Croatian road of the knowledge of good and evil

Šį tekstą nusprendžiau publikuoti praėjus gerokam laiko tarpui nuo minimų įvykių, ir visgi matant, jog patirtys, ir nutikimai paliko aktualūs ir po šiai dienai. Keliauju ratais.

Prabėgo mėnuo ir laiko aritmetikoje valandas ir dienas pakeitė menulio patekėjimai, skaičiuojami kasnakt balkone, traukiant vogtas iš motinos cigaretes. Į tvankią dykumą, be jokio įkvėpimo, išvirto dienos. Dienoraščio įrašuose, lyg pas Robinzoną Kruzą, įrašyta: Pirmadienis – Penktadienis, Antradienis – Penktadienis, Trečiadienis – Penktadienis, Ketvirtadienis – Penktadienis ir t.t. Ir nieko panašaus nei į Vengriją, nei į Balkanus ar Italiją čia nebeliko tik nežmoniškas karštis ir keli neišryškinti kadrai, kurie pro objektyvo linzę nepermaldomai besiveržiant šviesai dyla iš atminties palikdami baltus lopinius.

Keturi laiko vienetai Budapešte, vėliau dar pusantro be bekpeikinant Balkanuose ir dar beveik tiek panašiu stiliumi keliaujant po Italiją. Dabar esu Alytuje. Buvau gana grakščiame ir erdviame Zagrebe, nerūpestingame Splite, idiotiškame Dubrovnike, “Tokiųdaugiauneesumatęs” Albanijoje ir taip toliau. O dabar esu Alytuje.

Francis Fukuyama, pasibaigus Šaltajam Karui, pabandė numarinti istoriją. Sakė, jog Vakarams arba, ką jau čia – Amerikai, laimėjus, įsigalėjo viena ideologija (politine ir ekonomine prasme). Pasaulis lyg priešgyna vaikas, kuris anksčiau revoliucijos opiumo paveiktas kėlė maištus, dabar jau suprato klydęs. Štai taip nebeliko aštrių kampų – pagrindo konfliktams. Kadangi istorija, o taigi ir laikas, buvo suvokiama kaip konfliktų visuma, tokia istorijos mirties išvada rodėsi suprantama. Tačiau laikas, po Frencio smūgio atsistojo ir bėgo toliau, gimė naujos istorijos, naujos teorijos.

„Artist don‘t go home, they just change places.“ Arba “I hate my wife, because I’m boring” – (Copy right Budapest)

Namai, jei perdaug į juos pasinersite jus gali paversti Frenciu Fukujama. Namai numarina pulsą ir vienintelis jus reanimuojantis dalykas yra kasdienė žvilgsnio pro langą į kiemą terapija. Jie atbukina ir atima charakterį lyg kampus ir briaunas akmens, esančio tekančios pastovumo srovės gniaužtuose. Ir tampate tik dar vienu lokalizuotu, nugludintu teoretiku, braukančiu kampus “Teleloto“ oazėje. Greit atsiranda problemų su sąnariais, grynojo laiko praleidžiamo virtualioje erdvėje parametrai ištysta, ir į jūsų pasaulyj pasibeldžia prostatos sutrikimai. Fazę kai dar nori, bet jau negali pakeičia fazė, kai tai ko negali pradedi neigti. Dėl prasto tendencingo apšvietimo ir nesumokėtų praeities mokesčių ypač padidėja galimybė virsti paprastuoju homofobu, kuriam bet koks išėjimas iš namų yra perversija. Homofobai tokius bastūnus mėgsta apšaukti menininkais, dažnai jiems reguliarus nebuvimas namuose yra pederastija arba kitais žodžiais tariant pedofilija. Tokie žmonės ne itin linkę bendrauti su kaimynais, už stiklinių spintos durų, skaisčiai švyti arbatos servizas, o ant televizoriaus viršaus puikuojasi rankų-nėrimo balta baltutėlė servetėlė su Rūpintojėlio statulėle. Dar galite pavirsti namudiniu nacionalistu. Geriausia, kas gali nutikti pastoviai sėdint namie jūs pasidarysite palaimingu idiotu, kuriam nereikės net masturbuotis. Tokių baimių kamuojamas sąmoningai vengiu namų ir manau, kad kada nors labai mylėsiu savąją žmoną.

Kelias . Šįkart vingiavo po Balkanus. Kartais pučiant šiltam pajūrio vėjui, kartais svilinant 40 laipsnių karščiui. Lyg senais biblijiniais takais pramintais besitraukiančių protėvių Adomo ir Ievos, blaškausi ieškodamas kelio atgal. Bet mums, vaikams, gimusiems po didžiojo grieko viskas tėra pasakojimai, miglos, toros ir biblijos surašytos mums pranašų. Tik štai mes neskaitom jų knygų. O kam jei nesuprantam jų kalbos? Apreiškimas Karoliui Tomo, paėmus keletą stipraus alaus man išreiškia daug daugiau nei tas, Jonui, kur kiekvieną rytą sekmadieniais skaitomas. Mano rojus – akimirka. Ta pati, prieš išvemiant žemėlapius. Visuomet lūžtu taip ir nesuspėjęs pasakyti kiek laipsnių platumos ir kiek laipsnių ilgumos sudaro manąsias koordinates. 63 ilgumos:

– Aš Tau sakau, čia pizda, viskas lyg... ir tie jonvabaliai kur švietė naktį rodant kelią, kai lipom numigt, 24 platumos:
- Tereikia nepražiopsot to kelio ženklo ties posūkiu į,.... aaaa... There‘s a natural mystic blow‘n through the air, if you listen carefully now you will hear... – ir pasigirsta kaip tyliai, kūdikiškai atpili.

Mano rojus - tai akimirka. Tai nieko tikro, tik fotoniškų pajautų bangos, vis atsklindančios prasibrovus pro sienų plyšius. Disdentiškai vaduojasi nuo teorijų, dėsningų dėsnių ir tiesos tų pranašų, kurie atseit buvo amžinybėje. Kelias taip dažnai kartojasi, jog pats juo tampu. Grįžtu pas save ir daugelį kartų pravažiuoju, darau lankstas ir ignoruoju raudoną. Kelias neturi išankstinių nusistatymų, tos kontrolės, kurą primeta tikslas. Kartais pamąstau, jog tikslas iš esmės pasmerkia. Prisimenat Jarmusch‘ą? Limits of control – tai tikslas. No limits, no goals – no control.

Kai kelionės metu pavėluoji į paskutinį tądien traukinį, prisėdęs Zagrebe prie nepažįstamojo, klusteli, gal šis turįs cigaretę, tuomet šis gali papasakoti, jog šiandien štai pralošė visus turėtus pinigus. Tiesdamas į tavo sveikatą, ką tik gurkštelėto alaus butelį, konstatuos, jog turi problemų su alkoholiu. Pavargusiu, bet nenugalėtu veidu tarstels, jog Bosnijos karo metu, tarnavo kaimelyje, kuris, pamišėliško serbų vykdyto bosniakų genocido metu turėjo būti sekanti beprotybės auka. Beprotybės, kurios ašmenimis sruvo moterų, vaikų ir senių perrėžtų gerklų kraujas. Ir akys žvelgiančios taip lyg, rodos, viską matytų ir vėl. Ir taip sutinki jų ne vieną. Jie kaip kelio ženklai.

Kartais jų nepaisai. Merki koją ten, kur jau buvai arba tiesiog neklausai net pats savęs. Pats abiem rankom įsikiši kabliuką sau į žiaunas, truktelnį už valo ir pasufleruoji, kad jau laikas traukti. Taip mes papuolėm į palmėmis papuoštą didžiausias Kroatijos turizmo industrijos masalą - Dubrovniką.

