Budapeštas

Miestai ir vietos man sunkiai pasiduoda aprašomi, nes niekad jų deramai neperprantu. Akims reikia laiko, kol pripranta matyti tamsoje. Ir visgi kartais galbūt kažkur Kuala Lampūre fatališkai suplazdėjus drugio sparnams, čia Budapešte imi ir išgyveni cunamį.

Prologas.

Truputį po penkių į Fesbuką gaunu žinutę iš vieno draugo belgo, kuris kviečia futbolo mačui. Įsimetu sportbačius į kuprinę ir truputį po šešių metro susitinku su likusiais šio vakaro žaidėjais. Septintą įžengiam į aikštę. Toliau su viena drauge vengre nusprendžiam vakarą pratęsti viename koncerte. Vengriško bliuzo ir senegalietiškų būgnų ritmai buvo mums pažadėti. Tačiau gavom keletą senų Red Hot‘ų koverių ir bonus Eagles – Hotel California. Ant stalo degė žvakė ir dėl nieko nesigailėjom. Jinai pirmenybę suteikė vynui, aš delne spaudžiau alaus bokalą. Muzika grojo labai garsiai, bet vienas kitą supratom. Išimtys. Mes išgėrėm po taurę vyno ir po bokalą alaus ir surūkėm keletą cigarečių. Grojant Hotel of California man išsprūdo prisiminimai apie vieną 2008-ųjų metų vasaros naktį. Ta pati sena istorija apie jį ir ją ir besileižiančią vakaro saulę. Įvairios patirtys, apie žmones, vis kitokius jų tipus, apie tai kas lieka ir kas pasimiršta. Jinai tylėjo ir aš sau neprieštaravau tęsti toliau.Pasakiau viską, kas tą akimirką atrodė svarbu.
    “Have you ever felt something like this before? No never. Should we move outta here? Yes i would like to“ Atsisveikinom ir pasukom namo. Jinai į dešinę aš tiesiai.

Cunamis.
 
Ėjau lyg nematomas Dionisas per antikinę savo šventę.

Gatvės tvino nuo žmonių.Vieni jų apleidinėjo kavines ir restoranus, kitus po triukšmingo vakarėlio apleidinėjo jėgos. Kai kurie jų atrodė taip lyg juos būtų užgulęs viso pasaulio nuovargis, tik jie jau senai susitaikė su tuo. Klausė kelio, ir lyg pusbroliai dėkodami mojo ranka. Jie apsinuoginę kėlė nuo galvos kepurę ir prašė kelių forintų duonai. Jie šypsojosi vienas kitam, jie glėbesčiavosi, jie bučiavosi ir grįžę turbūt mylėsis. Lyg apreikštieji jie grojo saksofonu naktinėse požeminėse perėjose, visiems tiems čia miegantiems, skubantiems, ir niekaip neužmiegantiems. Pusdieviai atpažino mane: “Thanks man!” Jie skubėjo pro šalį ir nesustodavo pasiklausyti. Vieni rinko aplesinus nuo požeminėse perėjose įsikūrusių parduotuvių vitrinų – užsidarinėjo. Tyliai, kas vakarą. Jie gūžėsi į gemalo pozą ir miegojo skarmaluose įvairiose kertėse čia pat po dangum. Jie dėvėjo madingus Convers‘us ir atrodė kai ką užmiršę.

Slinkau lyg laikas akims.

Budapeštas.... Ramūs ir viską suprantantys taksi, milžiniška ilgesinga bazilika palei gatvę (jos gentis skaičiuoja paskutines dienas – keli išprotęje ištikimiausieji ir šusnis rezidentų-turistų), spalvingos reklamos, kurioms čia kiek nejauku, girti ir tik lengvai apgirtę nuo džiaugsmo žmonės. Budapešto lietus... keli lašai kvadratiniame metre per sekundę – lyg menka nuojauta ir atjauta visiems.

Žinote, Budapeštas lyg guliašas. Mes esam savo kartos tragikai, esam savo kartos komikai, savo kartos romantikai, ir klasikai.

Epilogas.

Gryniausias sutapimas su tuo Buda. Juk nėra jokių istorinių sąsajų. Ir visgi kartais eini šio miesto naktinėmis gatvėmis ir šypsaisi lyg koks nušvitęs Sidharta.