In Nomine Budapest

“Sūnau, tik būk atsargus gatvėse. Saugokis, kad kas neištrauktų piniginės” arba ”Labai skanus guliašas. Jie valgo daug paprikos ir daržovių visokių.” ir galop mano mėgstamiausias mamos perspėjimas “Žiūrėk, tik neparvešk man kokios meguarės”. Prieš išvykstant visa tai girdėjau taip pat dažnai, kaip dažnai galite girdėti kokį nors gerą muzikinį kūrinį per kokią nors tradicišką gerą radijo stotį. Tačiau, tėviški patarimai visada remiasi svetima vaikams patirtimi. Būtent todėl jie neveikia.

Pamenu kaip vaiskytėje kolekcionavau pašto ženklus. Gausoje tų pašto ženklų, kurių vieni buvo skirti istorijoje vienoms sėkmingiausių parolimpinių žaidynių Maskvoje atminti, arba kurie aukštino Mongolijos laimėjimus įsisavinant kosmosą etc., buvo keletas, tada dar tik bepradedančiam pažinti pasaulį, jaunam filatelistui, mįslingų pašto ženklų su negirdėtu, nematytu užrašu “MAGYAR” [Madyar].

Vėliau paaiškės, kad tai į Europą iš Sibiro atklydę ugrai, kurie Dunojaus Vidurupio lygumoje, truputį pakariavę, priėmė krikščionybę ir nusprendė čia pasilikti. Patapo žemdirbiais ir įkūrė savo karalystę.

Toliau neskaitant Lietuvos-Lenkijos respublikos karaliaus Stepono Batoro, Transilvanijos, priklausiusios Vengrijai, kunigaikščio vėl didelė spraga.

Galop 1956-ųjų revoliucija. Pridėkim Kapitoną Tankešą tai, ką man sakė mama, nuogirdas apie pigų ir gerą vyną ir grubiai pasvėrus, tai bus visos mano turėtos žinios apie Vengriją. Nes vaikystėj per National Geography apie šalį nieko nerodė.

Meilė gimsta dvejopai: iš pirmo žvilgsnio arba gerai įsižiūrėjus. Tiesa ji dar gali gimti po kelių bokalų alaus, tačiau tai itin retas, todėl nesvarstytinas atvejis. Kaip ten bebūtų, o visgi buvo žiema, forinto kursas buvo ~ 270 už eurą ir nešildė virtuvėj. Dabar pavasaris. Praėjo devyniasdešimt dienų (bruto). Po šimto dienų laisve miestas pakvipdavo viduramžiais. Dabar viskas ne taip paprasta. Niuansai.

Prisimenu - įvažiuojame į Budapeštą. Naktis. Žiū pro autobuso langą – kelio ženklas su užrašu “TILOS”. Dzūkai kiek pailgintų žinoma, taip gal įtaigiau ir skamba gal ne tiek juokingai, tačiau jei tylos tai tylos. Pamenu, kaip kartais grįžus iš kiemo ir trinktelėjus durimis mama vis sakydavo, kad su durimis reikia elgtis švelniai, kaip su moterimi. Tilos! - atvert duris reikia tyliai – čia lietuviškai. Ne ką tesiskiria nuo vengriškos manieros Tilos [tiloš] – atsargiai.

Šitas miestas kelia sausrą kišenėse ir sunkiai sekasi rasti reikiamus žodžius. Jautiesi lyg pametęs narkotikus reklamos meistras užstrigęs su mūzom, kurioms nebedrėksta. Gali kartot miesto vardą, lyg turėtum kalbos sutrikimą ir būtum mikčius. Tačiau leiskite pabandyti.

Po truputį ėmė rastis saulėtos dienos. Tik kranams saulės nereikia: jų čia pridygo dar anksčiau, nors vis dar ekonominė krizė ir jų egzistencija nepaklūsta mirštančių statybų teorijai. Ant tiltų sutupdyti ereliai, praeities atžvilgiu iškalbinga detalė, nors žiūrint grynai iš dabarties perspektyvos ne ką tesiskiria nuo vištų sutūpusių pas senelę kaime ant laktos. O visgi neonaciai rinkimuose apliko treti. Kaip Europos danguje taip ir čia Vengrijoje ant žemės – tas pats. Kitas “atradimas“, kuris su laiku čia atėjo - žmonės ne musės, nėra tokie paslankūs ir esant žiemos šalčiams negali sulįsti į menkiausias landas, todėl žiemoti turi čia pat gatvėje. Kažkada pagalvojau – koks kontrastas, kad vieni žmonės ieško savęs, o kiti duonos kąsnio. Visgi viskas gerai. Rodos, kad biblijinė kova tarp velnio ir dievo čia nevyksta, nes dar turbūt su komunistų atėjimu abu pasitraukė iš čia. Ilgainiui greitai čia išplito neoninės reklamos, įvairios iškabos ir žmonės, šeip jau skubantys ir neturintys laiko, visgi kartais sustoja ir pasidairo po vitrinas. Tačiau įdėmi akis pastebės, jog šitie žmonės a) niekur neskuba ir b) niekada neperka to, kas yra anapus vitrinos, nes c) neturi pinigų netgi brand‘o, kurį dėvi originalui.

Čia gimsta labai aštrus pojūtis, jog ne miestas svarbu. Visai tai tik gimda, viena didelė gimda iš kurios, jei neatsitiks abortas išsirisi Tu. Naujas pasaulis. Tabula rasa, Be jokių išankstinių nuomonių ar stereotipų. Esi lietuvis Vengrijoje Budapešte, kur Tavęs niekas nepažįsta ir vienintelis dalykas, kuris erzina yra tai, jog turi šypsotis visiems tiems naujiems geriausiems draugams. “So called small talks. “ Hanibalo gimimas. Budapeštas. Jūs vis dar nesuprantate.

Štai šiandien pamąsčiau, kas bus, kai visas mūsų žavus, jaunatviškas, šelmiškas nihilizmas ir pochujizmas nebeteks savo terpės. Kai plaučiai atliks tik fasadinę funkciją, kai baigsim universitetus ir reiks ieškotis pinigų, mamos nebekeps karbonadų, o nuo makaronų su kečupu skrandy sužydės opaligės. Tuomet pagaliau atrasim save.

Buvo užklydus tokia mintis. Tačiau pirmos saulėtos dienos ima sklaidyti debesis ir padeda užsimiršti. Tada eini gatvėmis, paneri po jomis - įneri į metro – išneri, darai posūkį, o čia kranai, dulkės, stroičikai, dviratininkai, ir saulė žaidžia tvisterį, vis nutvieksdamas kurį nors miesto district'ą. Užsimeti kokią lengvą kožą, cigaretę, aišku, kaip visad skolintą, rankos kišenėse ir lyg koks Mančesterio rokenrolas eini gatve. Po to tokia mąslia anglų kalba (nes juk pavasaris) sakai: “So yeah, I put my coat on and went out, you know" ir tau atsako: “Yeah, but I think it's not a coat, it's rather jacket. Coat, I think, is more for winter or at least for an autumn" Tavo: “Yeah, perhaps"
Bet juk tau taip nesvarbu, taip nesvarbu. Nes čia tie stroičikai, turistai, biznio rykliai, ir bedančiai, kranai tarp bažnyčių, ir saulė žaidžianti tvisterį. Rodos, išsuko Tavo veidą.

Ar Jums vis dar įdomi architektūra ir bažnyčios?

Budapeštas yra vienas didelis katalizatorius.

Budapeštas. Budapeštas tave ištinka tada, kaip nusiperki seną Demokratinėje Rytų Vokietijoje gaminta Fotoaparatą “Praktica” ir išeini ieškoti gero kadro, nes jautiesi menininku. Budapeštas yra kai savyje atrandi kulinaro gyslelę ir lengva ranka į troškinį, kurį gaminti ir temoki įmeti cinamono lazdelę ir dar gvazdikėlį. Budapeštas yra kai išeini į miestą medžioti gerų kadrų ir tai bedarant prie tavęs prieina pora jaunų čigonų ir paprašo susimokėti už galimybę fotografuoti. Visai kaip pas Francį Fordą Kopolą, tik be dailių kaklaraiščių ir nublizgintų batų. Budapeštas yra kai geri prastą Vengrišką alų už du eurus ir nesigaili. Budapeštas yra kai, praveri duris, o namie pas svetimus žmones vyksta balkaniškas balaganas. Smuikai ir būgnai, žolės kvapas, dar vienas alaus, Tu ir pagaliau atsiranda Mes. Dar ne Kusturica, bet kvepia geru guliašu.

Žinote tą neramų jausmą, prieš audrą. Tą tirštą tylą, tvankumą ir karštį ore. Ir dar radioaktyvūs besiliejantys horizontai. O kai jau matosi žaibai, bet dar nesigirdi griausmo, oras įsielektrinęs, pilnas įtampos. Sušlama ir pakvimpa drėgme. Taigi čia to nėra. Tarp miesto kalvų jokios įtampos. Veidai visiškai išsielektrinę. Nesvarbu tai tik jaunatviška poza ar liūdnoka gyvenimiška proza. Bet gal tai didmiestis? Rytų Europos didmiestis, kur viskas visiems aišku. Arba kaip tik nieks neaišku, todėl skauda galvą ir norisi prigulti. Kad ir čia pat ant suoliuko. Tik turistai čia nesusipratę. Miestas juk garbaus amžiaus. Tokios arterijos, kaip kad metro, dirba nuo devyniolikto amžiaus antros pusės. (antras seniausias metro pasaulyje). Bet kaip ten bebūtų ne nekrologą juk rašom. Juo labiau, jog, rodos, to dar ilgai neprireiks. Priešingai – kartais taip ir norisi išlysti su puodeliu gaivios rytinės matės į balkoną ir savajame Urbi et orbi paskelbti vyšnių žiedais nuklota gatve skubantiems miestelėnams: “Dolce vita!”

Nuodėmė yra aprašinėti miestus paminint, jog štai šis yra prie Dunojaus, o prie Dunojaus yra nuostabaus grožio neogotikinio stiliaus Parlamento rūmai, kurie įgudusiai akiai būtinai kažkuo primins Anglijos parlamento rūmus. Ir kas iš to? Norėtumėte pamatyti tuos rūmus. Jūs galbūt apimtų nenumaldomas smalsumas. Galbūt kitą dieną jūs užsisakytumėte lėktuvo bilietą, pasičiuptumėte savo fotoaparatą, užsisakytumėte motelį ir atvyktumėte į Budapeštą. Man dedas šis dulkinas ir nuolat rūkantis valkata tik spjautų jums į veidą. Savo ne itin dailiai išasfaltuotais keliais, pajuodusiais ir aptamsėjusiais namų kampais ir skersgatviais, savo senais autobusais, savo valkatomis savo abejingumu Jums. Jūs jam esate niekas. Tuščia vieta. Jis sėdi ant laiptų apžergęs Dunojų ir rūko pypkę. Užkalbintas ramiai ir be emocijų atsako kažką Ugrų kalba ir nesupranti ką su juo daryti. Dailūs Habsburgų siūti batai kiek apiplyšę, čia socrealizmo kelnės, tokia žinote tirolietiška kepurė su plunksna, kiek netvarkingi ir susiglamžę baltiniais. Jūs traukiate savo fotoaparatą, bandote fotografuoti įamžinti, išlaikyti, turėti jį fotoalbume, bet nuotrauka nepavyksta. Budapeštas patenkintas glosto ūsą, o pro šypseną kalasi auksiniais čigono dantys. Lyg paskutinė kulka Tavo turistiniam būdui.