Dubrovnikas! – aiktelėsite jūs, o back vocal‘u jums perversiškai šlamesiu atkartos tos pačios palmės ir ošianti mėlyna jūra. Palikite šį “turistų pamėgtą Viduržemio rojų“ orų prognozės žemėlapiuose. Kodėl? Todėl, jog naktį jis būtinai privažiuos prie jūsų savo motoroleriu. Neišjungęs motoro ir nenusiėmęs šalmo – štai, koks užsiėmęs - Jums pasiūlys nakvynę. Trisdešimt eurų – labai nebloga kaina suskubs patikinti jus. “Nebent už aštuoniolika. Ne? Na ką gi” Jūs nužingsniuojate, nervingai ima tiksėti sekundės, nuo krantinės, pro laivus, lyg vagis, švelniai atslenka naktinis brizas. Tik tak, tik tak - “Ok ok. 18 euros” privažiuoja ir nemaloniai lyg sparva karštą vidurdieny suzirzia. Bet ką jau čia – suviliojom ir pametėm. Tuomet vis dar burzgiant motorui “bzur bzur bzuur!” Dubrovnikas nusijuokia, spaudžia gazą ir toldamas, dusliai birbiant senutėlei “Vespai”, spėja pinčukiškos šypsenos nutviekstas mums sušukti “cha cha cha better in the park! Better in the paaaaaaark…!” Dubrovnike, būdavo momentų, kuomet atmetęs štai tokius, dievaži, nepadoriai gundančius pasiūlymus jausdavausi lyg ką tik laimėjęs pokerio partiją turint aukštą kortą prieš karališką rūšį. Jaučiausi lyg sakmėje, lyg įsigavęs į žalčio urvą, ir ten be jokio leidimo raškantis šiojo pažinimo obuolius, ir na zlo dar pradėdavau jais žongliruoti jam panosėj. Mums tik pasirodžius ir žalčiui vis dar miegant, pro vielinę tvorą kaišiodami rankas skynėme pažinimo apelsinus (obuolius ar apelsinus, koks skirtumas juk vaisius), į barus ėjome tik nusimyšti, o miegojome naktį siauroje senamiesčio gatvelėje? How about „If you ain‘t got no money take your broke ass home“ now, sir? Tokio paties kaip tu kostiumuoto korifėjaus žodžiais tariau tau:

I’ve lived the life that’s full
I travelled each and ev’ry highway
And more, much more than this, I did it my way

Dubrovnikas, beje, yra labai dvilypė asmenybė.
Kartą dviejų išradingų protų koloboracija po eilinio vyno pagimdė terminą “pragmatiškasis moteriškumas”. Jis taikytinas moterims, kurios yra dieviškai gražios, Tai gerai žino ir moka reikalui esant tuo pasinaudoti. Grožis tampa pragmatišku. Dar blogiau yra tada, kai po akiniuotos ir spuoguotos paauglystės, kada ją visi vadino “lenta“, pradeda kaltis afroditiškos krūtys ir po kiek laiko jos jau panaudojamos taktiniais sumetimais. Taip grožis tampa priemone ir įrankiu. Dubrovnikas turbūt irgi naudojasi savo grožybėmis. Sakytum iš dangaus tas gražumas. O kur dar dygstantys SPA centrai, įspūdingi tiltai, prieplaukos su snobiškai užvadintais laivais, saulė ir mėlyna jūra... ak. Neįkandamas grožis paprastam tranzuotojui. Močiau į tą Dubrovniką ranka - trenk jį perkūnas -, tačiau prisimenu štai ką – besilankant Makedonijoje prie eiktusau kokio gražaus Ohrido ežero, užsukau aplankyt ikonų muziejaus. Praeini dulkėta gatvele, posūkis į kairę, medinės pravertos durys ir štai toks vidinis kiemelis: bizantiško tipo pastatų kompleksas, medžių paunksmėj stovi sena Zastava. Greta ant suoliuko pūpso apkūnus vyriškis ir davinėja įsakymus. Matau kaip dukra paskubom prileidžia kibirą vandens, prabėga su juo ir....šliūkšt ant tos purvinos mašinos. Čia iš senos bažnyčios-muziejaus išbėga garbiniuota makedonė, ir kažką garsiai, sus dideliu užsivedimu sako giminėms artai kaimynams (Supratau, kad turistai nesusimokėjo už bilietą. Nemoka, kad juos kur!) Senesnioji moteriškė padeda dukrai – dabar jau abi plauna Zastavą, o palei ikonų pastatą šmirinėja keli babmbliai. Pirštai burnoje, ir akys nepaleidžia nepažįstamo užklydėlio. Svarbiausia be manęs daugiau jokio pašalinio asmens. Pasijaučiau nejaukiai, kai iš stebėtojo, tapau stebimuoju. Tapau paveiksliuku savo kelyje. Dubrovnikas tave stebi ir stebisi tik tada jei mato, jog neturi pinigų.

Antroji Dubrovniko dvilypės asmenybės dalis yra turistai. Jų, galvą guldau, yra turbūt daugiau negu vietinių gyventojų. Jie yra niekšai ir daugiau apie juos neverta kalbėti.

Kroatijoje viskas palaikoma švaistūniškumo, lengvabūdiškumo, draugiškumo, bei pietietiškos iracionalios laimės mišiniu. Jokių namų! Vakarop kaimynai susirenka pažaisti kamuoliu, pasišnekučiuoti ar išlenkti butelaitį skanaus Karlovačko alaus. Zagrebas, Splitas, Dubrovnikas visur ir visomis dienomis, man būnant, kavinės buvo pilnos žmonių lėtai gurkšnojančių alų ar kavą. Ar darbas mus padarė žmonėmis? Geriau neklausinėti nesąmonių. Namai ir tylus vakaras prie televizoriaus? Beprotybė! O dabar pasiimkit savo piniginę, iškrapštykit, visus turimus įvairaus nominalo savo pinigus, sudėkit juos į krūvelę, šalia pridėkite televizoriaus pultelį, bei naujausią savo Ipod grotuvą, kad viskas atrodytų kiek rimčiau dar pridėkite ir keturis metus stenėtą perspektyvios teisės, vadybos etc. diplomą ir paklauskite savęs ar visa tai yra verta daugiau nei ta kroatiška beprotybę, pernakt su draugais praūžta alga, bei ir nerūpestinga žaidimo rutuliais partija vakare su savo kaimynais. Kai jūs skaičiuosite ir mąstysite aš dideliu greičiu pralėksiu pro Jūs berdamas jums turbūt nesuprantamus žodžius, lyg pažinimo vaismedžio sėklas į jūsų sodą. Sakysite viskas, kas yra ant jūsų stalo yra tikra, bet mano sėkla jau pasėta. Tik tak tik tak – tik laiko klausimas, kada imsite ir suabejosite.

Balkaniškasis Alter Ego.

„Labas vakaras mieli žiūrovai, žinau pasiilgot manęs. Žinau kokį žada rytdienos orą, žinau apie rungtynes. Kas dedasi gyvūnijos pasauly arba kaimynų kieme, su kuo ir kiek vakarieniaujat - žinau tiesa ar ne. Kodėl tiek daug mokat už elektrą, kaip mokosi jūsų vaikai, žinau, kad .... gavot iš niekur ir niekur jūsų neleis, žinau, kas mezga be jokio patento ir iš kur gauna siūlų dažų, žinau, kas kuo dabar nepatenkintas žinau, kad tai negražu.”

(Dainos teatras – “Išjunk televizorių”)

Priversti Jus jaustis ypatingais ir unikaliais, toliau kai jau tapsite vienodais, bus visai nesunku pasakyti, ko jūs norite. Mano ego žino ko trokšta jūsų unikalumas. Pretenzingo skonio skaitymėlis, kur juodos it koka kola avys, atmieštos kelesdešimčia mililitrų cukranendrių spirito išminties ir skiltelė laimo ironijos.

Parašyti Jums skanų straipsnį apie mano savaitės su trupučiu trukmės bekpeikinimą autostopu po Balkanus. Būkim biedni, bet teisingi – Jūs ten nebuvot, o aš nenoriu maitinti jus konservatų prikipštais skanėstais. Kelionių aprašymas yra šėtono išmislas. Ne kitaip. Aš nepretenduoju patenkinti jūsų unikalumo. Susikurkite jį patys. Viliuosi, kad šis straipsnis paskatins kažką susikrauti kurpines  ir tempti jas patiems. Juk kaip Jums perteikti tokius dalykus kaip kad pavyzdžiui laiko pajūčio netekimą, kai, rodos, betranzuojant po 40 celsijų saule prakaitas užpila tą šizofrenišką detonuojantį “tik tak tik tak,” ir viskas ima skęsti vaizdų jūrose, kol galop šis malonus orgazmas taip nualina, jog norisi tiesiog nusisukti ant kito šono, baigti glamones ir tyliai užsnausti. O kitą rytą jau ropštiesi iš miegmaišio vilkiko kabinoje, vairuotojas kaičia primusą iš kurio tuoj tuoj pasklidęs turkiškos kavos aromatas privilios dar pora “salam aleikum”. Štai todėl mano istorija negali būti jūsų istorija, o laikui bėgant turbūt galop ji nustos būti ir mano. Atmintis ją išbraukys, išgarins, išcenzūruos, ir visa liks panašu į saulės nutviekstą foto juostelę.

Vaikystėj nusiskynę ilgas smilgas ant jų verdavom žemuoges ir vėliau jas dovanodavom mamoms, sesėms, arba kaimynų iš gretimos trobos dukrai, kuri buvo vardu Justė ir praganė  pievose svetimą kepurę, kurią vėliau sušienavo traktoriai. Oh well. Bet tos žemuogės ir visa... buvo taip gryna ir tyra lyg Nemunas Smetonos laikais. Todėl šįkart nesinori jokių įmantrybių. Jos alina, ir sudrumsčia akimirksnius to dostojevskiškai svarbaus grožio.

