą Viduržemio rojų“ orų prognozės žemėlapiuose. Kodėl? Todėl, jog naktį jis būtinai privažiuos prie jūsų savo motoroleriu. Neišjungęs motoro ir nenusiėmęs šalmo – štai, koks užsiėmęs - Jums pasiūlys nakvynę. Trisdešimt eurų – labai nebloga kaina suskubs patikinti jus. “Nebent už aštuoniolika. Ne? Na ką gi” Jūs nužingsniuojate, nervingai ima tiksėti sekundės, nuo krantinės, pro laivus, lyg vagis, švelniai atslenka naktinis brizas. Tik tak, tik tak - “Ok ok. 18 euros” privažiuoja ir nemaloniai lyg sparva karštą vidurdieny suzirzia. Bet ką jau čia – suviliojom ir pametėm. Tuomet vis dar burzgiant motorui “bzur bzur bzuur!” Dubrovnikas nusijuokia, spaudžia gazą ir toldamas, dusliai birbiant senutėlei “Vespai”, spėja pinčukiškos šypsenos nutviekstas mums sušukti “cha cha cha better in the park! Better in the paaaaaaark…!” Dubrovnike, būdavo momentų, kuomet atmetęs štai tokius, dievaži, nepadoriai gundančius pasiūlymus jausdavausi lyg ką tik laimėjęs pokerio partiją turint aukštą kortą prieš karališką rūšį. Jaučiausi lyg sakmėje, lyg įsigavęs į žalčio urvą, ir ten be jokio leidimo raškantis šiojo pažinimo obuolius, ir na zlo dar pradėdavau jais žongliruoti jam panosėj. Mums tik pasirodžius ir žalčiui vis dar miegant, pro vielinę tvorą kaišiodami rankas skynėme pažinimo apelsinus (obuolius ar apelsinus, koks skirtumas juk vaisius), į barus ėjome tik nusimyšti, o miegojome naktį siauroje senamiesčio gatvelėje? How about „If you ain‘t got no money take your broke ass home“ now, sir? Tokio paties kaip tu kostiumuoto korifėjaus žodžiais tariau tau:

I’ve lived the life that’s full
I travelled each and ev’ry highway
And more, much more than this, I did it my way


Dubrovnikas, beje, yra labai dvilypė asmenybė.
Kartą dviejų išradingų protų koloboracija po eilinio vyno pagimdė terminą “pragmatiškasis moteriškumas”. Jis taikytinas moterims, kurios yra dieviškai gražios, Tai gerai žino ir moka reikalui esant tuo pasinaudoti. Grožis tampa pragmatišku. Dar blogiau yra tada, kai po akiniuotos ir spuoguotos paauglystės, kada ją visi vadino “lenta“, pradeda kaltis afroditiškos krūtys ir po kiek laiko jos jau panaudojamos taktiniais sumetimais. Taip grožis tampa priemone ir įrankiu. Dubrovnikas turbūt irgi naudojasi savo grožybėmis. Sakytum iš dangaus tas gražumas. O kur dar dygstantys SPA centrai, įspūdingi tiltai, prieplaukos su snobiškai užvadintais laivais, saulė ir mėlyna jūra... ak. Neįkandamas grožis paprastam tranzuotojui. Močiau į tą Dubrovniką ranka - trenk jį perkūnas -, tačiau prisimenu štai ką – besilankant Makedonijoje prie eiktusau kokio gražaus Ohrido ežero, užsukau aplankyt ikonų muziejaus. Praeini dulkėta gatvele, posūkis į kairę, medinės pravertos durys ir štai toks vidinis kiemelis: bizantiško tipo pastatų kompleksas, medžių paunksmėj stovi sena Zastava. Greta ant suoliuko pūpso apkūnus vyriškis ir davinėja įsakymus. Matau kaip dukra paskubom prileidžia kibirą vandens, prabėga su juo ir....šliūkšt ant tos purvinos mašinos. Čia iš senos bažnyčios-muziejaus išbėga garbiniuota makedonė, ir kažką garsiai, sus dideliu užsivedimu sako giminėms artai kaimynams (Supratau, kad turistai nesusimokėjo už bilietą. Nemoka, kad juos kur!) Senesnioji moteriškė padeda dukrai – dabar jau abi plauna Zastavą, o palei ikonų pastatą šmirinėja keli babmbliai. Pirštai burnoje, ir akys nepaleidžia nepažįstamo užklydėlio. Svarbiausia be manęs daugiau jokio pašalinio asmens. Pasijaučiau nejaukiai, kai iš stebėtojo, tapau stebimuoju. Tapau paveiksliuku savo kelyje. Dubrovnikas tave stebi ir stebisi tik tada jei mato, jog neturi pinigų.

Antroji Dubrovniko dvilypės asmenybės dalis yra turistai. Jų, galvą guldau, yra turbūt daugiau negu vietinių gyventojų. Jie yra niekšai ir daugiau apie juos neverta kalbėti.

Kroatijoje viskas palaikoma švaistūniškumo, lengvabūdiškumo, draugiškumo, bei pietietiškos iracionalios laimės mišiniu. Jokių namų! Vakarop kaimynai susirenka pažaisti kamuoliu, pasišnekučiuoti ar išlenkti butelaitį skanaus Karlovačko alaus. Zagrebas, Splitas, Dubrovnikas visur ir visomis dienomis, man būnant, kavinės buvo pilnos žmonių lėtai gurkšnojančių alų ar kavą. Ar darbas mus padarė žmonėmis? Geriau neklausinėti nesąmonių. Namai ir tylus vakaras prie televizoriaus? Beprotybė! O dabar pasiimkit savo piniginę, iškrapštykit, visus turimus įvairaus nominalo savo pinigus, sudėkit juos į krūvelę, šalia pridėkite televizoriaus pultelį, bei naujausią savo Ipod grotuvą, kad viskas atrodytų kiek rimčiau dar pridėkite ir keturis metus stenėtą perspektyvios teisės, vadybos etc. diplomą ir paklauskite savęs ar visa tai yra verta daugiau nei ta kroatiška beprotybę, pernakt su draugais praūžta alga, bei ir nerūpestinga žaidimo rutuliais partija vakare su savo kaimynais. Kai jūs skaičiuosite ir mąstysite aš dideliu greičiu pralėksiu pro Jūs berdamas jums turbūt nesuprantamus žodžius, lyg pažinimo vaismedžio sėklas į jūsų sodą. Sakysite viskas, kas yra ant jūsų stalo yra tikra, bet mano sėkla jau pasėta. Tik tak tik tak – tik laiko klausimas, kada imsite ir suabejosite.

2 komentarai:

Unknown rašė...

Šitas man patiko dar tada, kai tik pirmąkart jį rodei ir po to nežinia kodėl atmetei. Klaidos, pašlemėkiški paklydimai, silpna didaktinė pabaiga, bet belekaip žavu.

"Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad tai yra gerai ir atskyrė šviesą nuo tamsos."

:))

Nida rašė...

neturiu televizoriaus pultelio, diplomo irgi dar neturiu, bet jau turiu namus. Ar man dar yra vilties, Karoli?