Los Santos De Beogrados

Gerokai uždusęs atbėgau į traukinių stotį. Pačiu laiku. Ūsuotas, retų juodų plaukų kontrolierius, dėvintis per didelę jo sveikatai uniformą gesina nuorūką. Laikas. Kartu su paskutiniaisiais įšoku į traukinį, susirandu laisvesnę kupė ir susirangau ten aštuonioms valandoms.

Įsivaizduokite, jog jūsų kaimynas yra Eduardo Chimenez‘as (Argentinos lietuvis, kuris dabar visus moko tango paslaptėlių Vilniuje). Jis truputį į jus panašus ir truputį ne ir gyvena visai šalimais jūsų. Taip yra ir su Balkanais, kurie dar gana nesenais imperijų laikais Europoje buvo vadinami Artimaisiais Rytais. Esam kaimynai, kultūriškai giminingi, tačiau visgi kažkas čia kitaip. Reikia skaityti tarp eilučių, kurių esti dvi: pirmoji užrašyta kirilica, o antroji lotynų rašmenimis.

Belgradas - Balkanų metropolis, turkiška betvarkė, habsburgiška kultūra, ir bizantiška ortodoksų apatija, o dar pridėkim pietietišką temperamentą ir svetingumą. Pakvimpa intriga.

Tarkime, jog prie ruso statybos nestokojo ne tik betono, bet ir fantazijos. Tiesa, žaidžiama buvo tuose pačiuose socrealizmo rėmuose, tačiau patys žaidėjai buvo kiek kūrybiškesni, o ir prižiūrėtojai turbūt nebuvo tokie įsitikinę daunai. Viskas čia nelyg vienas didelis antausis draugui Stalinui. From Tito to Russia with love. Nedaug žinau apie buvusią Jugoslaviją, bet mano akimis čia viskas pavyko kur kas geriau. Šitas socializmas turėjo žmogiškiausią veidą ir bent laikinai sugebėjo apmaldyti etnines įtampas, kuriomis skambus šis kraštas. Ir jei ne tie Miloševičiaus pokštai.... Nesusivaldžiau ir tame pačiame kupė su manimi į Belgradą keliavusių dviejų serbų: vidutinio amžiaus aristokratiškos išvaizdos serbės ir serbų emigrantų sūnaus gimusio Australijoje ir dabar šventėms važiuojančio gimtinėn, paklausiau: “O kaip Tito?„ “Tito started growing a debts and was a godfather to every 7^th Albanian in Kosovo, ‘cause after the war, he was paying Albanian families for every 7^th child they would have.” Sentimentai istorijai, tačiau argi mes nesam panašūs? Bet grįžkim prie straipsnio objekto. Tamsaus betono džiunglėse prisodinta beržų, o parkuose veši rausvos tulpės. Senus gerus brandus tokius kaip “Interkomerc” arba “Yugoeksport” pakeitė tokie užkietėję globalistai kaip “Marco Polo” arba “New Yorker”. Etniškai margas šalies automobilių parkas: nuo senų Jugų ir Zastavų, rusiškų Ladų iki šių dienų vakarietiškų BMW ar Volkswagen.

Sėdint ant tvirtovės kalvos krašto, truktetelni tamsaus vietinio bravoro alaus ir pasileidi akimis po visą Belgradą, Dunojumi ligi pat vietos, kur šis susitinka Savą, ir lyg seni draugai apkabina kits kitą. Ir kas svarbu, o kas nereikšminga čia visai neaišku. Vienas amerikiečių filosofas ir politinis ekonomistas Francis Fukuyama teigė, jog pasibaigus Šaltajam karui, daugiau nebebus jokių didesnių konfliktų ir istoriją ištiks galas. Jei laiką traktuosime kaip įvykių visumą, tuomet tokia teorija/akibrokštas nebeskamba taip jau keistai. Istorija, karai ir laikas čia pavaldūs galiai ir politikams. Karas jų žaidimas. “About Kosovo? Nobody cares. We say – they want independence? Take it and go.” – tos pačios serbės žodžiais tariant. O sėdint, rūkant ir žvelgiant į purvino vandens horizontus, jauti, kad vistiek, kuri dabar valanda, vistiek, kas buvo ir kas dar bus. Rodos, ir policininkai, pakabinę savo arklių vadeles ir prisėdę netoliese, po dideliu kaštonu, taip pat tam neprieštarautų. Niekur neskuba.

Komjaunuolių parkas, kur komjaunuolių nė su žiburiu. Nebent manytum, kad tas senukas sėdintis ant suoliuko kažkada juo buvo. Dabar komjaunuolių nebėr. Niekas nevilki raudonų kaklaskarių. Jas iškeitė į madingus treningus ir traukinyje Budapeštas-Belgradas pro langą į tyrus rėkia “Srbija!“. Neprotinga rėkti į tyrus, bet toks jau tas nacionalizmas.

Svilina manjana kaip Vilnijos krašte ar kokiose Dieveniškėse. Kas pasakys, ko čia visi susirinko šitan Belgradan? Tep sau. Mes vieciniai. Išilgai palei gatvę, ant suoliukų, sutūpusios tetos ir joms asistuojantys dėdės. Prie parduotuvių įėjimo stovi pardavėjai ir nužvelginėja visus praeivius - bene užeis gal kuris. Rodos, taip ir teka viskas ramia vaga, nelyg kokiame mažame įsivaizduojamame miestelyje, Pietų Amerikoje, pavadinimu “Los Santos De Beogrados” ir nė nepasakytum, jog prieš du dešimtmečius čia buvo gana neramu. Nelyg Želigovskio laikais.

Kosovo karo randai čia pat už posūkio, žemyn gatve. NATO smūgių ištikti pastatai aptverti tvora ir palikti tam, jog nieks nebūtų užmiršta. Stipru. Kažkiek sadomazochistiška, tačiau efektyvu. Kita vertus orų prognozė praneša, Prištinoje, kaip ir visoje Serbijoje, truputėlį palis. Palikus subombarduotus pastatus nelyg memorialus, miestas tampa itin autentišku. Skirtingi eksponatai iš Monarchijos, Tito, ir Miloševičiaus laikų. Ir visgi tai ne muziejus. Įspūdis toks, jog miestas buvo apleistas, po to į jį sugrįžo žmonės ir dabar visi kažką veikia. Užskvotintas miestas. Jauni hipsteriai, karutyje šlamštą tempiantis paauglys, balkone močiutė laisto kvietkus, žvejai sumerkę meškeres į Dunojų ir kebabinės darbuotoja, kuri - iš veido gali matyt – užsipisusi, tepa garstyčias ant mūsų kebabų. Pro šoną. Tėkšt ant grindų. Viskas čia skamba kaip slaviškas regis. “Krajų kryšy etat smech, vot sabaky eta čiuda, snova chočytsa vzlytėt, y paniat što my at tuda, što svalylys my s nybės, nyčyvo nypanymaja, a patom kūpyli zdes, to što nam savsem ninada.”, - rodos apie Belgradą dainavo Green Sun Club, tačiau paminklas Bob Marliui Belgrade taip ir liko neatrastas. Kad ir kaip ten bebūtų, benamių šunų gaujos unisonu bėga gatve, ir užgeriam sūrų sūrį vynu. Pasigeriam ir bėgam mašinų stogais, lyg sakydami visiems šiems žmonėms “Štai mes, štai atbėgam. Mes prisipirkom pilnas kišenes nesamonių kurių mums nereikia. Mes viską išmetėm. Mes išryškinom visas foto juosteles ir pasilikom tik pora vertingų kadrų, mes nenorim nieko daugiau nei tik bėgti mašinų stogais. Mes nežinom krypties, nežinom kur bėgam, bet per filmus mums sakė “Run Forest, Run!” Tačiau serbai dar negirti ir atrodom kvailai.

            Čia nesicackinama su sterilumu ir nesistengiama visko nužudyti išraunant su šaknimis chaosą. Žmonės perėję ugnį ir vandenį ir jiems reikia gyventi. Sterilumas vestų iš proto. Kamgi tos tvarkingos gatvės ir šaligatviai, kam reikia geresnio trasporto, kam mesti nuorūkas į šiukšledėžę? Bereikalingas baderis. Atrodo, jog čia giliai įsišaknijęs supratimas, kad Tu esi laikinas. Turkai, vokiečiai, komunizmas, NATO visa tai įskiepijo norą gyventi. Ir čia tai matosi.

Gyventi reiškia būti Belgrade.

Čia jo didenybės Objektyvukmo dėliai dar vienas požiūris į Belgradą. Antras dublis. Čekiraut. Tomas.

http://nedarbas.wordpress.com/2010/04/12/sachmatinis/

Budapeštas

Miestai ir vietos man sunkiai pasiduoda aprašomi, nes niekad jų deramai neperprantu. Akims reikia laiko, kol pripranta matyti tamsoje. Ir visgi kartais galbūt kažkur Kuala Lampūre fatališkai suplazdėjus drugio sparnams, čia Budapešte imi ir išgyveni cunamį.

Prologas.

Truputį po penkių į Fesbuką gaunu žinutę iš vieno draugo belgo, kuris kviečia futbolo mačui. Įsimetu sportbačius į kuprinę ir truputį po šešių metro susitinku su likusiais šio vakaro žaidėjais. Septintą įžengiam į aikštę. Toliau su viena drauge vengre nusprendžiam vakarą pratęsti viename koncerte. Vengriško bliuzo ir senegalietiškų būgnų ritmai buvo mums pažadėti. Tačiau gavom keletą senų Red Hot‘ų koverių ir bonus Eagles – Hotel California. Ant stalo degė žvakė ir dėl nieko nesigailėjom. Jinai pirmenybę suteikė vynui, aš delne spaudžiau alaus bokalą. Muzika grojo labai garsiai, bet vienas kitą supratom. Išimtys. Mes išgėrėm po taurę vyno ir po bokalą alaus ir surūkėm keletą cigarečių. Grojant Hotel of California man išsprūdo prisiminimai apie vieną 2008-ųjų metų vasaros naktį. Ta pati sena istorija apie jį ir ją ir besileižiančią vakaro saulę. Įvairios patirtys, apie žmones, vis kitokius jų tipus, apie tai kas lieka ir kas pasimiršta. Jinai tylėjo ir aš sau neprieštaravau tęsti toliau.Pasakiau viską, kas tą akimirką atrodė svarbu.
    “Have you ever felt something like this before? No never. Should we move outta here? Yes i would like to“ Atsisveikinom ir pasukom namo. Jinai į dešinę aš tiesiai.

Cunamis.
 
Ėjau lyg nematomas Dionisas per antikinę savo šventę.

Gatvės tvino nuo žmonių.Vieni jų apleidinėjo kavines ir restoranus, kitus po triukšmingo vakarėlio apleidinėjo jėgos. Kai kurie jų atrodė taip lyg juos būtų užgulęs viso pasaulio nuovargis, tik jie jau senai susitaikė su tuo. Klausė kelio, ir lyg pusbroliai dėkodami mojo ranka. Jie apsinuoginę kėlė nuo galvos kepurę ir prašė kelių forintų duonai. Jie šypsojosi vienas kitam, jie glėbesčiavosi, jie bučiavosi ir grįžę turbūt mylėsis. Lyg apreikštieji jie grojo saksofonu naktinėse požeminėse perėjose, visiems tiems čia miegantiems, skubantiems, ir niekaip neužmiegantiems. Pusdieviai atpažino mane: “Thanks man!” Jie skubėjo pro šalį ir nesustodavo pasiklausyti. Vieni rinko aplesinus nuo požeminėse perėjose įsikūrusių parduotuvių vitrinų – užsidarinėjo. Tyliai, kas vakarą. Jie gūžėsi į gemalo pozą ir miegojo skarmaluose įvairiose kertėse čia pat po dangum. Jie dėvėjo madingus Convers‘us ir atrodė kai ką užmiršę.