-

Prisipažinsiu, nenupirkau tau brangių saldainių ir glėbio raudonų rožių. Geras raudonas sausas vynas ne mano kišenei, o ką jau kalbėti apie tą finikietiško purpuro suknelę. Turiu tik saują suvertų it tos žemuogės nuotraukų ant skaitmeninės gijos. Tikiuosi to užteks. Pasirašo Diokletijanas. 

 Ir taip iš Splito, kur miestas, skirtingai nei Dubrovnikas, jums neįkyri. Čia ant kranto brezentu apklota sena valtis į kurią įsmuko katė. Įsmuko vidun lyg koks sekamas šnipas. O viduje keli maži kačiukai. Akli štai. Akli kačiukai Splite. Ir tik vėliau jie nedrąsiai pro kampo briauną iškišę galvutes žvilgtels, kas ten dedasi. Bandys surast Diokletijano rūmus, binzendami krantine.

O kai vėliau jūs atsidursite Makedonijoje, beklaidžiojant po Ohridą miestą nueikite prie Ohrido ežero. Ten gyvenanti močiutė, turinti stebuklingą balionėlį, kuriuo pripučia gražiausių gelių visame Ohride. Gėlių aš pats nemačiau, tačiau kėblumai bandant nupaveiksluoti šį inovatyvų būdą sodininkystės būdą (Močiutė vis išlysdavo į balkoną atseit palaistyti gėlių. Mhm. Net ir kvailam aišku, kad pripūstų gėlių laistyti juk nereikia. Neapgaus) turi riekšti, jog čia esama paslapties. 

Dar Ohride, pamenu, neskaitant poros turistų pakrantėje, žvejojo maža mergytė. Pavėsyje prisėdu ant akmens, nusiimu fotoaparatą ir žiūriu į ją pro savo fotoobjektyvą. Žiūriu kaip ši užmerkia lagūnoj sietelį, į šį įplaukia keletas kilbukų ir tada kilst į viršų! Spragt!

Bet grįškim dar į Splitą. „Godine Prolaze Ljubav Ostaje“ – jei teisingai suprantu kroatiškai „Metai praeina, o meilė lieka“. Splito „Haiduk“ - vienas iš dviejų populiariausių futbolo klubų Kroatijoje. Visoje Dalmatijoje sienos nudažytos meile savo mylimam klubui. Ir ta meilė neblėsta jau šešiasdešimt metų. Organizuotas sirgalių klubas „Torcida„ buvo įkurtas 1950-aisiais ir yra laikomas seniausiu tokiu klubu Europoje. 

Iš Kroatijos traukėme tolyn į pietus, į Albaniją, šalį kuri tiesiog yra kitokia.  Karvės pririštos tiesiog magistralėje. Degalinių daugiau nei automobilių, o vienintelė tikra mašina yra Mercedes.  Kągi – reikia ir šito. Ir tikrai – juk nenuneigsi, jog Mercedes yra bloga mašina. Bet juokingiausias dalykas yra štai koks. Ilgus dešimtmečius šalį valdė gan paranojiškas diktatorius Enveras Hoxha. Priešais paskalbęs Vakarus, tuojaus jais paskelbė ir Sovietų Sąjungą, Jugoslaviją ir Kiniją. Užsienio televizija bei radijas buvo uždrausti, kaip uždrausta buvo turėti ir nuosavą automobilį. Iki pat 1991-ųjų.  Hoxha‘i matyt sapnuodavosi priešai ir galimas Albanijos užpuolimas, tad.... visoje šalyje jis įsakė pristatyti daugybe bunkerių. Stovi tie bunkeriai ligi šiolei. Kaip grybukai po lietaus.

Po Makedonijos aš atsidūriau Niše. Trečiame pagal dydį Serbijois mieste. O su Nišu viskas buvo gana įdomiai.

Man dar pradėjus savo kelionę po Balkanus Zagrebe užsimaniau apžiūrėti šiuolaikinio meno muziejų. Važiuojant link ten autobusu klustelėjau vieno ponulio, kurioje stotelėje man lipt lauk.

Po muziejaus vakare nusibeldžiau į animacijos festivalį. Sėdžiu, žiūriu multikus ir tik krepšt krepšt kažkas už rankovės – ogi tas pats ponulis: „So how did you like Museum?“. Ir prasidėjo šnekos su gerbiamuoju. Taip ir taip. Žurnalistas. Serbas. Gyvenanatis ir dirbantis jau daug metų Kroatijoj. Ach taip - korumpuoti Briuseliui besilankstantys Kroatijos politikai, ach taip Miloševičius ir Tadičius ir Bosnija. Mhm Važiuoji į Serbiją? Jeigu nori pamatyti tikrą Serbiją vyk į Nišą. Atseit tikra Serbija. Vienas vietinis nišo Couchserferis man parašė ta tema vėliau štai ką: „Anyhow, that journalist from Zagreb probably never ever visited Nish at all. In my opinion, Nish is everything but not the real Serbia. People here are long term seeking authonomy from centralistic Belgrade-based government, menthality, dialect, foods, local culture, are all a bit different from what is considered 'Serbian'. Not to mention usual bullshit I could hear there in Zagreb about mainland Serbia (Nish, by inner Serbian standards ISN'T really included into Serbia 'mainland' but southern Serbia, somehow a bit different than the rest of the country). Once again, I can't stop myself getting buzzed when I hear usual bullshit from those guys who in most cases have never been here, telling how Nish is the core of 'Serbian something' just because it's not on the frontier borders or a capital. In my opinion, the 'SErbian' Serbia is central area around Kragujevac, called Shumadija region, and the whole west portion of a country.“

Visgi Nišas buvo gana įdomus

Visur pilna tos senos Jugoslaviškos dvasios. Komerc export ir senais geras Gorenje. Dar dega (Beje po balkanu išmokau skaityti šitą žodį. Ne Gorenje, o Gorenje, kas išvertus iš Slovėnų kalbos reikštų Degimą. ). Lyg šiandien būtų vakar.

Bet visgi kai ko jau ir nebėra. Didysis Jugoslavijos komunistų partijos pirmininkas Jospinas Bros Tito. Jei būčiau gilus komunistas, būčiau tuoj pat priklaupęs ir taręs, Tėve atleiski jiems, ne sjie nesupranta, ką daro.

Ir pabaigai noriu atiduoti duoklę visiems vilkikų vairuotojams. Už jų gerumą, vaišingumą, ir ypač už kabinose antrame aukšte esančias lovas, į kurias taip malonu atgulti po ilgos dienos.

Štai šis vardu buvo Ozkan. Važiavom su juo nuo Serbijos iki Zagrebo. Kai vakare sustodavom didelėje mašinų stovėjimo aištelėje jis užkurdavo primusą pačirškindavo kiaušinienės su jautiena, ipildavo rakijos (anyžių dektinė, kuri maišoma su vandeniu pasidaro balta lyg kokoso pienas) ir sakė man: „Drink and eat“. Gretimai stovintis kompanijonas klausė iš kur aš: „Are you from Russia?“  „No – Lithuania.“ „Aaa. I have a second wife from Belarus. Here name is Oksana. She gave me two children.“ Nežinau kodėl, bet buvo kiek juokinga. Lažinuosi Jis niekada nebuvo našliu.

In Nomine Budapest

“Sūnau, tik būk atsargus gatvėse. Saugokis, kad kas neištrauktų piniginės” arba ”Labai skanus guliašas. Jie valgo daug paprikos ir daržovių visokių.” ir galop mano mėgstamiausias mamos perspėjimas “Žiūrėk, tik neparvešk man kokios meguarės”. Prieš išvykstant visa tai girdėjau taip pat dažnai, kaip dažnai galite girdėti kokį nors gerą muzikinį kūrinį per kokią nors tradicišką gerą radijo stotį. Tačiau, tėviški patarimai visada remiasi svetima vaikams patirtimi. Būtent todėl jie neveikia.

Pamenu kaip vaiskytėje kolekcionavau pašto ženklus. Gausoje tų pašto ženklų, kurių vieni buvo skirti istorijoje vienoms sėkmingiausių parolimpinių žaidynių Maskvoje atminti, arba kurie aukštino Mongolijos laimėjimus įsisavinant kosmosą etc., buvo keletas, tada dar tik bepradedančiam pažinti pasaulį, jaunam filatelistui, mįslingų pašto ženklų su negirdėtu, nematytu užrašu “MAGYAR” [Madyar].

Vėliau paaiškės, kad tai į Europą iš Sibiro atklydę ugrai, kurie Dunojaus Vidurupio lygumoje, truputį pakariavę, priėmė krikščionybę ir nusprendė čia pasilikti. Patapo žemdirbiais ir įkūrė savo karalystę.

Toliau neskaitant Lietuvos-Lenkijos respublikos karaliaus Stepono Batoro, Transilvanijos, priklausiusios Vengrijai, kunigaikščio vėl didelė spraga.

Galop 1956-ųjų revoliucija. Pridėkim Kapitoną Tankešą tai, ką man sakė mama, nuogirdas apie pigų ir gerą vyną ir grubiai pasvėrus, tai bus visos mano turėtos žinios apie Vengriją. Nes vaikystėj per National Geography apie šalį nieko nerodė.

Meilė gimsta dvejopai: iš pirmo žvilgsnio arba gerai įsižiūrėjus. Tiesa ji dar gali gimti po kelių bokalų alaus, tačiau tai itin retas, todėl nesvarstytinas atvejis. Kaip ten bebūtų, o visgi buvo žiema, forinto kursas buvo ~ 270 už eurą ir nešildė virtuvėj. Dabar pavasaris. Praėjo devyniasdešimt dienų (bruto). Po šimto dienų laisve miestas pakvipdavo viduramžiais. Dabar viskas ne taip paprasta. Niuansai.

Prisimenu - įvažiuojame į Budapeštą. Naktis. Žiū pro autobuso langą – kelio ženklas su užrašu “TILOS”. Dzūkai kiek pailgintų žinoma, taip gal įtaigiau ir skamba gal ne tiek juokingai, tačiau jei tylos tai tylos. Pamenu, kaip kartais grįžus iš kiemo ir trinktelėjus durimis mama vis sakydavo, kad su durimis reikia elgtis švelniai, kaip su moterimi. Tilos! - atvert duris reikia tyliai – čia lietuviškai. Ne ką tesiskiria nuo vengriškos manieros Tilos [tiloš] – atsargiai.

Šitas miestas kelia sausrą kišenėse ir sunkiai sekasi rasti reikiamus žodžius. Jautiesi lyg pametęs narkotikus reklamos meistras užstrigęs su mūzom, kurioms nebedrėksta. Gali kartot miesto vardą, lyg turėtum kalbos sutrikimą ir būtum mikčius. Tačiau leiskite pabandyti.

Po truputį ėmė rastis saulėtos dienos. Tik kranams saulės nereikia: jų čia pridygo dar anksčiau, nors vis dar ekonominė krizė ir jų egzistencija nepaklūsta mirštančių statybų teorijai. Ant tiltų sutupdyti ereliai, praeities atžvilgiu iškalbinga detalė, nors žiūrint grynai iš dabarties perspektyvos ne ką tesiskiria nuo vištų sutūpusių pas senelę kaime ant laktos. O visgi neonaciai rinkimuose apliko treti. Kaip Europos danguje taip ir čia Vengrijoje ant žemės – tas pats. Kitas “atradimas“, kuris su laiku čia atėjo - žmonės ne musės, nėra tokie paslankūs ir esant žiemos šalčiams negali sulįsti į menkiausias landas, todėl žiemoti turi čia pat gatvėje. Kažkada pagalvojau – koks kontrastas, kad vieni žmonės ieško savęs, o kiti duonos kąsnio. Visgi viskas gerai. Rodos, kad biblijinė kova tarp velnio ir dievo čia nevyksta, nes dar turbūt su komunistų atėjimu abu pasitraukė iš čia. Ilgainiui greitai čia išplito neoninės reklamos, įvairios iškabos ir žmonės, šeip jau skubantys ir neturintys laiko, visgi kartais sustoja ir pasidairo po vitrinas. Tačiau įdėmi akis pastebės, jog šitie žmonės a) niekur neskuba ir b) niekada neperka to, kas yra anapus vitrinos, nes c) neturi pinigų netgi brand‘o, kurį dėvi originalui.

Čia gimsta labai aštrus pojūtis, jog ne miestas svarbu. Visai tai tik gimda, viena didelė gimda iš kurios, jei neatsitiks abortas išsirisi Tu. Naujas pasaulis. Tabula rasa, Be jokių išankstinių nuomonių ar stereotipų. Esi lietuvis Vengrijoje Budapešte, kur Tavęs niekas nepažįsta ir vienintelis dalykas, kuris erzina yra tai, jog turi šypsotis visiems tiems naujiems geriausiems draugams. “So called small talks. “ Hanibalo gimimas. Budapeštas. Jūs vis dar nesuprantate.

Štai šiandien pamąsčiau, kas bus, kai visas mūsų žavus, jaunatviškas, šelmiškas nihilizmas ir pochujizmas nebeteks savo terpės. Kai plaučiai atliks tik fasadinę funkciją, kai baigsim universitetus ir reiks ieškotis pinigų, mamos nebekeps karbonadų, o nuo makaronų su kečupu skrandy sužydės opaligės. Tuomet pagaliau atrasim save.

Buvo užklydus tokia mintis. Tačiau pirmos saulėtos dienos ima sklaidyti debesis ir padeda užsimiršti. Tada eini gatvėmis, paneri po jomis - įneri į metro – išneri, darai posūkį, o čia kranai, dulkės, stroičikai, dviratininkai, ir saulė žaidžia tvisterį, vis nutvieksdamas kurį nors miesto district'ą. Užsimeti kokią lengvą kožą, cigaretę, aišku, kaip visad skolintą, rankos kišenėse ir lyg koks Mančesterio rokenrolas eini gatve. Po to tokia mąslia anglų kalba (nes juk pavasaris) sakai: “So yeah, I put my coat on and went out, you know" ir tau atsako: “Yeah, but I think it's not a coat, it's rather jacket. Coat, I think, is more for winter or at least for an autumn" Tavo: “Yeah, perhaps"
Bet juk tau taip nesvarbu, taip nesvarbu. Nes čia tie stroičikai, turistai, biznio rykliai, ir bedančiai, kranai tarp bažnyčių, ir saulė žaidžianti tvisterį. Rodos, išsuko Tavo veidą.

Ar Jums vis dar įdomi architektūra ir bažnyčios?

Budapeštas yra vienas didelis katalizatorius.

Budapeštas. Budapeštas tave ištinka tada, kaip nusiperki seną Demokratinėje Rytų Vokietijoje gaminta Fotoaparatą “Praktica” ir išeini ieškoti gero kadro, nes jautiesi menininku. Budapeštas yra kai savyje atrandi kulinaro gyslelę ir lengva ranka į troškinį, kurį gaminti ir temoki įmeti cinamono lazdelę ir dar gvazdikėlį. Budapeštas yra kai išeini į miestą medžioti gerų kadrų ir tai bedarant prie tavęs prieina pora jaunų čigonų ir paprašo susimokėti už galimybę fotografuoti. Visai kaip pas Francį Fordą Kopolą, tik be dailių kaklaraiščių ir nublizgintų batų. Budapeštas yra kai geri prastą Vengrišką alų už du eurus ir nesigaili. Budapeštas yra kai, praveri duris, o namie pas svetimus žmones vyksta balkaniškas balaganas. Smuikai ir būgnai, žolės kvapas, dar vienas alaus, Tu ir pagaliau atsiranda Mes. Dar ne Kusturica, bet kvepia geru guliašu.

Žinote tą neramų jausmą, prieš audrą. Tą tirštą tylą, tvankumą ir karštį ore. Ir dar radioaktyvūs besiliejantys horizontai. O kai jau matosi žaibai, bet dar nesigirdi griausmo, oras įsielektrinęs, pilnas įtampos. Sušlama ir pakvimpa drėgme. Taigi čia to nėra. Tarp miesto kalvų jokios įtampos. Veidai visiškai išsielektrinę. Nesvarbu tai tik jaunatviška poza ar liūdnoka gyvenimiška proza. Bet gal tai didmiestis? Rytų Europos didmiestis, kur viskas visiems aišku. Arba kaip tik nieks neaišku, todėl skauda galvą ir norisi prigulti. Kad ir čia pat ant suoliuko. Tik turistai čia nesusipratę. Miestas juk garbaus amžiaus. Tokios arterijos, kaip kad metro, dirba nuo devyniolikto amžiaus antros pusės. (antras seniausias metro pasaulyje). Bet kaip ten bebūtų ne nekrologą juk rašom. Juo labiau, jog, rodos, to dar ilgai neprireiks. Priešingai – kartais taip ir norisi išlysti su puodeliu gaivios rytinės matės į balkoną ir savajame Urbi et orbi paskelbti vyšnių žiedais nuklota gatve skubantiems miestelėnams: “Dolce vita!”