Slinkau lyg laikas akims.

Budapeštas.... Ramūs ir viską suprantantys taksi, milžiniška ilgesinga bazilika palei gatvę (jos gentis skaičiuoja paskutines dienas – keli išprotęje ištikimiausieji ir šusnis rezidentų-turistų), spalvingos reklamos, kurioms čia kiek nejauku, girti ir tik lengvai apgirtę nuo džiaugsmo žmonės. Budapešto lietus... keli lašai kvadratiniame metre per sekundę – lyg menka nuojauta ir atjauta visiems.

Žinote, Budapeštas lyg guliašas. Mes esam savo kartos tragikai, esam savo kartos komikai, savo kartos romantikai, ir klasikai.

Epilogas.

Gryniausias sutapimas su tuo Buda. Juk nėra jokių istorinių sąsajų. Ir visgi kartais eini šio miesto naktinėmis gatvėmis ir šypsaisi lyg koks nušvitęs Sidharta.

Grand Avan-Turismo (part II. London)

Rytas. Leteną spaudžia šaltukas. Metro. Čia vėjo gūsis, traukinys ir stotelė “ClapHam Junction“. Lenkiam namą, su lentele “Čia buvo apsistojęs Edvard’as Grieg’as”. Nieko prieš neturim ir darom posūkį į Levander st. Levandų nerandam, bet netikėtai sutinkam Andriaus sesę ir jos vaikiną. Išgirstam, jog viskas gerai - apie mus jau pranešta. Andrius žengia pramintais takais - jau gyveno čia. Tačiau svetimom istorijom šįkart nesidalinsiu. Duris mums atidaro toks vyrukas, su aiškiu užrašu ant kaktos “Hangover”. Visgi dar vakar būta senų metų – nieko stebėtino. “Hi, I’m Mantas. - Hi, I’m Karolis”, - susipažįstam.

Pradžioj tai skambėjo kaip egzotika. Įpratus visą gyvenimą gyventi prie virkštelės, realybė atrodo kaip surogato surogatas, ji pasižymi stipriu haliucinogeniniu poveikiu ir pradžioje yra traktuojama kaip žaidimas. Skvotas, skipinimas, gyvenimo būdas, žmonės... viskas ok, viskas cool. Vėliau viskas keitėsi.

Skvotų atsiradimas, mano nuomone, paklūsta, visiems gamtos ir logikos dėsniams. Tai socialinė difuzija. (Difuzija – procesas, kai skystos arba dujinės medžiagos molekulės skverbiasi iš didesnės koncentracijos vietų link mažesnės koncentracijos, pagal koncentracijos gradientą, kol pasikirsto vienodai.) Žmonės tiesiog natūraliai užpildo tuščias erdves ir kuria vienodą koncentraciją arba socialinę lygybę. Jūs sakysite, jog socialinė lygybė, kaip ir lygybė apskritai, nėra natūralus dalykas, nes tai utopija, bet hey – juk žmogus iš prigimties nuolat kuria nenatūralius dalykus.

Yra dar du niuansai susiję su skvotais, kuriuos čia norėčiau paminėti. Pirmasis - kaip atsiranda tuštumos. Įsivaizduokite, jog ilgainiui jūs tapote toks turtingas, jog sugebėjote nusipirkti kelis butus. Tuomet staiga jūsų viduje įvyksta didelis Big Bang‘as ir užgimsta nauja, visą laiką besiplečianti visata – taip jūs savyje atrandate verslininko gyslelę ir griebiatės šios naujos veiklos. Sakykime jūs imatės spekuliuoti nekilnojamu turtu. Laukiate kol atsiras pirkėjas, kuris sutiks mokėti jūsų pasiūlytą kainą. O butas stovi. Lūkuriuoja. Taip atsiranda tuštuma.

Niuansas numeris 2. Kitu atveju galimas toks scenarijus. Stūkso socialinio būsto pastatas. Pastatytas jis buvo po karo. Nusipelniusiems. Ilgainiui paaiškėja, jog žemė čia labai vertinga, o ir nusipelniusieji, ne tokie jau ir nusipelnę. Taigi – jį griaus. Tikėtina, jog iki tol čia gali atsikelti nenaudėlių, nedirbančių ir valkataujančių piliečių. Savivaldybė pasirūpins vidaus apdaila ir interjero dizainu, jog pastariesiems įnamiams būtų jaukiau gyventi. Ji išdaužys, klozetus, kriaukles bei išdažys sienas nedžiūstančiais dažais. Tai vienas tų dalykų, kurių nesupratau ir nuo kurių man žiauriai nestovi.


Kas yra skvotas?

Ar ten žaidžiamas skvošas? Tikrai ne. Nors skvote tai nedraudžiama. Jeigu tik tam pritaria kiti skvoto gyventojai. Skvoto šaldytuvas visuomet atviras, tačiau visuomet žiūrima palankiai į tai, jog jį ne tik tuštini, bet ir pildai. Maisto gaminimas. Paprastai visuomet stengdavomės gaminti didesniam ratui žmonių. Ar gaudavosi skaniai... tegaliu pasakyti, jog briuselio kopūstai yra faking kartūs ir troškinio pagardinimas jogurtu nėra gera mintis. Visgi nieks nepriėjo ir nepasakė: “ Seni, sorry, buvo labai skanu, bet kitą kartą mes patys.. “ Dėl perdėto savikriticizmo esu linkęs manyti, jog dauguma skvoto gyventojų tiesiog perėmė britiškas mandagumo manieras.

Taigi mes dažnai turėjom gausų ratą drauge pusryčiaujančių ir vakarieniaujančių žmonių. Rytas: matė, užkandis, cigaretė ir toliau jau sightseeing’as. Tai tapo rutina. Vakare, kažkas kažką gamindavo, visada būdavo naujų žmonių prieškambary, žalias smogas ore ir ratu besisukanti suktinė. Visam šitam socialiniam viralui gero skonio užduodavo koks nors filmas. Turėjom projektorių, leidom sau daugiau nei kad statistinis britas leidžia sau statistiniame bute, statistinį vakarą. Nuo lenkų Kiešlovskio, kuris pagimdė smalsumą lenkiškam kinematografui, per seną rusišką “Birigys Aftamabylia”, iki James’o Camerono’o naujo įsikūnijimo Avatare. Patefonas, ir daug kitokios suneštinės aparatūros. Lygiai taip pat su baldais.
Daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Toliau keli lenkai, viena ispanė. Bet čia tas niekam neįdomu. Nėra skirtumo. Nebent jei išgirsti lenkišką “kurwa”, tada nejučiom nusišypsai. Kai kas tiesiog dirba ir nenori brangiai mokėt už nuomą, kai kas yra menininkas, kai kas tiesiog yra hardcore‘as ir tiesiog toks jau yra. Mes šiuo atveju buvom du keliautoju, katrie norėjo prisiglaust Londone. Gavom po matracą ir šildytuvą, kad nesušaltumėme kambary. Plius mūsų miegmaišiai. Elektra yra, šaltas/karštas vanduo yra, viryklė yra, dušas taip pat, todėl pamirškite apie purvinus valkatas.

Visos kairuoliškos revoliucijos galiausiai patyrė fiasko ir baigė taip pat raudonai kaip pradėjo, tik dabar jau nebe ne iš pasiutimo, o iš gėdos. Visos jos šiandien vertos vieno sovietinio anekdoto: “ Drauge kolūkio pirmininke, nebeturime vinių naujai fermai. Hmm... nebėra vinių sakote. Tuome.. Tuomet statysim komunizmą!” “Revolution is the opium for the intellectuals“, – savo filme „O Lucky Man“ taria režisierius Lindsay Anderson’as. Tačiau Tadas, Mantas ar Barbara man visai neatrodė panašūs į intelektualus. Apsvaigę? Taip. Bet tik ne nuo revoliucijų.
Gyvenk ir leisk gyventi kitam – štai kur slypi visa revoliucija. Niekaip nesupratau, kodėl viskas taip švaistoma? Viršutiniai visuomenės sluoksniai skęsta pertekliuje, o apačioms visko dar gerokai iki kelių, jog skęstų.

Užsukome pas vieną Andriaus draugę. Vardu ji Julija. Dirba Starbucks‘e – madingas coffee šūdas. Sutarėm, kad vakare darysim pas ją pasisėdėjimą ir kad būtų visai neblogai turėti ko užkąsti. Dabar įdomiausia dalis. Ji mums greitai paaiškino, jog gali prigriebti sumuštinių ir tortų po darbo. “Vistiek viską, ko žmonės šiandien nenupirks, reiks išmest. Ir dar supresuot, kad nieks negalėtų išsiimti po to iš konteinerio.” Žodžiu išėjom iš Starbucks‘o su keturiais dideliais maišais sumuštinių ir tortų. Dabar bijau sumeluoti, bet visų pirkinių kaina buvo ~ 200 svarų. Čia taip jau yra, jog reikia gaminti, kuo daugiau, pasitelkiant reklamą, įtikinti liaudiį, jog ji vartotų kuo daugiau ir tuomet, pagal teoriją, bus uždirbama daugiau, kils visų gerovė. Vartojimas – modernios ekonomikos pagrindas. Tik... Aš tuo netikiu. Tik ne tada, kai lengva ranka išmetamas kuo geriausias maistas už 200 svarų, o žmonės miega gatvėse. Arba jei esate ne toks jautrus, galime prisiminti, jog vienam Afrikos gyventojui per mėnesį tenka keli doleriai. Nešini pilnais maišais, pakeliui namo sutikome merginą, kuri skipino ( procesas, kurio metu gatvėje susrenki gerą maistą, kurį į šiukšlių dežės ištrenkia, prekybos centrai, greito maisto tinklai, kavinės etc.). Duočiau jai apie dvidešimt trejus, nors dėl nepakankamo patyrimo su moterimis galiu ir suklyst. Džemperis, ausinukas ausyse, kuprinė ant pečių, dviratis. Julija atidavė jai gerą dalį savo gėrybių. Butumėt matę jos veidą :] Į dideles revoliucijas aš netikiu, bet į mažas tikiu. Tokie žmonės keičia pasaulį, nes kai esi šalia jų, keitiesi ir pats.


Londonas

Queen Elizabitch – taip Anglijos karalienė vadinama Jamaikoje. Dėl senų vergijos žaizdų ir dėl imperijos užsitarnauto Babilono titulo. Ir tai nestebina: miestas užgula Tave savo parametrais. Teisingai Andrius sakė, jog jis labai neurotiškas. Kitaip ir negali būti, nes jis yra nežmoniškas savo masteliu. Žmogus jaučiasi nesaugus stovėdamas vienas prieš vieną su gamta. Paradoksalu, tačiau stovėdamas ten, kur, kovoje su tuo vitališkumu ir pirmapradiškumu, žmogaus nueita toliausiai, jaučiuosi lygiai taip pačiai nejaukiai, kaip nejaukiai jautėsi protėviai naktimis atsidūrę giriose, pilnose vilkiško kaukimo paranojos. Homo homini lupus est. Vilkų turi būti.

Kuo daugiau sistemoje yra vienetų, tuo labiau jie yra statistiški. Kuo daugiau čia žmogiškos materijos tuo daugiau virtualumo. Peter‘is is Sičio yra ne tiek Peteris, kiek vadybininkas viename Sičio banke, Ali Muhamat‘as, pardavinėjantis metro bilietus, yra ne tiek musulmonas, irakietis, iš Kirkuko miesto, kiek metro bilietelių pardavėjas. Tai sraigteliai, kurie atvirsta į žmones, tik pasigirdus atšokančio nuo kakliuko kamštelio garsui ir tylai sugirgždėjus sofai. Tai visuomenės simuliakras. Suplanuotos žaliosios zonos, suplanuotas žmonių judėjimas, suplanuotas jų grafikas - sterilumas. Krausto iš proto.