Nuodėmė yra aprašinėti miestus paminint, jog štai šis yra prie Dunojaus, o prie Dunojaus yra nuostabaus grožio neogotikinio stiliaus Parlamento rūmai, kurie įgudusiai akiai būtinai kažkuo primins Anglijos parlamento rūmus. Ir kas iš to? Norėtumėte pamatyti tuos rūmus. Jūs galbūt apimtų nenumaldomas smalsumas. Galbūt kitą dieną jūs užsisakytumėte lėktuvo bilietą, pasičiuptumėte savo fotoaparatą, užsisakytumėte motelį ir atvyktumėte į Budapeštą. Man dedas šis dulkinas ir nuolat rūkantis valkata tik spjautų jums į veidą. Savo ne itin dailiai išasfaltuotais keliais, pajuodusiais ir aptamsėjusiais namų kampais ir skersgatviais, savo senais autobusais, savo valkatomis savo abejingumu Jums. Jūs jam esate niekas. Tuščia vieta. Jis sėdi ant laiptų apžergęs Dunojų ir rūko pypkę. Užkalbintas ramiai ir be emocijų atsako kažką Ugrų kalba ir nesupranti ką su juo daryti. Dailūs Habsburgų siūti batai kiek apiplyšę, čia socrealizmo kelnės, tokia žinote tirolietiška kepurė su plunksna, kiek netvarkingi ir susiglamžę baltiniais. Jūs traukiate savo fotoaparatą, bandote fotografuoti įamžinti, išlaikyti, turėti jį fotoalbume, bet nuotrauka nepavyksta. Budapeštas patenkintas glosto ūsą, o pro šypseną kalasi auksiniais čigono dantys. Lyg paskutinė kulka Tavo turistiniam būdui.

Los Santos De Beogrados

Gerokai uždusęs atbėgau į traukinių stotį. Pačiu laiku. Ūsuotas, retų juodų plaukų kontrolierius, dėvintis per didelę jo sveikatai uniformą gesina nuorūką. Laikas. Kartu su paskutiniaisiais įšoku į traukinį, susirandu laisvesnę kupė ir susirangau ten aštuonioms valandoms.

Įsivaizduokite, jog jūsų kaimynas yra Eduardo Chimenez‘as (Argentinos lietuvis, kuris dabar visus moko tango paslaptėlių Vilniuje). Jis truputį į jus panašus ir truputį ne ir gyvena visai šalimais jūsų. Taip yra ir su Balkanais, kurie dar gana nesenais imperijų laikais Europoje buvo vadinami Artimaisiais Rytais. Esam kaimynai, kultūriškai giminingi, tačiau visgi kažkas čia kitaip. Reikia skaityti tarp eilučių, kurių esti dvi: pirmoji užrašyta kirilica, o antroji lotynų rašmenimis.

Belgradas - Balkanų metropolis, turkiška betvarkė, habsburgiška kultūra, ir bizantiška ortodoksų apatija, o dar pridėkim pietietišką temperamentą ir svetingumą. Pakvimpa intriga.

Tarkime, jog prie ruso statybos nestokojo ne tik betono, bet ir fantazijos. Tiesa, žaidžiama buvo tuose pačiuose socrealizmo rėmuose, tačiau patys žaidėjai buvo kiek kūrybiškesni, o ir prižiūrėtojai turbūt nebuvo tokie įsitikinę daunai. Viskas čia nelyg vienas didelis antausis draugui Stalinui. From Tito to Russia with love. Nedaug žinau apie buvusią Jugoslaviją, bet mano akimis čia viskas pavyko kur kas geriau. Šitas socializmas turėjo žmogiškiausią veidą ir bent laikinai sugebėjo apmaldyti etnines įtampas, kuriomis skambus šis kraštas. Ir jei ne tie Miloševičiaus pokštai.... Nesusivaldžiau ir tame pačiame kupė su manimi į Belgradą keliavusių dviejų serbų: vidutinio amžiaus aristokratiškos išvaizdos serbės ir serbų emigrantų sūnaus gimusio Australijoje ir dabar šventėms važiuojančio gimtinėn, paklausiau: “O kaip Tito?„ “Tito started growing a debts and was a godfather to every 7^th Albanian in Kosovo, ‘cause after the war, he was paying Albanian families for every 7^th child they would have.” Sentimentai istorijai, tačiau argi mes nesam panašūs? Bet grįžkim prie straipsnio objekto. Tamsaus betono džiunglėse prisodinta beržų, o parkuose veši rausvos tulpės. Senus gerus brandus tokius kaip “Interkomerc” arba “Yugoeksport” pakeitė tokie užkietėję globalistai kaip “Marco Polo” arba “New Yorker”. Etniškai margas šalies automobilių parkas: nuo senų Jugų ir Zastavų, rusiškų Ladų iki šių dienų vakarietiškų BMW ar Volkswagen.

Sėdint ant tvirtovės kalvos krašto, truktetelni tamsaus vietinio bravoro alaus ir pasileidi akimis po visą Belgradą, Dunojumi ligi pat vietos, kur šis susitinka Savą, ir lyg seni draugai apkabina kits kitą. Ir kas svarbu, o kas nereikšminga čia visai neaišku. Vienas amerikiečių filosofas ir politinis ekonomistas Francis Fukuyama teigė, jog pasibaigus Šaltajam karui, daugiau nebebus jokių didesnių konfliktų ir istoriją ištiks galas. Jei laiką traktuosime kaip įvykių visumą, tuomet tokia teorija/akibrokštas nebeskamba taip jau keistai. Istorija, karai ir laikas čia pavaldūs galiai ir politikams. Karas jų žaidimas. “About Kosovo? Nobody cares. We say – they want independence? Take it and go.” – tos pačios serbės žodžiais tariant. O sėdint, rūkant ir žvelgiant į purvino vandens horizontus, jauti, kad vistiek, kuri dabar valanda, vistiek, kas buvo ir kas dar bus. Rodos, ir policininkai, pakabinę savo arklių vadeles ir prisėdę netoliese, po dideliu kaštonu, taip pat tam neprieštarautų. Niekur neskuba.

Komjaunuolių parkas, kur komjaunuolių nė su žiburiu. Nebent manytum, kad tas senukas sėdintis ant suoliuko kažkada juo buvo. Dabar komjaunuolių nebėr. Niekas nevilki raudonų kaklaskarių. Jas iškeitė į madingus treningus ir traukinyje Budapeštas-Belgradas pro langą į tyrus rėkia “Srbija!“. Neprotinga rėkti į tyrus, bet toks jau tas nacionalizmas.

Svilina manjana kaip Vilnijos krašte ar kokiose Dieveniškėse. Kas pasakys, ko čia visi susirinko šitan Belgradan? Tep sau. Mes vieciniai. Išilgai palei gatvę, ant suoliukų, sutūpusios tetos ir joms asistuojantys dėdės. Prie parduotuvių įėjimo stovi pardavėjai ir nužvelginėja visus praeivius - bene užeis gal kuris. Rodos, taip ir teka viskas ramia vaga, nelyg kokiame mažame įsivaizduojamame miestelyje, Pietų Amerikoje, pavadinimu “Los Santos De Beogrados” ir nė nepasakytum, jog prieš du dešimtmečius čia buvo gana neramu. Nelyg Želigovskio laikais.

Kosovo karo randai čia pat už posūkio, žemyn gatve. NATO smūgių ištikti pastatai aptverti tvora ir palikti tam, jog nieks nebūtų užmiršta. Stipru. Kažkiek sadomazochistiška, tačiau efektyvu. Kita vertus orų prognozė praneša, Prištinoje, kaip ir visoje Serbijoje, truputėlį palis. Palikus subombarduotus pastatus nelyg memorialus, miestas tampa itin autentišku. Skirtingi eksponatai iš Monarchijos, Tito, ir Miloševičiaus laikų. Ir visgi tai ne muziejus. Įspūdis toks, jog miestas buvo apleistas, po to į jį sugrįžo žmonės ir dabar visi kažką veikia. Užskvotintas miestas. Jauni hipsteriai, karutyje šlamštą tempiantis paauglys, balkone močiutė laisto kvietkus, žvejai sumerkę meškeres į Dunojų ir kebabinės darbuotoja, kuri - iš veido gali matyt – užsipisusi, tepa garstyčias ant mūsų kebabų. Pro šoną. Tėkšt ant grindų. Viskas čia skamba kaip slaviškas regis. “Krajų kryšy etat smech, vot sabaky eta čiuda, snova chočytsa vzlytėt, y paniat što my at tuda, što svalylys my s nybės, nyčyvo nypanymaja, a patom kūpyli zdes, to što nam savsem ninada.”, - rodos apie Belgradą dainavo Green Sun Club, tačiau paminklas Bob Marliui Belgrade taip ir liko neatrastas. Kad ir kaip ten bebūtų, benamių šunų gaujos unisonu bėga gatve, ir užgeriam sūrų sūrį vynu. Pasigeriam ir bėgam mašinų stogais, lyg sakydami visiems šiems žmonėms “Štai mes, štai atbėgam. Mes prisipirkom pilnas kišenes nesamonių kurių mums nereikia. Mes viską išmetėm. Mes išryškinom visas foto juosteles ir pasilikom tik pora vertingų kadrų, mes nenorim nieko daugiau nei tik bėgti mašinų stogais. Mes nežinom krypties, nežinom kur bėgam, bet per filmus mums sakė “Run Forest, Run!” Tačiau serbai dar negirti ir atrodom kvailai.

            Čia nesicackinama su sterilumu ir nesistengiama visko nužudyti išraunant su šaknimis chaosą. Žmonės perėję ugnį ir vandenį ir jiems reikia gyventi. Sterilumas vestų iš proto. Kamgi tos tvarkingos gatvės ir šaligatviai, kam reikia geresnio trasporto, kam mesti nuorūkas į šiukšledėžę? Bereikalingas baderis. Atrodo, jog čia giliai įsišaknijęs supratimas, kad Tu esi laikinas. Turkai, vokiečiai, komunizmas, NATO visa tai įskiepijo norą gyventi. Ir čia tai matosi.

Gyventi reiškia būti Belgrade.

Čia jo didenybės Objektyvukmo dėliai dar vienas požiūris į Belgradą. Antras dublis. Čekiraut. Tomas.

http://nedarbas.wordpress.com/2010/04/12/sachmatinis/

Grand avan-Turismo (1)

Pradedant kurpti įžanginį žodį, turbūt reiktų pasakyti, jog visada mėgau šiokį tokį apibrėžtumą, tačiau planavimas ir kruopštus planų išlaižymas nėra ir niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Kai esi jaunas, turi kišenėje šiek tiek pinigų, gerą saują nesubrendėliškumo ir norą imti pasaulį plikomis rankomis turbūt ir gaunasi tai, kas gavosi. Smulkmenos šiame amžiuje yra per smulkios, kad užstimuliuotų kai kuriuos kūno organus. Pamenu dar mano senelis supykęs man sakydavo, jog augu ne razumnyn, bet durnyn. Taip. Bet Londoną aš visgi pasiekiau. Su visa derama pagarba seneliui.

Laikotarpis nuo gruodžio 28-osios iki sausio 7-osios.

Netrukus po Kalėdų pilnom kuprinėm: šprotų, silkių, pyragų, juodos duonos, žalių devynerių, vilnonių kojinių, - šios istorijos herojai patraukė tiesai į... Vakarų Europą!!! Ir nors spaudė agresyvus minusas, drąsos mums netruko. Iš gimtojo Alytaus patraukėme į vakarus, už nugaros tikėdamiesi greit palikti tokius civilizacijos stebuklus kaip Mergalaukis ar Simnas. Tik kiek užtrukom. Kelionė link minėtojo Mergalaukio pateikė staigmenų. Tvyrant filosofiškai ir protingai „aš neturiu ką tau pasakyti-tuomet aš nieko neklausinėsiu“ tylai, nuo mašinos agregato atsiskyręs ir į priekinį stiklą tėškęsis kapotas, turiu pripažinti, privertė palikti nirvaną ir mano kolegą Andrių klustelėti vairuotojo: „ Tai gal buvo virtus mašina?“. Bet vairuotojas operatyviai išsprendęs problemą, tikru budisto iš Mergalaukio veidu, atsakė ramiu dzenu – „ne“. Nuo Mergalaukio iki Simno nebuvo labai toli, tad nusprendėme nevarginti vairuotojų ir įveikti tą atstumą pėstute. Ir štai štai – Simnas!!!

Simną greit perėjome. Po to įveikėme dar kelis kilometrus. Ir dar kelis. Pamenu stovėjome vidurį nieko (na žinote kaip senuose vesternuose „once upon a time in the middle of nowhere..“) ir girdėjome kaip iš netoliese esančios gyvenvietės sklido tūlos, paprastų žmonių meilės prisipažinimai: „ ak, Tu kurva!..“ Bet ne tame esmė. Man rodos ( o tai reiškia, jog galiu ir sumeluot), jog būtent tada pasitarę su Andriumi nusprendėme, jog reikia kviesti pastiprinimą. Ne tai kad reikalai buvo visai prasti - mums tiesiog nestojo. Supešę po cigariuką ir apsvaigę nuo ego sutarėme, jog Andrius kviečia savo mamą, ši atvažiuoja ir mudu pamėtėja iki muitinės. O kas ten? O ten jau fūrų tuntas ir viltis, jog kas nors tikrai mus, du menininkus, priglaus, pametės iki Elko arba jei pasiseks net iki pačios Vokietijos. Mama vėl mus išvydusi laikėsi santūriai. Ne tai kad čia kuo nors būtų dėtas mūsų savigarbos klausimas, tiesiog buvom kiek šalčio pakąsti ir būtų buvę sunku rišliai viską jai nupasakoti.

Kalvarijos. Neįtikėtina, bet kaip ir tikėjomės muitinė Lietuvių pusėje buvo tuščia. Vidinė Lietuvos politika vykdoma pasitelkiant užsienio politiką. Ir reikia pasakyti, jog gan kvalifikuotai, nepaliekant jokių kliūčių. Sieną gali kirsti tiesiog... pėsčiomis. Lenkų pasieniečiams toks Lietuvos valstybinis turizmas, žinoma, kažkiek riečia nosį, taigi buvom paprašyti parodyti savo pavidalų tapatybės korteles. Keli žingsniai už muitinės, Lenkijos pusėje, iškeliam šventinius transparantus „Augustow“ ir švytėdami arba tiksliau spindėdami demonstruojame savo netirpstantį pozityvų nusiteikimą.

Šįkart ilgai netrukom. Už lango kiek šaltoka, bet mūsų vairuotojams tai nė motais, nes vienam rodos dar ilgai bus šilta po lietuviško midaus, o kitas po sunkios verslo konferencijos tiesiog labai nori namo ir nereaguoja į jokius pašalinius dirgiklius. Nei Augustovo sniegas, nei dešinėje pagiringas jo draugelis maldaujantis „kupy hotdoga“ jam nė motais. Vyras važiuoja. Tik pamatę netoliese už Lietuvos prasidėjusią tikrą žiemą supratome, kokie buvome naivūs, tikėdamiesi įveikti Lenkiją trazu, ir kokie esame sumauti laimės kūdikiai šiltai sėdėdami dviejų lenkų džipe, kuris pagal susitarimą mus veža į Varšuvą. Sėkmė mums ne tik šypsojosi, bet netgi leido užkišti savo sušalusias rankutes už liemenėlės. Žinome mes lietuviai santūrūs ir per daug nepiktnaudžiavome: Lenkiją traukiniais pravažiavome be jokių pinčiukiškų monų. Artimi juk esame. Toks tokį pažįsta ir suktybes vienas kito žino dar nuo bočių laikų. Todėl pamanėme, jog Lenkijoj gudraut neverta.
Varšuva. Viskas čia sumautai gražu. Kaip iš kokio futuristinio kompiuterinio žaidimo. Priminė ankstyvoj paauglystėj pliekto „Half Life“ vaizdinius. Tiems kas žaide su barbėmis... įsivaizduokite lėles barbės svajonių namą. Visas iki koktumo gražus, tiesa? Dabar įsivaizduokite tokį pat, tik jau socialistinėje manufaktūroje suręsta namą. Socialistinį barbės svajonių alytnamį. Vietomis labai persistengta, vietomis atvirkščiai. Tiesa abiem atvejais, kaip įprasta nepagailėta statybinių medžiagų. Adolfo genijų konstruojant šį miestą pokario architektų genijus, savo bandymu atstatyti miestą, perspjovė šimteriopai. Bet apie mano ir architektūros santykį šiek tiek vėliau.

Mes metro. Išsipakuojam savo kuprinės. Ant mūsų vakarienės stalo butelis vyno, balta mišrainė, liežuvio gabalėlis, juoda lietuviška duona. Pavalgom ir einam į lauką parūkyt. Čia vienas žmogelis bando man kažką paporint. Klausia kažko apie kelia. Bet aš jam atsakau lenkiškai, kad lenkiškai nekertu ir jis mano lenkiško atsakymo vistiek nesupranta. Jie kalbėsime apie tautos charakterio bruožus, tai lenkai turbūt labai mėgo lavintis mokyklose. O ypatingai gabūs turbūt buvo istorijai. Čia pliusas. Minusas, jog aš irgi labai mėgau lavintis, o iš istorijos gavau šimtą (nesusitvardžiau). Jam greitai išgirdus iš manęs „ Ja lytwyn“, aš greitai išgirdau iš jo „ Jagielo“. Toliau turbūt sekė įprasti stereotipai, nors dievas mato aš stengiausi ir laikiausi gana diplomatiškai.