Aš nežinau ar to reikia. Ar taip geriau? Ar geriau nervuotis, jog neuždirbai pakankamai pinigų naujam kostiumui, nes tavasis, pirktas prieš metus, tau jau nusibodo. Ar tai geriau, nei nervuotis, jog šį menesį turbūt vėluos alga, arba apkarpys pensijas?

Yra kita viso šio reikalo pusė. Nepaisanto to, jog “thai“ restorane groja Bruce Sprinsgteen‘as, o padavėjas, klientus, trokštančius pamatyti rytietiškos kultūros veidq, aprūpina plastikinėmis šakutėmis ir šaukšteliais, kartais viskas atrodo ne taip jau ir beprotiškai. Jis džiaugiasi savo klientais, jei šiems buvo skanu. Čia daug žmonių, kurie turi viltį. Kažkas rytais bėga krosą, nors turbūt nesusimąsto, jog dažnesnis nuodingų medžiagų įkvėpimas bėgant turbūt nėra labai sveika. Kažkas turi savo barą, kuriame nuolat vyksta gyvosios muzikos koncertai, ir kuris turi savo pastovius lankytojus. Kažkas vakare eina linsmintis, ir iki ryto gyvena. Kažkas aplinkui, įnirtingai traškant fotoaparatūrai, džiaugiasi Big Benu. Visi jie gražūs tuo, jog turi viltį. Miestas per didelis, per lėtas, kad būtų kitaip. Šitas Galijotas springsta rezistentų akmenimis. Atlaikyk!!!

Tai čia apie mus. Tikrai?

Barbarai turbūt dėl to ir sugriovė Romą, nes neatlaikė jos DarthWade‘iško šniokštimo. Tas pats turbūt ir su islamo fundamentlaistais.
Bet dar kartelį apie mus. Cituojant vieną Chuck’o Palahniuk’o sukurtą herojų, galime save apibūdinti kaip “all singing all dancing crap”. Mes prisitaikėm, bet nesusitaikėm. Mano viena mėgstamiausių to paties pavadinimo filmo “Fight Club” vietų yra scena, kurioje Tyler‘is Durden‘as paprašo savojo alter ego (jei taip galima pavadinti) duoti jam savo delną. Ir užpila šiek tiek tiek rūgšties:

Tyler Durden: Listen to me! You have to consider the possibility that God does not like you. He never wanted you. In all probability, he hates you. This is not the worst thing that can happen.
Narrator: It isn't?
Tyler Durden: We don't need him!

Pamenu, kai tik atvykom gyvent į skvotą, su savim turėjau gerą kepalą juodos duonos ir lašinių. Pasiūliau kraštiečiams. “Oo – juoda duona!” – reakcija. “ - Tai ar galima dabar Lietuvoj nusipirkt duonos už litą? – Eik tu. Ne. Kainos žiauriai sukilę. Be trijų litų - geros niekaip. - Sukilę blet. Kaip ten dar žmonės nesukilo prieš šitas nesąmones.”

Bet Dievas turi būti. Savyje.

Grand avan-Turismo (1)

Pradedant kurpti įžanginį žodį, turbūt reiktų pasakyti, jog visada mėgau šiokį tokį apibrėžtumą, tačiau planavimas ir kruopštus planų išlaižymas nėra ir niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Kai esi jaunas, turi kišenėje šiek tiek pinigų, gerą saują nesubrendėliškumo ir norą imti pasaulį plikomis rankomis turbūt ir gaunasi tai, kas gavosi. Smulkmenos šiame amžiuje yra per smulkios, kad užstimuliuotų kai kuriuos kūno organus. Pamenu dar mano senelis supykęs man sakydavo, jog augu ne razumnyn, bet durnyn. Taip. Bet Londoną aš visgi pasiekiau. Su visa derama pagarba seneliui.

Laikotarpis nuo gruodžio 28-osios iki sausio 7-osios.

Netrukus po Kalėdų pilnom kuprinėm: šprotų, silkių, pyragų, juodos duonos, žalių devynerių, vilnonių kojinių, - šios istorijos herojai patraukė tiesai į... Vakarų Europą!!! Ir nors spaudė agresyvus minusas, drąsos mums netruko. Iš gimtojo Alytaus patraukėme į vakarus, už nugaros tikėdamiesi greit palikti tokius civilizacijos stebuklus kaip Mergalaukis ar Simnas. Tik kiek užtrukom. Kelionė link minėtojo Mergalaukio pateikė staigmenų. Tvyrant filosofiškai ir protingai „aš neturiu ką tau pasakyti-tuomet aš nieko neklausinėsiu“ tylai, nuo mašinos agregato atsiskyręs ir į priekinį stiklą tėškęsis kapotas, turiu pripažinti, privertė palikti nirvaną ir mano kolegą Andrių klustelėti vairuotojo: „ Tai gal buvo virtus mašina?“. Bet vairuotojas operatyviai išsprendęs problemą, tikru budisto iš Mergalaukio veidu, atsakė ramiu dzenu – „ne“. Nuo Mergalaukio iki Simno nebuvo labai toli, tad nusprendėme nevarginti vairuotojų ir įveikti tą atstumą pėstute. Ir štai štai – Simnas!!!

Simną greit perėjome. Po to įveikėme dar kelis kilometrus. Ir dar kelis. Pamenu stovėjome vidurį nieko (na žinote kaip senuose vesternuose „once upon a time in the middle of nowhere..“) ir girdėjome kaip iš netoliese esančios gyvenvietės sklido tūlos, paprastų žmonių meilės prisipažinimai: „ ak, Tu kurva!..“ Bet ne tame esmė. Man rodos ( o tai reiškia, jog galiu ir sumeluot), jog būtent tada pasitarę su Andriumi nusprendėme, jog reikia kviesti pastiprinimą. Ne tai kad reikalai buvo visai prasti - mums tiesiog nestojo. Supešę po cigariuką ir apsvaigę nuo ego sutarėme, jog Andrius kviečia savo mamą, ši atvažiuoja ir mudu pamėtėja iki muitinės. O kas ten? O ten jau fūrų tuntas ir viltis, jog kas nors tikrai mus, du menininkus, priglaus, pametės iki Elko arba jei pasiseks net iki pačios Vokietijos. Mama vėl mus išvydusi laikėsi santūriai. Ne tai kad čia kuo nors būtų dėtas mūsų savigarbos klausimas, tiesiog buvom kiek šalčio pakąsti ir būtų buvę sunku rišliai viską jai nupasakoti.

Kalvarijos. Neįtikėtina, bet kaip ir tikėjomės muitinė Lietuvių pusėje buvo tuščia. Vidinė Lietuvos politika vykdoma pasitelkiant užsienio politiką. Ir reikia pasakyti, jog gan kvalifikuotai, nepaliekant jokių kliūčių. Sieną gali kirsti tiesiog... pėsčiomis. Lenkų pasieniečiams toks Lietuvos valstybinis turizmas, žinoma, kažkiek riečia nosį, taigi buvom paprašyti parodyti savo pavidalų tapatybės korteles. Keli žingsniai už muitinės, Lenkijos pusėje, iškeliam šventinius transparantus „Augustow“ ir švytėdami arba tiksliau spindėdami demonstruojame savo netirpstantį pozityvų nusiteikimą.

Šįkart ilgai netrukom. Už lango kiek šaltoka, bet mūsų vairuotojams tai nė motais, nes vienam rodos dar ilgai bus šilta po lietuviško midaus, o kitas po sunkios verslo konferencijos tiesiog labai nori namo ir nereaguoja į jokius pašalinius dirgiklius. Nei Augustovo sniegas, nei dešinėje pagiringas jo draugelis maldaujantis „kupy hotdoga“ jam nė motais. Vyras važiuoja. Tik pamatę netoliese už Lietuvos prasidėjusią tikrą žiemą supratome, kokie buvome naivūs, tikėdamiesi įveikti Lenkiją trazu, ir kokie esame sumauti laimės kūdikiai šiltai sėdėdami dviejų lenkų džipe, kuris pagal susitarimą mus veža į Varšuvą. Sėkmė mums ne tik šypsojosi, bet netgi leido užkišti savo sušalusias rankutes už liemenėlės. Žinome mes lietuviai santūrūs ir per daug nepiktnaudžiavome: Lenkiją traukiniais pravažiavome be jokių pinčiukiškų monų. Artimi juk esame. Toks tokį pažįsta ir suktybes vienas kito žino dar nuo bočių laikų. Todėl pamanėme, jog Lenkijoj gudraut neverta.
Varšuva. Viskas čia sumautai gražu. Kaip iš kokio futuristinio kompiuterinio žaidimo. Priminė ankstyvoj paauglystėj pliekto „Half Life“ vaizdinius. Tiems kas žaide su barbėmis... įsivaizduokite lėles barbės svajonių namą. Visas iki koktumo gražus, tiesa? Dabar įsivaizduokite tokį pat, tik jau socialistinėje manufaktūroje suręsta namą. Socialistinį barbės svajonių alytnamį. Vietomis labai persistengta, vietomis atvirkščiai. Tiesa abiem atvejais, kaip įprasta nepagailėta statybinių medžiagų. Adolfo genijų konstruojant šį miestą pokario architektų genijus, savo bandymu atstatyti miestą, perspjovė šimteriopai. Bet apie mano ir architektūros santykį šiek tiek vėliau.

Mes metro. Išsipakuojam savo kuprinės. Ant mūsų vakarienės stalo butelis vyno, balta mišrainė, liežuvio gabalėlis, juoda lietuviška duona. Pavalgom ir einam į lauką parūkyt. Čia vienas žmogelis bando man kažką paporint. Klausia kažko apie kelia. Bet aš jam atsakau lenkiškai, kad lenkiškai nekertu ir jis mano lenkiško atsakymo vistiek nesupranta. Jie kalbėsime apie tautos charakterio bruožus, tai lenkai turbūt labai mėgo lavintis mokyklose. O ypatingai gabūs turbūt buvo istorijai. Čia pliusas. Minusas, jog aš irgi labai mėgau lavintis, o iš istorijos gavau šimtą (nesusitvardžiau). Jam greitai išgirdus iš manęs „ Ja lytwyn“, aš greitai išgirdau iš jo „ Jagielo“. Toliau turbūt sekė įprasti stereotipai, nors dievas mato aš stengiausi ir laikiausi gana diplomatiškai.

Lenkija nebuvo ta pasaulio vieta kuri šįkart mus traukė. Mūsų tikslas buvo aiškiai apibrėžtas – pasiekti Londoną, o pakeliui jei išeis aplankyti Berlyną arba Paryžių, tačiau nei aš nei Andrius nebuvome panašūs Į Odisėją, o kita vertus Lenkija nė iš tolo mums nepriminė Ajajės salos ir Kirkės burtų. Varšuva – Poznanė – Kažkas – Rzepin‘as. Taške pavadinimu „Kažkas“ sutikome du jaunus turkus, kurie pasirodo studijuoja Lenkijoje. Pora cigarečių, pašnekesiai belaukiant, kol į Kažką atvažiuos pamaina sugedusiam traukiniui į Rzepiną. Toliau keturiese patraukėme iki Frankfurto prie Oderio.
Įdomus dalykas yra štai koks – įspūdis toks jog abipus upės krantų yra esama vieno miesto (tiesa, Lenkijoje jo tesama tik kokio dešimtadalio). Kaip jau turbūt supratote valstybinė siena čia sutampa su upės vaga. Šengenas turi žavesio. Eidamas per sieną, t.y. per tiltą įsivaizdavau kokia čia apsauga buvo anais laikais. Šaize! O dabar viskas įveikiama pėstute. Už sienos tvarka. Visur vien vokiška tvarka. Man tai mįslė. Kas šią tautą verčia būti tokia pedantiška, tokia sterilia. Klimatas? Religija? Istorijos smūgiai? Jie turbūt turi žemiausius sergančiųjų AIDS rodiklius Europoje. Čia ilgai neapsistojome. Išgėrėm paskutinius lašus vyno, suvalgėm paskutinius šimtalapio lapus ir sėdom į traukinį. Bet prieš tai patyrėm, kad tai, kas leistina , neleistina jaučiui. Į stotį atvyko traukinys. Ir nors buvo diena, tačiau dabar žiūrint iš laiko perspektyvos, situacija man primena viename sename rusų filme girdėtą frazę „ byla takaja tiomnaja noč, što tak y chatelas saveršyt prystuplėnyja“ (liet. „buvo tokia tamsi naktis, jog taip ir norėjosi įvykdyti, nusikaltimą“) Prie traukinio stoviniavo keli policininkai. I darbą vyko, galvą dedu. O pas mus visi ponai, tik su benzino deficitais bakuose. Žodžiu. Jau norėjau šokt į minėtąjį traukinį, tačiau minėtieji pareigūnai skubiai su šypsenomis veiduose ėmė mums pasakoti, kad, matai, šitas traukinys labai prabangus ir vsio takoje. Suprask, mes, du keliauninkai su kuprinėmis, su visa derama pagarba, visgi neatrodome panašūs į keleivius galinčius leisti sau pirmąją klasę ir veikiausiai neapsižiūrėjome ir sumaišėme reisus. Velniop. Palaukėm kito reiso. Visgi kaip jau minėjau su Fortūna išdykaut per daug nesinorėjo. Galėjom gaut kokia lytiškai plintančia ligą, kokiam mažam Vokietijos miesteliūkšty.

Kelios valandos ir mes jau Berlyne. Turėjom čia planų. Norėjom apsistot. Bandėm ieškotis nakvynės. Rašėm draugams ir nepažįstamiems. Šnipštas. Mastėm imti naktinį reisą į Paryžių, tačiau čia greit gavau patirti, kad geriausias kapitalisto draugas yra kapitalas. Mes turim Interrail‘us. Suprask galim be trukdymų važiuoti po visą Europą traukiniais (žinoma, mūsų atžvilgiu tai gana reliatyvus teiginys) Tiesa? Ne. Jei tu nori važiuoti maršrutu Berlynas-Paryžius naktį, bilietą reikia rezervuotis. Nori rezervuotis, mokėk didvyri. Dar dešimt eurų. Bet šitai ne mums. Jauni ir alkani barbarai, prie Romos vartų. Visai taip, kaip rašė Beresnevičius. Taigi mūsų barbariškas modus vivendi reiškėsi Berlyno centrinėje traukinių stotyje. Prieš šturmą reikėjo kažkiek pasistiprinti ir nusiprausti, tačiau viskam savas laikas ir sava vieta. Pradėjome nuo to, jog reikėjo susisiekti su gentainiais. Prisikonektinom. Nuraminom artimuosius. Tradicinis myliu, bučiuoju, iki ir ėjome gerti kavos. Klausimas Jums – kaip įsivaizduotumėte rytų europietį vakarų Europoje? Štai jums vienas iš galimų atsakymo variantų – sėdime kažkokiam greito maisto restorane panašiame į kokį KFC, sėdim pačiame jo užutėkyje, pasiėmę makdonaldinės kavos, pjaustome juoda ruginę duona, sūrį ir pomidorus ir be menkiausio krislelio sarmatos godžiai puotaujame. Lygiai taip pat tualetų kriauklėse plovėmės savo dvokiančias kojas ir miegojome įsisupę į miegmaišius prigulę ant suoliukų. Vaizdas aišku riečiantis nosį, bet mano močiutė sakydavo, jog be šūdo nebus ir grūdo.

Išvažiuodami iš Berlyno dar turėjom savo planuose numatę aplankyti Paryžių, tačiau kaip vėliau paaiškės, šiems planams buvo lemta neišsipildyti. Tiesa, Berlyne sutikome gan įdomų vyruką. Viskas buvo štai kaip – stovime mes lauke ir sužvarbę laikome po cigariuką. Cigaretės gal ir nesveika, bet padeda susipažinti. Taigi kalbinam tokį čiuvelį ir klausiam ar negirdėjo, kur šioje germanų karalystės sostinėje, kokios vietelės praleisti naktį ir pernakvoti, dviem pavargusiems keliautojams iš rytų. “Jei man duosit keletą auksinių už žolę, galit nakvoti pas mane“, - nuoširdžiai taria jis ir tuoj paaiškina, kokių stebuklingų aparatų turįs šiam negirdėtam produktui vartoti. „Huge bong man. I‘m teling you man“. Dvidešimt auksinių mums buvo per daug ir teko atsisveikinti su geruoju žmogumi.

Iš Berlyno pajudėjom link Frankfurto prie Maino. Žinau, kad kažkur čia apie 1940-uosius viešėjo mano senelė. Tiesa ne savo noru. Toliau traukėm iki Kiolno, kuriame pliaupė toks smagus rudeniškas lietutis. Stotis reikia pasakyti labai patogioje vietoje, nes aplink buvo kur pasibastyti kelias valandas laukiant artimiausiojo traukinio. Atvirai – Kiolnas man Vokietijoje, tiek kiek jos temačiau žinoma, patiko labiausiai. Vien Kiolno katedra suteikia mano prisiminimams ypatingą vietą prisiminimų lentynoje.

Aš galėčiau aprašyti kiekvieną miestelį kuriame mes sustojome ir nusimyžome, bet nors žinau, jog niekada nieko panašaus nesu matęs, visgi jie sudaro kažkokią mažų miestelių visumą mano galvoje ir aš nenorėčiau jų imti ir išskirti. Tiesiog pasakykime, jog iš Kiolno judėjome iki Acheno link Belgijos. Kažkur čia Kiolno - Acheno teritorijoje pražiopsojau vieną traukinį todėl teko kelias valandas laukti Achene traukinio į Liege‘a Belgijoje. Achene vėl tas pats senovinis bažnyčių, gražios architektūros glamūras ir supratimas, kad tavo šalis, apstatyta chruščiofkėm, kurios, tikiu, vienaip ar kitaip yra susijusios su faktu, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių. Žinau, žinau, jog Jūsų galvoje tuoj suplaksiu tikrą laiko ir erdves kokteilį, tačiau sėdėdamas čia Budapešte ir žiūrėdamas pro langą i nesutvarkyta Gedimino prospektą, galiu pasakyti, jog Lietuva visgi yra tikru tikriausia faking anomalija, gimdanti man dualistinius abejingumo ir ištikimybes benkartus. Anomalija ji turbūt buvo visais laikais. Tolerancija protestantams, kas tuo metu buvo visiškai neįprasta ir smerktina Europoje. Bajoriška pacifistinė demokratija, kai tuo metu aplinkui stiprėjo centralizacija. Galiausiai ką veikė lietuvių bajorai, kokiame 16-17 amžiuje? Kodėl Valakų reforma įvykdyta tik 16 a (1557 m. Tačiau ir tai italės karalienės iniciatyva.)., kodėl nesiplėtė miestai ir nedygo bažnyčios ir rūmai. Buvo palikta daug dirvonų, kuriuose vėliau atėję komunistai pravedė modernizaciją. Pristatė mums puošnių barokinių bažnyčių bei neklasicistinių komunitarinių būstų arba jeigu jau taip norite – barakų. Gerai, kad bent Sniečkus Trakų pilį atstatė. O taip tai gaili ašarėlė beplautu skruostus ir mėlynas temdytu akis per amžius. Tai čia toks mažas emocinis tikas. Atsiprašau. Teisybės dėlei reiktų pridurti, jog dėžutės buvo statomos ne tik į rytus nuo geležinės uždangos. Čia Achene irgi matėme Le Corbusier tipo modernistinių pakuočių žmonėms laikyti. Ironiškai kartojom tarybinės Lietuvos propagandinius šūkius: “Mūsų noras – daugiau tokių butų!”
Toliau ligi pasiekėm Londoną viskas buvo daugmaž panašiai. Tiesa Belgijoje sutikome tokį amerikieti Solomoną, jis rūkė žolę ir atrodė vertas tos palaimos, kuri buvo jo veide, ir kuri, tačiau niekaip mano galvoje nederėjo prie to, kuo jis ketina būti baigęs mokslus – istorijos mokytoju pradinukams. Jis stebėjosi mūsų didelėmis kuprinėmis, buvo mandagus klausydamas mano nacionalistiškų pasakojimų apie Lietuvos istoriją (negaliu atsikratyti šito įpročio), turėjo gerą humoro jausmą ir aš nepamiršiu jo. Kuri laiką.
Galėčiau toliau pasakoti kaip mes „košėmės“ iki Londono. Viską detaliai, tačiau tame nėra daug prasmės. Mes nepatyrėme didelių dvasinių sukrėtimų kelionės metu. Buvome tik du pavargę valkatos ir vienintelis dalykas, kuris, pavyzdžiui, mane stebino Diunkerke buvo šūdų gausa (tikrąja ta žodžio prasme) bei tai, jog anglų kalba ten visiškai neveikia. Visgi truputį apie Diunkerką užsiminti reiktų. Tai buvo vieta, kur dar kartą žlugo mūsų viltys. Normandija visais laikais buvo kietas riešutas įvairaus plauko avantiūristams. Pradedant anglų karaliais, vokiečių diktatoriais ir baigiant mumis – dviem vėjavaikiais. Gal ir perdedu, bet nuvykę į Dunkerką, ten kiek pasibastę, supratome, kad salas pasiekti nebus taip lengva kaip tikėjomės. Čia manėme nuvykti prie keltų, kurie kelia vilkikus į salas. Galvojom įsiprašysime pas ką nors į vidų ir taip paliksime už nugaros kontinentą. Pasiekti keltus pasirodė ne taip paprasta. Anglų kalba visiškai neteikė jokios naudos, buvo šalta, aplinkui vaikščiojo burkomis prisidengusios, nuo senų laikų čia gyvenančios prancūzės ir kiekvieno namo langus puošė metalines žaliuzės. Lengva paranoja apėmė mus ir nusprendėme grįsti į Dunkerko traukinių stotį, o iš ten traukti į Lilį. Diunkerkas, kaip jau tikriausiai supratote gausiai apgyvendintas imigrantų, kurie tikisi persikelti į salas ir ten gauti geresnį duonos kąsnį. Naivuoliai. Tautinė sudėtis čia labai marga. O kur marga tautinė sudėtis ten dažnai ir daug socialinių problemų. Matėme, jog turistų, žioplinėjančių aplinkui, čia nieks nemėgsta.

Atsidūrę Lilyje nusipirkome bilietus keltui į Angliją ir toliau traukiniu keliavome iki Kalės.