Lenkija nebuvo ta pasaulio vieta kuri šįkart mus traukė. Mūsų tikslas buvo aiškiai apibrėžtas – pasiekti Londoną, o pakeliui jei išeis aplankyti Berlyną arba Paryžių, tačiau nei aš nei Andrius nebuvome panašūs Į Odisėją, o kita vertus Lenkija nė iš tolo mums nepriminė Ajajės salos ir Kirkės burtų. Varšuva – Poznanė – Kažkas – Rzepin‘as. Taške pavadinimu „Kažkas“ sutikome du jaunus turkus, kurie pasirodo studijuoja Lenkijoje. Pora cigarečių, pašnekesiai belaukiant, kol į Kažką atvažiuos pamaina sugedusiam traukiniui į Rzepiną. Toliau keturiese patraukėme iki Frankfurto prie Oderio.
Įdomus dalykas yra štai koks – įspūdis toks jog abipus upės krantų yra esama vieno miesto (tiesa, Lenkijoje jo tesama tik kokio dešimtadalio). Kaip jau turbūt supratote valstybinė siena čia sutampa su upės vaga. Šengenas turi žavesio. Eidamas per sieną, t.y. per tiltą įsivaizdavau kokia čia apsauga buvo anais laikais. Šaize! O dabar viskas įveikiama pėstute. Už sienos tvarka. Visur vien vokiška tvarka. Man tai mįslė. Kas šią tautą verčia būti tokia pedantiška, tokia sterilia. Klimatas? Religija? Istorijos smūgiai? Jie turbūt turi žemiausius sergančiųjų AIDS rodiklius Europoje. Čia ilgai neapsistojome. Išgėrėm paskutinius lašus vyno, suvalgėm paskutinius šimtalapio lapus ir sėdom į traukinį. Bet prieš tai patyrėm, kad tai, kas leistina , neleistina jaučiui. Į stotį atvyko traukinys. Ir nors buvo diena, tačiau dabar žiūrint iš laiko perspektyvos, situacija man primena viename sename rusų filme girdėtą frazę „ byla takaja tiomnaja noč, što tak y chatelas saveršyt prystuplėnyja“ (liet. „buvo tokia tamsi naktis, jog taip ir norėjosi įvykdyti, nusikaltimą“) Prie traukinio stoviniavo keli policininkai. I darbą vyko, galvą dedu. O pas mus visi ponai, tik su benzino deficitais bakuose. Žodžiu. Jau norėjau šokt į minėtąjį traukinį, tačiau minėtieji pareigūnai skubiai su šypsenomis veiduose ėmė mums pasakoti, kad, matai, šitas traukinys labai prabangus ir vsio takoje. Suprask, mes, du keliauninkai su kuprinėmis, su visa derama pagarba, visgi neatrodome panašūs į keleivius galinčius leisti sau pirmąją klasę ir veikiausiai neapsižiūrėjome ir sumaišėme reisus. Velniop. Palaukėm kito reiso. Visgi kaip jau minėjau su Fortūna išdykaut per daug nesinorėjo. Galėjom gaut kokia lytiškai plintančia ligą, kokiam mažam Vokietijos miesteliūkšty.

Kelios valandos ir mes jau Berlyne. Turėjom čia planų. Norėjom apsistot. Bandėm ieškotis nakvynės. Rašėm draugams ir nepažįstamiems. Šnipštas. Mastėm imti naktinį reisą į Paryžių, tačiau čia greit gavau patirti, kad geriausias kapitalisto draugas yra kapitalas. Mes turim Interrail‘us. Suprask galim be trukdymų važiuoti po visą Europą traukiniais (žinoma, mūsų atžvilgiu tai gana reliatyvus teiginys) Tiesa? Ne. Jei tu nori važiuoti maršrutu Berlynas-Paryžius naktį, bilietą reikia rezervuotis. Nori rezervuotis, mokėk didvyri. Dar dešimt eurų. Bet šitai ne mums. Jauni ir alkani barbarai, prie Romos vartų. Visai taip, kaip rašė Beresnevičius. Taigi mūsų barbariškas modus vivendi reiškėsi Berlyno centrinėje traukinių stotyje. Prieš šturmą reikėjo kažkiek pasistiprinti ir nusiprausti, tačiau viskam savas laikas ir sava vieta. Pradėjome nuo to, jog reikėjo susisiekti su gentainiais. Prisikonektinom. Nuraminom artimuosius. Tradicinis myliu, bučiuoju, iki ir ėjome gerti kavos. Klausimas Jums – kaip įsivaizduotumėte rytų europietį vakarų Europoje? Štai jums vienas iš galimų atsakymo variantų – sėdime kažkokiam greito maisto restorane panašiame į kokį KFC, sėdim pačiame jo užutėkyje, pasiėmę makdonaldinės kavos, pjaustome juoda ruginę duona, sūrį ir pomidorus ir be menkiausio krislelio sarmatos godžiai puotaujame. Lygiai taip pat tualetų kriauklėse plovėmės savo dvokiančias kojas ir miegojome įsisupę į miegmaišius prigulę ant suoliukų. Vaizdas aišku riečiantis nosį, bet mano močiutė sakydavo, jog be šūdo nebus ir grūdo.

Išvažiuodami iš Berlyno dar turėjom savo planuose numatę aplankyti Paryžių, tačiau kaip vėliau paaiškės, šiems planams buvo lemta neišsipildyti. Tiesa, Berlyne sutikome gan įdomų vyruką. Viskas buvo štai kaip – stovime mes lauke ir sužvarbę laikome po cigariuką. Cigaretės gal ir nesveika, bet padeda susipažinti. Taigi kalbinam tokį čiuvelį ir klausiam ar negirdėjo, kur šioje germanų karalystės sostinėje, kokios vietelės praleisti naktį ir pernakvoti, dviem pavargusiems keliautojams iš rytų. “Jei man duosit keletą auksinių už žolę, galit nakvoti pas mane“, - nuoširdžiai taria jis ir tuoj paaiškina, kokių stebuklingų aparatų turįs šiam negirdėtam produktui vartoti. „Huge bong man. I‘m teling you man“. Dvidešimt auksinių mums buvo per daug ir teko atsisveikinti su geruoju žmogumi.

Iš Berlyno pajudėjom link Frankfurto prie Maino. Žinau, kad kažkur čia apie 1940-uosius viešėjo mano senelė. Tiesa ne savo noru. Toliau traukėm iki Kiolno, kuriame pliaupė toks smagus rudeniškas lietutis. Stotis reikia pasakyti labai patogioje vietoje, nes aplink buvo kur pasibastyti kelias valandas laukiant artimiausiojo traukinio. Atvirai – Kiolnas man Vokietijoje, tiek kiek jos temačiau žinoma, patiko labiausiai. Vien Kiolno katedra suteikia mano prisiminimams ypatingą vietą prisiminimų lentynoje.