Čia sutikome man bene įsimintiniausią šios kelionės personažą ir dalyvį. Tai Maxas. Jis liepė kreiptis į jį būtent taip. Ir ne, jis nėra pakvaišęs bohemiškas menininkas, kaip Jūs galėjot suskubti pagalvoti. 45 metų libanietis. Jis užkalbino mus autobusų stotelėje, mums bendrai laukiant autobuso į prieplauką. Iš pradžių kalba sukosi vangiai. Jis tepasakė, jog lietuvės pačios gražiausios merginos pasaulyje, o aš mintyse tepagalvojau, kad po dviejų naktų normalaus nemiegojimo, man mažiausiai reikia tūkstančio ir vienos rytietiškos pasakaitės. „Jūs iš Lietuvos tiesa? Aš žinau jus, turiu Londone statybų firmą, kurioje dirba daug lietuvių, o mano pusbrolis neseniai vedė lietuvę. Kaip Jūsų ekonomika? Girdėjau, jog išgyvenat ne pačius geriausius laikus.“ „ Taip, bet hey mes juk turim Latvija, kurioje viskas dar blogiau“. Štai taip ir prasidėjo ilgos diskusijos ir įdomūs pokalbiai. Nesvarbu ar kalbėjome apie lietuviškas „Žalias Devynerias“, kuriu bonką įteikėm jam dovanų, ar apie situaciją Artimuosiuose Rytuose, Izraelį, Hezbola, Irano iškilimą ir visiškai natūralias ir teisėtas to priežastis. Kelionėje nemažesnė atgaiva už vandenį ir duoną yra geras pašnekovas. Maxas buvo toks žmogus. Su juo keltu kėlėmės į salas. Įsitaisius kelto viduje, įteikėm tradicinio, iš amžių glūdumos mitais ir užkeikimais aidinčio arba tiesiog kelionėje nesušalti padedančio, kiek pertusiną ir vaikystę primenančio “Žalių devynerių” gėrimo. Salonas greit pakvipo juoda duona, dešra ir sūriu. Ir visiškai be jokios sarmatos. Maxas pavaišino geru tamsiu alumi, o Andrių šklenyčia vyno.
Kelionė truko kelias valandas. Jūra buvo baisiai nerami. Sunku pasakyt dėl ko. Gal laivo grimzlė labai jau vidurius raižė, aš nežinau. Žinau tik tiek, kad tas jos nerimas bangavimo būdu persidavė ir man. Jaučiau, jog už borto teks palikti dalelę savęs ir šitaip atiduoti auką jūrai, tačiau miegas padėjo išlaikyti sekuliarų protą ir atsisakyti aukojimų.
Išlipam iš kelto. Po kojomis Britanija. Norinčiųjų į Londoną be mūsų ir Maxo yra dar keletas. Visų pirma tai Esther. Ji mergina iš Australijos. Ir Australija jai tinka. Gitara ant peties, kiek garbanoti plaukai, strazdanos, ir ypatinga, tik kraštams, kurie yra toli nuo visų įvykių epicentro, būdinga šypsena. Istorija mena ir bohemišką prancūzų porą su gitara ant pečių, hašišu kišenėse, kairuoliškom politinėm pažiūrom, draugiškumu širdy (ypač patikinus, jog taipogi esi kairysis), ir impulsyviu charakteriu. Išgirdę, jog į Londoną nei traukinių nei autobusų tą vakarą jau nebebuvo, jie pasišovė tranzuoti, bet ryto vistiek sulaukė su mumis. Visa šita kompanija netekusi vilčių, pasiliko Doverio keltų stotyje sulaukti ryto. Ir tai, reikia pripažinti, buvo keisčiausi mano Nauji metai. Jokio šampano, jokių saliutų, jokio šurmulio, tik internacionalinė kompanija, vienijama, geros nuotaikos, nepasiektų tikslų, cigaretės dūmų ir per naktį nusitęsusių pokalbių. Išvykdamas iš Lietuvos tikėjausi, jog Naujuosius galiu švęsti kur nors kely, bet tai kiek viršijo manuosius lūkesčius, galop nuvargę, sulindom į miegmaišius, galvas paklojom ant suoliukų ir nuėjom miegot. Maxas liko saugot mūsų miego, nes stotis naktį nors ir prižiūrima policijos yra atvira visiems, kam reikia kur prisiglausti.

Kita dieną mūsų keliai išsiskirs Londono pakrašty, kai greitai išlipdami spėsim surikti “iki pasimatymo“ ir kitąkart juos vėl sutiksime feisbukuose ar elektroninio pašto dėžutėse.

Rytas ir mes jau Londone.

(To be continued)

Apie Socialdemokratijos (ne)buvimą Lietuvoje.



Nusprendžiau paviešinti vieną konkursinį rašinį. Konkursas buvo orgasnizuojamas europarlamentaro socialdemokrato Justo Vinco Paleckio. Nieko nelaimėjau. Ir to priežastys gali būti dvi - Turinys ir talento nebuvimas. Visgi rašiau su nuoširdžiai, todėl man ši publikacija turi vertės.



Socialdemokratinės teorijos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje



Pirmiausia reikų apibrėžti, kas yra socialdemorkatija. Susiformavusi 19 a. pabaigoje, atsiskyrusi nuo komunistų ši, dabar jau savarankiška politinė ideologija, atmetė klasių kovos ir neišvengiamos revoliucijos postulatus. Ji pasisakė už klasinį bendradarbiavimą, ir gerovės valstybės kūrimą, varžant neigiamus kapitalizmo aspektus. Šiandien teorija pateikia tokius pagrindinius socialdemokratijos postulatus kaip: teisinis darbo santykių reglamentavimas ginant darbininkų teises; parama smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų kūrimosi apribojimas; išvystyta socialinės paramos sistema; progresinė pajamų mokesčių sistema; visiems prieinamas švietimas bei sveikatos apsauga; valstybės ir religijos atskyrimas. Istorijoje ši politinė ideologijoje suvaidino svarbų vaidmenį. Laikotarpį nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos iki tokių politikų, kaip Margaret Tečer ar Ronaldas Reiganas pasirodymo galima vadinti socialdemokratijos aukso amžiumi. Būtent šiuo laikotarpiu tiek teorijoje tiek praktikoje buvo įtvirtintas „gerovės valstybės“ principas. Gerovė buvo suprantama ne atskiro individo lygmeniu, jos buvo siekiama visos visuomenės atžvilgiu. Tačiau ilgainiui socialdemokratija nusilpo. Ilgainiui įsivyravo neoliberalai, kurių guru buvo Miltonas Friedmanas. Taip vadinami „Čikagos berniukai“ ir jų nešama neoliberalioji ideologija paėmė viršų. Bet negalima nuneigti ir vidinių socialdemokratinės ideologijos dezintegracijos motyvų. Žymus sociologas Ralfas Dahrendorfas 1990m. savo knygoje „Apmastymai apie revoliucija Europoje“ teigė, jog pagrindinė socdemų nunykimo priežastis yra ... jų pergalė. Socialdemokratų valdymo laikotarpiu buvo sukurtos sąlygos, kurios leido visuomenei patenkinti savo troškimus. To pasekmė susidariusi plati daugumos klasė, kuriai socdemai darėsi vis mažiau reikalingi. Paradoksalu tačiau šios klasės susiformavimas lėmė tai, kad socdemai neteko savo tradicinės socialinės bazės. Darbininkų klasei transfromavusis, pastaroji ne tik prarado savo vienalytiškumą, bendruomeniškumo pobūdį, bet ilgainiui ėmė mažėti gausumo prasme. Lygiagrečiai ėmė rastis nauja vidurinioji „baltųjų apykaklių“ tarnautojų klasė, kuri nepaisant to, jog nedaug kuo skyrėsi nuo darbininkų klasės, niekada nesitapatino su preletariatu.
O kaipgi yra su socialdemokratija Lietuvoje? Lygiai taip pačiai kaip ir su konservatyviaja arba liberalioja demokratijomis – nekaip. Pirmiausia tenka konstatuoti, jog nesama tradicijų. Malonus sutapimas beabejo yra tai, jog žiūrint retrospektyviai žiupsnelis tikros demorkatijos sutampa su kairiųjų valdymo laikotarpiu tarpukaryje. Bet tik tiek. Žvelgiant dar giliau galima prisiminti, jog Lietuvoje niekada nesusiformavo miestietiškas gyventojų sluoksnis. O juk būtent sukrutęs miesto proletaras buvo tas socialinis pamatas, ta socialinė jėga, kuria klaudamiesi įvairių šalių socialdemokratai pasiekė valdžią ir galėjo įgyvendinti savo nuostatas. Modernizacija į Lietuvą, kaip žinia, atėjo drauge su sovietizacija. Šiuo periodu politinio kairumo, lygybės, socialinio teisingumo, demokratijos ir taip buvo „baisiai‘ daug. Tačiau tai buvo prieš gerą pusšimtį metų. Klausite – o kaipgi yra dabar? Pabandykime įsivaizduoti žmogų, penkiasdešimčiai metų uždarytą nelaisvėje be jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu. Jo tiesa ir jo realybė – kitų žodžiai, aba jei norite griežčiau, melas. Taigi žmogus vieną dieną nelauktai išeina iš kalėjimo. Visos gyvenimo spalvos neapsakomai skaudžiai ir maloniai akina jį. Vos ne Platono olos efektas. Atsiveria plačios galimybės ir svarbiausia, jog čia nėra jokios priverstinės bendrystės, nebėra kameros draugų. Kiekvienas atsako už save ir už savo susikrautą laimę suvokiamą įgyto kapitalo kiekiu. Čia galime prisiminti žymiąją Maslou poreikių piramidę, kurios pirmojoje pakopoje yra fiziologiniai poreikiai, viršūnėje atsiduria saviraiškos poreikis. Viršaus negali pasiekti neperlipės visų laiptelių. Panašiai samprotavo ir jau minėtasis Ralfas Dahrendorfas. Anot jo po įvykusių revoliucijų naujosiose demokratijose, pirma reikės įgyvendinti skausmingas ekonomines reformas, „užkurti“ ūkį. Vėliau dėl tokių procesų didelių socialinių kaštų turėtų rastis stipri socialiai orientuota opozicija. Kągi, rodos, jog bent kai kuriose šalyse visuomenės dar nepajudėjo iš vietos minėtos Maslou savirealizacijos link. Antikos klasika teigė, jog žmogus socialinis gyvūnas. Tą parodė „Sąjūdis“. Tačiau pilietinės visuomenės kūrimosi procesas juda lėta. Tenka dar kartą sutikti su mano jau minėtu klasiku, jog poko¬munistinėse valstybėse permainos vyks trimis skirtingais laikais. Teisinė reforma, ekonominiai pokyčiai bei pilietinė branda vyks skir¬tingais tempais. Teisės ir politikos lygmenyje reformas galima atlikti sąlyginai greitai. Tai mėnesių klausimas. Visai kas kita yra „piliečio valanda“. Pilietiškumui subrandinti reikės dešimtmečių. Svarbu ir tai, jog pilietinei bendruomenei neužtenka vien naujos teisnės ar ekonominės bazės. Kelių dešimtmečių patirtis parodė, jog laisvoji rinka skatina ne tiek pilietiškumą kiek vartotojiškumą. Tačiau kodėl aš, iš pažiūros šneku užuolankomis? Nes mano nuomone tiek mano minėtas, vadinkim taip „paleisto kalinio-vartotojo“ mentalitetas, tiek pileitiškumo klausimas yra neatskiriamai susijė su socialdemokratijos klausimu.
Taigi, vienas iš kertinių socialdemorkatinės ideologijos ramsčių buvo darbo judėjimas. Dižiausias šio judėjimo laimėjimas buvo sudaryta socialinė partnerystė su vyriaussybėmis, darbininkija ir kapitalu. 1919 pasirašytos Versalio sutarties vienas iš punktų buvo siekis įkurti Tarptautinio darbo organizaciją, kur principinis dalykas turėjo būti trišalių tarybų, atstovausiančių vyriausybes, darbdavius bei profsąjungas, sukūrimas. Socialinio dialogo ir partnėrystės praktika išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet dėl galimų proletaro revoliucijų baimės ir aktyvaus darbo judėjimo valstybių vyriausybės ir ekonominis kapitalą atstovaujantis elitas privalėjo skaitytis su darbininkija. Šiandien yra sutariama, jog toks kompromisas buvo „gerovės valstybės“ sukūrimo sąlyga. Tačiau viena vertus po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusi socialinio solidarumo, o ne konfrontacijos tarp klasių, strategija žymėjo darbo judėjimo, pasireiškusio daugiausia profsąjungų veikla, įtakos didėjimą. Kita vertus toks profsąjungų ‚prisijaukinimas“vėliau jas leido nukenksminti.
Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą, pokomunistinėse šalyse transformacija į rinkos ekonomiką tapo galingu iššūkiu profsąjungoms. Pridėkime dar tai, jog ankstesni žaidimai su komunizmu diskreditavo profsąjungas. Prasidejus politinėms ir ekonominėms permainoms profsąjungos ėmė skaidytis, jos tapo neskaitlingomis ir jų įtaka sumenko. Be kita ko naujai atgimusiose šalyse į profsąjungas buvo žiūrima kaip į atgyveną. Šiame laikotarpyje jos susidūrė su gerai organizuotu ir permainų kontekste valstybės remiamu, į kapitalą orientuotų ekonominiu elitu. Politinės mados buvo palankios verslumo , o ne socialinės lygybės skatinimui. Kita vertus tame pačiame verslo pasaulyje irgi būta pokyčių. Ankčiau sistemoje dominavę didžiuliai gamybiniai susivienijimai, ėmė skaidytis į smulkias ir vidutines įmones. Profsąjungos reagavo į šiuos pobūdžius skaidydamosis ir tirpdamos. Profsąjungų veikla geriausiai organizuota ir turinti dižiausia įtaką liko tose srityse, kurios ir anksčiau priklausė valstybės priežiūrai (viešasis sektorius). Dar visai neseniai pasirodžiusioje A. Bielskio sudarytoje straipsnių rinktinėje „Demokratija be darbo judėjimo?“ yra nurodoma, kokios gi priemonės šiandien suaktyvinti profsąjungų veiklą. Pažįmima, jog į jas turėtų būti aktyviau įtraukiami nauji nariai, reiktų peržiūrėti teisę apribojančią galimybes įstoti į profsąjungas smulkių įmonių darbuotojams, studentams, laikinai dirbantiesiems ar bedarbiams. Turėtų būti aktyviau kuriamos ES direktyvose numatytos darbo tarybos įmonėse. Profsąjungų nariai turėtų būti šviečiami ekonomikos, derybų meno, įtakos skleidimo, streikų organizavimo srityse. Profsąjungų solidarumas turėtų būti viens r kertinių jų veiklos bruožų. Profsąjungos turėtų vienytis ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Tokia situacija tinka visoms VRE valstybėms, taigi ir Lietuvai.
Bet vis dėlto pabandykime atidžiau pažvelgti į Lietuvos darbo judėjimą. Visgi jei kalbame apie socialdemokratijos įgyvendinimą Lietuvoje, negalime nekalbėti apie šalies darbo judėjimo būklę. Minėtoje knygoje teigiama, jog panasiai kaip ir kitose VRE valstybėse po nepriklausomybės paskelbimo, požiūris į profsąjungas lieka neigiamas. Požiūris į jas yra rudimentiškas. Geros reptuacijos jos neturėjo dar sovietmečiu ir tai yra vienas šiandienos veiksnių neskatinančių dalyvavimo jų veikloje. Šiandien viena dižiausių Lietuvos profsąjungų bėdų yra vienybės stoka bei nepakankamai stiprus noras pasipriešinti neoliberaliajai ideologijai. Mažas profsąjungų aktyvumas lemia ir mažą streikų skaičių. Nuo 2000-ųjų ivyko tik 363 streikai, iš kurių absoliuti dauguma vyko mokslo ir švietimo sektoriuje. Tokį mažą jų skaičių galėtų paaiškinti ir tai, jog iki 2008 metų pavasario egzistavo streikus ribojanti teisė. Iki tol norint surengti streiką slaptu balsavimu reikėjo surinkti du trečdalius įmonės darbuotjų pritariamųjų balsų. Dabar taisyklės jau yra pasikeitusios ir tam užtenka paprastos balsų daugumos. Socialinis dialogas ir socialinė partnerystė, kurių visgi kažkiek yra laikomasi (negalima neigti trišalių tarybų veiklos) yra puiku, tačiau daugelis šiandienos darbo judėjimo tyrinėtojų konstatuoja, jog kapitalo atsovai pasitraukė iš šios partnerystės, o vyriausybės ilgainiui ėmė atsovauti kapitalą, o ne darbuotojus. Šios tendencijos pastebimos ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje. Kaip pažįmi knygos autorius: „LSDP, kaip valdžios partija, kuri nuo pat 2001 metų vienu ar kitu pavidalu fromavo koalicinę ar mažumos vyriausybę, vykdė neoliberalią politiką - mažino mokesčius, nesugebėjo ir net nepabandė reformuoti viešojo sektoriaus, vykdė viešųjų erdvių privatizaciją, per biudžetą sugebėdavo erskirstyti mažiausią BVP dalį visoje Europos Sąjungoje.“ Tad profsąjungoms nedrėtų aklai pasikliauti socialiniu dialogu ir užmiršti savo pagrindinio ginklo – streiko. Vienybės klausimas ilgainiui irgi yra neišvengiamas, nes ji turėtų tapti darbo judėjimo stuburu kovoje prieš kapitalą.
Tačiau jei darbo judėjimas reiškia socialdemokratiją „iš apačios“, tai kokia padėtis šalyje yra partijų lygmenyje. Lietuvos Socialdemokratų Partija teoriškai turėtų atsotvauti darbininkiją. Kadangi ji ilgą laiką buvo valdančioji partija, jau turėtume turėti kažkiek sustiprėjusį smulkųjį ir vidutinį verslą, monopolijų kūrimasis turėtų būti pažabotas. Mokesčius turėtume mokėti progresiniu principu, socialines garantijas turėtų garantuoti išvystyta socialinės paramos sitema, o švietimas bei sveikatos apsauga turėtų būti prieinama kiekvienam iš mūsų. Dėja vienintelis pilnai veikiantis socialdemokartinės torijos bruožas šalyje yra sekuliarizmas (nors tikiu, jog atsirastų ir tai argumentuotai galinčių paneigti nuomonių). Taigi teorija yra neįgyvendinta. Galima ginčytis, bet smulkusis ir vidutinis verslas šiandien yra užguitas monopolijų. Nors Europoje turim vienas geriausių sąlygų verslui (bent iki krizės), tačiau kita medalio pusė konstatuoja, jog yra sudartos plačios galimybės nesiskaityti su darbininkais. Socialinės paramos sektorius taip pat nėra išvystytas, nes suteikiamų paslaugų kokybė neatitinka sumokamų mokesčių kiekio. Ir visa tai valdant socialdemokratams. Tokie socialdemokratinės pakraipos politikos tyrinėtojai kaip Gintaras Mitrulevičius ar Lidija Šabajevaitė pažįmi socialiai orientuotos politikos stygių, atotrūkį nuo socialdemokratijos principų ir vertybių. Galima išskirti dvi ryškiausias socialdemorkatų problemas – tai idėjinis neprincipiškumas ir perdidelis susitelkimas į ekonominius rodiklius. Pirmu atveju juos galima peikti dėl nedovanotino savo deklaruojamų vertybinių principų nesilaikymo. Tai muša jų ir apskirtai visos politikos autoritetą žemyn. Prieš rinkimus žadama įvesti progresinius mokečius, po rinkimų imama kalbėti apie verslo sąlygų gerinimą. Rinkimų kampanijos metų nurodoma nemesti kelio dėl kai kurių politnių jėgų siūlomo takelio, tačiau po rinkimų komunikacijų keliai yra perbraižomi ir koalicijoje jau turime darbiečius ir tuos pačius socialdemorkatus. Buvęs ilgametis socialdemorkatų partijos pirmininkas yra kartą pasakęs: „Ką reiškia liberalizmas? Tai ta pati socialdemokratija, tik - iki tam tikros ribos. Liberalai tos ribos nemato. Priimdami sprendimus, jie įvairias gyvenimo sritis liberalizuoja "iki galo". Jeigu socialdemokratas savė įvardija kaip liberalą, tegu ir iki tam tikros ribos, tai apie kokį principingumą ir tikrąją socialdemokratiją galime kalbėti. Net jei dalinai yra ginama rinkos laisvė tai nekiečia fakto, kad ginama rinka, o ne darbuotojai. Ši frazė labai taikliai apibūdina esamą status quo Lietuvoje. Ji geras atspindys ne tik minėto neprincipingumo, bet ir antro vizitine socdemų politikos kortele tapusio bruožo - angažavimosi į ekonomikos kėlimą. Gimę brežniavinėje eopochoje, kurią žymus lenkų filosofas A.Walicki‘s savo knygoje „Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę“ apibūdina kaip nomenklatūros emancipacijos ir neformalaus ideologijos atgulimo į stalčių amžių, dabartiniai partijos grandai valstybės valdymą vis dar supranta ūkiškai. Veiksmas priešpastatomas politikai ir ideologiniam nuoseklumui, kas duoda pagrindą vėliasniam ideologiniam nediscilpiniškumui. Matomais čia visgi dar esama to sovietinio marksistinio recidyvo teigiančio, jog visa ko pamatas yra ekonomika. Sakysite, bet juk vakrų pokario socialdemokratai irgi orientavosi į ekonominę gerovę. Taip. Tačiau orientavosi į visų gerovę, o ne tik į savo ir savo draugų. Tačiau tai, jau lyderių, o gal ir visos kartos problema. Nenorėčiau dabar jos perdaug liesti.
Visgivien šių sričių korekcija dar nėra visiškai tai, ko reikia. Vladimiras Laučius savo straipsnyje „Socialdemokratija: ideologijos klausimas, Vakarų patirtis, Lietuvos tikrovė“ apgailestauja jog: „Lietuvos socialdemokratai, kaip ir dauguma kitų partijų, menkai išnaudoja teorines ir praktines priemones, idant leidiniais, konferencijomis, prasmingomis politikų kalbomis atskleistų ir nuodugniau aptartų savo ideologinį tapatumą.“ „.Partijų debatai, viešas politikų klausinėjimas apie jų nuostatas ir idėjas turėtų vykti žiniasklaidoje ir tarp rinkimų, ne tik prieš juos. Piliečiai tada galėtų geriau orientuotis partijų ypatumuose, o politikus savo ruožtu tai verstų atsakingiau idėjiškai pasikaustyti.“, - teigia autorius. Mano nuomone kai, kurių procesų mes negalime išvengti. Visgi pilietinė bendruomenės, be kurios aš nesuvokiu socialdemorkatijos, kūrimosi procesas užtruks. Piliečiai turi ‚persisotinti“ liberalizmu ir ta staiga, it iš dangaus nukritusia, laisvės mana. Laikmečio sąlygos ir laukinis kapitalizmas savaime subrandins, jei to dar neapdarė, sau opoziciją. Žmonės ir jų iniciatyvos čia turi veikti kaip katalizatorius. Svarbu, jog būtų uždegančio principingumo, nenuilstamo tikėjimo idealais. Manau, jog šiandien socialdemokratams socialinės bazės ieškoti ilgai nereikėtų. Žmonės turi pakankamai daug pykčio, tam ką buvęs prezidentas vadino oligarchizacijos grėsme. Tačiau jei socialdemokratiški lūkesčiai būdingi daugeliui žmonių, tačiau tokių įsitikinimų laikosi tik saujelė žmonių. Lietuvos Socialdemorkatų Sąjunga, vadovaujama A. Akstinavičiaus, nuosekliai, bet dėje bergždžiai oponuoja tradiciniais save besikelbiantiems socdemams. Visgi, anot Bronislovo Genzelio, ši partija atrodo „nepajėgi atstovauti socialdemokratijai“, nes „yra negausi, mažai žinoma visuomenei ir laikosi sektantiško požiūrio į bendradarbiavimą su buvusiais LSDP lyderiais“.
Svarbu ne tik turėti principingų autoritetų ir socialinę bazę. Dar reikia, jog šie du komponentai „susitiktų“. Mano nuomone, šiandien visuomenėje trūksta kairiųjų viešųjų intelektualų. Dešinė šiandien, karaliauja ne tik ekonominėje erdvėje, bet ir viešajame intelektualiniame gyvenime. Nemalonu tačiau kairė apart tradicinių A. Sakalo ir B. Genzelio pavardžių daugiau neitin turi ka pasiūlyti. Tiesa yra ‚Naujosios Kairės‘95“ judėjimas, tačiau dar tas pats Leonidas Donskis taikliai sukritikavo, jį sakydamas, jog pastarasis niekaip neišsikristalizuoja į kažką apčiuopiamesnio. Yra gražių kairuoliško pobūdžio savišvietos iniciatyvų jaunimo tarpe („Laisvasis Universitetas“). Tačiau bendros, platesnės švietėjiškos veiklos šia tema labai trūksta. Kartais pagalvoju kodėl pas mus nėra kairiosios pakraipos laikraščio? Bet čia situacija apverkitna ne tik socialdemokratijos atžvilgiu.
Glaudesnis kairiųjų bendradarbiavimas taip pat būtų į naudą. Tikiu, jog LSDP viduje yra principingų žmonių. Galbūt jie laukia savo valandos? Nežinau. Galbūt galime savo viltis sieti su pirmojo, ne iš postkomunistinio partijos sparno kilusio, partijos pirmininko A. Butkevičiaus figura? Juolab, jog jis kartą trenkęs durimis, jau įrodė mokąs būti principingu. LSDP visdar yra senųjų sąjūdžio socialdemorkatų sparnas. Pasigendu jo įtakos, aktyvesnio darbo su rinkėjais. Žmonėms reikia nurodyti, kokiu būdu jie gali išreikšti savo interesus. Rinkėjų švietimas, o ne kvailinimas, kaip kad yra dabar turi tapti prioritetu. Reikia save pristatyti kaip jėgą ginančią žmonių interesus. Ir tai daryti kaip mini V. Laučius riekia ne tik prieš rinkimus. Bijau tik, jog dabartinė socialdemorkatų partija perdaug suaugusi su kai kuriomis verslo struktūromis ir šiai meškai bus sunku pamesti pamėgtą korį. Visgi lietuvoje sąlygos socialdemokratijai yra žymiai palankesnės nei Vakarų Europoje. Galbūt pikas bus pasiektas visai netrukus, praūžus krizei ir iškilus būtinybei sumažinti, jos padarinius. Rodos ir pasaulinės kapitalizmo pozicijos ima svyruoti ir naujos mados, kurios tikėtina pasklis Vakaruose, šį kartą dėka geresnės komunikacijos į Lietuvą jau nekeliaus taip ilgai kaip savo metu, kad keliavo renesansas.