Aš galėčiau aprašyti kiekvieną miestelį kuriame mes sustojome ir nusimyžome, bet nors žinau, jog niekada nieko panašaus nesu matęs, visgi jie sudaro kažkokią mažų miestelių visumą mano galvoje ir aš nenorėčiau jų imti ir išskirti. Tiesiog pasakykime, jog iš Kiolno judėjome iki Acheno link Belgijos. Kažkur čia Kiolno - Acheno teritorijoje pražiopsojau vieną traukinį todėl teko kelias valandas laukti Achene traukinio į Liege‘a Belgijoje. Achene vėl tas pats senovinis bažnyčių, gražios architektūros glamūras ir supratimas, kad tavo šalis, apstatyta chruščiofkėm, kurios, tikiu, vienaip ar kitaip yra susijusios su faktu, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių. Žinau, žinau, jog Jūsų galvoje tuoj suplaksiu tikrą laiko ir erdves kokteilį, tačiau sėdėdamas čia Budapešte ir žiūrėdamas pro langą i nesutvarkyta Gedimino prospektą, galiu pasakyti, jog Lietuva visgi yra tikru tikriausia faking anomalija, gimdanti man dualistinius abejingumo ir ištikimybes benkartus. Anomalija ji turbūt buvo visais laikais. Tolerancija protestantams, kas tuo metu buvo visiškai neįprasta ir smerktina Europoje. Bajoriška pacifistinė demokratija, kai tuo metu aplinkui stiprėjo centralizacija. Galiausiai ką veikė lietuvių bajorai, kokiame 16-17 amžiuje? Kodėl Valakų reforma įvykdyta tik 16 a (1557 m. Tačiau ir tai italės karalienės iniciatyva.)., kodėl nesiplėtė miestai ir nedygo bažnyčios ir rūmai. Buvo palikta daug dirvonų, kuriuose vėliau atėję komunistai pravedė modernizaciją. Pristatė mums puošnių barokinių bažnyčių bei neklasicistinių komunitarinių būstų arba jeigu jau taip norite – barakų. Gerai, kad bent Sniečkus Trakų pilį atstatė. O taip tai gaili ašarėlė beplautu skruostus ir mėlynas temdytu akis per amžius. Tai čia toks mažas emocinis tikas. Atsiprašau. Teisybės dėlei reiktų pridurti, jog dėžutės buvo statomos ne tik į rytus nuo geležinės uždangos. Čia Achene irgi matėme Le Corbusier tipo modernistinių pakuočių žmonėms laikyti. Ironiškai kartojom tarybinės Lietuvos propagandinius šūkius: “Mūsų noras – daugiau tokių butų!”
Toliau ligi pasiekėm Londoną viskas buvo daugmaž panašiai. Tiesa Belgijoje sutikome tokį amerikieti Solomoną, jis rūkė žolę ir atrodė vertas tos palaimos, kuri buvo jo veide, ir kuri, tačiau niekaip mano galvoje nederėjo prie to, kuo jis ketina būti baigęs mokslus – istorijos mokytoju pradinukams. Jis stebėjosi mūsų didelėmis kuprinėmis, buvo mandagus klausydamas mano nacionalistiškų pasakojimų apie Lietuvos istoriją (negaliu atsikratyti šito įpročio), turėjo gerą humoro jausmą ir aš nepamiršiu jo. Kuri laiką.
Galėčiau toliau pasakoti kaip mes „košėmės“ iki Londono. Viską detaliai, tačiau tame nėra daug prasmės. Mes nepatyrėme didelių dvasinių sukrėtimų kelionės metu. Buvome tik du pavargę valkatos ir vienintelis dalykas, kuris, pavyzdžiui, mane stebino Diunkerke buvo šūdų gausa (tikrąja ta žodžio prasme) bei tai, jog anglų kalba ten visiškai neveikia. Visgi truputį apie Diunkerką užsiminti reiktų. Tai buvo vieta, kur dar kartą žlugo mūsų viltys. Normandija visais laikais buvo kietas riešutas įvairaus plauko avantiūristams. Pradedant anglų karaliais, vokiečių diktatoriais ir baigiant mumis – dviem vėjavaikiais. Gal ir perdedu, bet nuvykę į Dunkerką, ten kiek pasibastę, supratome, kad salas pasiekti nebus taip lengva kaip tikėjomės. Čia manėme nuvykti prie keltų, kurie kelia vilkikus į salas. Galvojom įsiprašysime pas ką nors į vidų ir taip paliksime už nugaros kontinentą. Pasiekti keltus pasirodė ne taip paprasta. Anglų kalba visiškai neteikė jokios naudos, buvo šalta, aplinkui vaikščiojo burkomis prisidengusios, nuo senų laikų čia gyvenančios prancūzės ir kiekvieno namo langus puošė metalines žaliuzės. Lengva paranoja apėmė mus ir nusprendėme grįsti į Dunkerko traukinių stotį, o iš ten traukti į Lilį. Diunkerkas, kaip jau tikriausiai supratote gausiai apgyvendintas imigrantų, kurie tikisi persikelti į salas ir ten gauti geresnį duonos kąsnį. Naivuoliai. Tautinė sudėtis čia labai marga. O kur marga tautinė sudėtis ten dažnai ir daug socialinių problemų. Matėme, jog turistų, žioplinėjančių aplinkui, čia nieks nemėgsta.

Atsidūrę Lilyje nusipirkome bilietus keltui į Angliją ir toliau traukiniu keliavome iki Kalės.

Čia sutikome man bene įsimintiniausią šios kelionės personažą ir dalyvį. Tai Maxas. Jis liepė kreiptis į jį būtent taip. Ir ne, jis nėra pakvaišęs bohemiškas menininkas, kaip Jūs galėjot suskubti pagalvoti. 45 metų libanietis. Jis užkalbino mus autobusų stotelėje, mums bendrai laukiant autobuso į prieplauką. Iš pradžių kalba sukosi vangiai. Jis tepasakė, jog lietuvės pačios gražiausios merginos pasaulyje, o aš mintyse tepagalvojau, kad po dviejų naktų normalaus nemiegojimo, man mažiausiai reikia tūkstančio ir vienos rytietiškos pasakaitės. „Jūs iš Lietuvos tiesa? Aš žinau jus, turiu Londone statybų firmą, kurioje dirba daug lietuvių, o mano pusbrolis neseniai vedė lietuvę. Kaip Jūsų ekonomika? Girdėjau, jog išgyvenat ne pačius geriausius laikus.“ „ Taip, bet hey mes juk turim Latvija, kurioje viskas dar blogiau“. Štai taip ir prasidėjo ilgos diskusijos ir įdomūs pokalbiai. Nesvarbu ar kalbėjome apie lietuviškas „Žalias Devynerias“, kuriu bonką įteikėm jam dovanų, ar apie situaciją Artimuosiuose Rytuose, Izraelį, Hezbola, Irano iškilimą ir visiškai natūralias ir teisėtas to priežastis. Kelionėje nemažesnė atgaiva už vandenį ir duoną yra geras pašnekovas. Maxas buvo toks žmogus. Su juo keltu kėlėmės į salas. Įsitaisius kelto viduje, įteikėm tradicinio, iš amžių glūdumos mitais ir užkeikimais aidinčio arba tiesiog kelionėje nesušalti padedančio, kiek pertusiną ir vaikystę primenančio “Žalių devynerių” gėrimo. Salonas greit pakvipo juoda duona, dešra ir sūriu. Ir visiškai be jokios sarmatos. Maxas pavaišino geru tamsiu alumi, o Andrių šklenyčia vyno.
Kelionė truko kelias valandas. Jūra buvo baisiai nerami. Sunku pasakyt dėl ko. Gal laivo grimzlė labai jau vidurius raižė, aš nežinau. Žinau tik tiek, kad tas jos nerimas bangavimo būdu persidavė ir man. Jaučiau, jog už borto teks palikti dalelę savęs ir šitaip atiduoti auką jūrai, tačiau miegas padėjo išlaikyti sekuliarų protą ir atsisakyti aukojimų.
Išlipam iš kelto. Po kojomis Britanija. Norinčiųjų į Londoną be mūsų ir Maxo yra dar keletas. Visų pirma tai Esther. Ji mergina iš Australijos. Ir Australija jai tinka. Gitara ant peties, kiek garbanoti plaukai, strazdanos, ir ypatinga, tik kraštams, kurie yra toli nuo visų įvykių epicentro, būdinga šypsena. Istorija mena ir bohemišką prancūzų porą su gitara ant pečių, hašišu kišenėse, kairuoliškom politinėm pažiūrom, draugiškumu širdy (ypač patikinus, jog taipogi esi kairysis), ir impulsyviu charakteriu. Išgirdę, jog į Londoną nei traukinių nei autobusų tą vakarą jau nebebuvo, jie pasišovė tranzuoti, bet ryto vistiek sulaukė su mumis. Visa šita kompanija netekusi vilčių, pasiliko Doverio keltų stotyje sulaukti ryto. Ir tai, reikia pripažinti, buvo keisčiausi mano Nauji metai. Jokio šampano, jokių saliutų, jokio šurmulio, tik internacionalinė kompanija, vienijama, geros nuotaikos, nepasiektų tikslų, cigaretės dūmų ir per naktį nusitęsusių pokalbių. Išvykdamas iš Lietuvos tikėjausi, jog Naujuosius galiu švęsti kur nors kely, bet tai kiek viršijo manuosius lūkesčius, galop nuvargę, sulindom į miegmaišius, galvas paklojom ant suoliukų ir nuėjom miegot. Maxas liko saugot mūsų miego, nes stotis naktį nors ir prižiūrima policijos yra atvira visiems, kam reikia kur prisiglausti.

Kita dieną mūsų keliai išsiskirs Londono pakrašty, kai greitai išlipdami spėsim surikti “iki pasimatymo“ ir kitąkart juos vėl sutiksime feisbukuose ar elektroninio pašto dėžutėse.

Rytas ir mes jau Londone.

(To be continued)