NATO. Pasibaigęs medaus mėnuo.

Praeitą penktadienį teko pabuvoti Vilniaus Universitete surengtoje viešoje paskaitoje, skirtoje naujosios NATO koncepcijos kūrimui. Į Universitetą atvyko ir naujasis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fogas Rasmusenas). Šioje paskaitoje dalyvavo atstovas iš Lenkijos, trims Baltijos šalims, kuriant naująją koncepciją, atstovauti paskirtas latvių diplomatas, LR seimo Europos ir Užsienio komitetų narys Emanuelis Zingeris. Paskaitą, pristatydamassvečius ir dalyvius pradėjo TSPMIvadovas Ramūnas Vilpišauskas o diskusijos dalyviams meistriškai dirigavo Vykintas Pugačiauskas Po ~ pusvalandžio visų auditorijoje esančių klausytojų kaklai unisonu pasisuko atgal ir dėmesys nuo tada daugiausia buvo sutelktas į salėje pasirodžiusį Lietuvos UR ministrą Vygaudą Ušacką bei šiltai besišypsantį Andersą Fogą Rasmuseną.
Tačiau tai statistika. Norėčiau sau leisti nusakyti pagrindines mintis, kurios liko kyboti mano galvoje pasibaigus renginiui.

Renginio metu buvo kalbama apie grėsmes, apie naujus iššūkius ir taip toliau.
Tačiau yra dalykų, kurie nesikeičia. Galima taip teigti, kai matai salėje sėdinčią kadaise nesudarytą Baltijos Antantę, kuri su užsidegimu ir šįkart jau vieningai kalba apie bendrą saugumą, apie jo būtinybę, kaip pamatą klestėjimui, stabilumui ir gerovei.* Kalbama taip karštai, jog nežiūrėdamas į žemėlapį ar kitą statistiką galėtum sakyti, jog gaudžia milžinų choras. Tačiau užmetus akį į gaublį supranti, kad senojo Fantomo paunksmėje cypčioja keletas sėkmės kūdikių. Sėkmė čia nėra kažkoks neapibrėžtumas. Priešingai ji labai tiksliai apibrėžta - NATO. Tačiau bėda ta, apibrėžtumas vis glęžta. Ir nieko nuostabaus, juk viena yra kovoti su realų pavidalą turinčiu priešu, ir visai kas kita su jo fantomu. Maža to rodos ir priešas pasikeitė, o jei tiksliau, priešų saraše pirmoji pozicija suteikta nebe rusams, o fundamentaliems musulmonams. Pavojus dabar daug toliau, kažkur toli rytuose. Ir visgi jei gaublio centru laikysime tylų užutėkį prie Baltijos, mažesnės slavų tautos, saujelė baltų ir finų vis dar šnairuoja į Didijį Brolį, kuris nors ir stipriai nukraujavęs sugeba išsukinėti rankas. Nieks esmės nepasikeitė.
Čia ir atsiranda esminė skirtis - užtarėjai ir globotinai turi skirtingus priešus. Tiesa abeji gana panašūs - vienu atveju tai šmėkliškas maskoliškojo imperializmo gausmas iš stepių. Ypač sustiprėjęs pastaraisiais metais iš Kaukazo per Krymą, Maidano aikštę ir Taliną. Kitų gi atveju iš medresių ir minaretų sklindantis fanatiškas religinio fundamentalizmo aidas detonuojantis sprogdinimus Madride, ir už Atlanto. Abiem atvejais iš pirmo žvilgsnio tai sunkiai įžiūrimos, apčiuopiamos grėsmės, tačiau karts nuo karto pasivaidenančios užsuktų kranelių ar sprogimo metro pavidalu.

Mano draugo priešas yra mano priešas. Taip yra su Afganistanu žiūrint iš minėtojo tykaus užutėkio prie Baltijos pozicijų. Todėl ir siunčiam savo keletą karių į Vidurinę Aziją. O kaipgi - juk drąsiais save vadiname ir tokį įvaizdį norime sukurti. Tai čia viskas gerai. Taip Turi būti. Nors visi puikiai žinome, kad vartai į Romą yra ne prie Baltijos.
Problema tame, kad mūsų priešas nėra toks didelis priešas mūsų draugams. NATO, o pirmiausia JAV šiuo metu reikia Rusijos. Pirmiausia dėl Afganistano - reikia saugaus koridoriaus, karui aprūpinti. Nors Rusija irgi turi savo argumentų, esamam karui paremti (pirmiausia tai islamo fundamentalizmo plitimas į Kaukazą galimos nesėkmės Afganistane atveju), tačiau jai tai nėra tokios pat svarbos klausimas kaip JAV. Jungtinėms Valstijoms pergalė Afganistane, o kartu ir NATO, struktūros, kurioje ji lyderiauja, sėkmė būtų agonijos atidėjimas, balzamas žaizdai, kurios pavadinimas - smunkanti galybė. Ir dėl šio balzamo JAV priverstos daryti nuolaidų Rusijai (pasikeitę planai Rytų ir Vidurio Europoje, nusigręžimas nuo Ukrainos ar Gruzijos).
Tol kol JAV bus galingos tol saugus galėsime jaustis ir mes. Tiesa ta kad, stiprios valstybės pagrindinį dėmesį skiria savo nacionaliniam saugumui ir savo galiai. Mažos valstybės dėmesį skiria tarptatutinei politikai ir šliejasi prie galingųjų, - savo sėkmės garanto. Vienas iš galios elementų yra prestižas. Sėkmė Afganistane liudytų puikią NATO sveikatos būklę. Toks įvaizdis jau savaime pakankama priežastis mums jaustis saugiais. Todėl Lietuva turi kiek įmanoma prisidėti prie gero jo palaikymo.
Viena iš šios viešos paskaitos priežasčių manau ir buvo noras nuslopinti naujųjų narių nerimą. Kitaip sakant paskaita buvo skirta vidaus vartojimui, norint sustiprinti aižėjančią vienybę organizacijos viduje. Toliau jau seka vieninga kova Afganistane bei prestižo ir galios išsaugojimas.

Kitas klausimas, ar Lietuva nebus paliktos jaunamartės vietoje. Ar uoliai sergėjusi jaunikio mundurą, praleisdavusi progą patylėti, netaps jį Marčia. Arba dar blogiau pralaimėjus karą Afganistane, smukus JAV ir NATO prestižui, Valstijos nebus priverstos vis daugiau ir daugiau nuolaidų daryti Rusijai, kurios riaumojimas Azijoje pripažinkim susilaukia atgarsio. Juk ką ten Lietuva ir Kitos Baltijos valstybės su savo keliais šimtais tegu ir profsionalių karių. Siekiant išsaugoti savo galią pasaulyje JAV galės apkarpyti etatų skaičių. Ir tada...
Taip taip minėtasis naujasis mūsų draugas Fogas visaip ramino, tačiau rūkas neišsisklaidė ir Užutėkio ateitis lieka miglota. Ar nebus jis vėliau imtas ir pervadintas kokia nors Gubernija, Šiaurės Vakarų Kraštu, Tarybine Respublika, Pribaltika, ar artimuoju užsieniu. Nerimą kursto ir tai, kad į aiškius klausimus, sulaukiama neaiškių atsakymų. "Naujasis NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas pripažįsta, jog konkrečių gynybos planų Baltijos valstybėms nėra, tačiau pabrėžia, kad jos ginamos pagal kolektyvinės gynybos principus." O kaip tie principai bus įgyvendinti praktikoje, konkrečiu konkrečių valstybių atveju?

Jei būčiau Lietuvos prezidentas, gaučiau kokią nervų ligą. Ar gali šalis miegoti ramiai, kai visas jos saugumas tėra garbės žodis?

Žinote, man įdomu, ką gi išvykdamas iš Lietuvos, tarkim sėdėdamas lėktuve galvojo ponas Fogas Rasmusenas. Gal ironiškai šypsojosi? Nemanau. Nors labai tikiuosi kad ne, bet man atrodo, kad greičiausiai jis buvo paskendęs mintyse ir susikrimtęs.

-----------------------------------------------------------------------------------------
* Konferencijos metu išsakytus lenkų diplomato teiginius, kad svarbiausia yra kolektyvinis saugumas - stabilumo ir klestejimo šaltinis, taikliai sukritikavo E. Vareikis. Jo nuomone, svarbiausia yra vertybės kuriomis grindžiama organizacijos veikla. Saugumą gali užtikrinti užsienio kariuomenė, klestėjimą iš naftos gaunami doleriai, o stabilumą vienpartinė sistema. Neatsitiktinai , mano manymu alijansas stipriausias buvo Šaltojo karo metais. Tuomet buvo aišku kas MES, kas JIE ir kuo mes skiriames, kokios yra mūsų vertybės, kurios mus vienija.