Praeitą penktadienį teko pabuvoti Vilniaus Universitete surengtoje viešoje paskaitoje, skirtoje naujosios NATO koncepcijos kūrimui. Į Universitetą atvyko ir naujasis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fogas Rasmusenas). Šioje paskaitoje dalyvavo atstovas iš Lenkijos, trims Baltijos šalims, kuriant naująją koncepciją, atstovauti paskirtas latvių diplomatas, LR seimo Europos ir Užsienio komitetų narys Emanuelis Zingeris. Paskaitą, pristatydamassvečius ir dalyvius pradėjo TSPMIvadovas Ramūnas Vilpišauskas o diskusijos dalyviams meistriškai dirigavo Vykintas Pugačiauskas Po ~ pusvalandžio visų auditorijoje esančių klausytojų kaklai unisonu pasisuko atgal ir dėmesys nuo tada daugiausia buvo sutelktas į salėje pasirodžiusį Lietuvos UR ministrą Vygaudą Ušacką bei šiltai besišypsantį Andersą Fogą Rasmuseną.
Tačiau tai statistika. Norėčiau sau leisti nusakyti pagrindines mintis, kurios liko kyboti mano galvoje pasibaigus renginiui.
Renginio metu buvo kalbama apie grėsmes, apie naujus iššūkius ir taip toliau.
Tačiau yra dalykų, kurie nesikeičia. Galima taip teigti, kai matai salėje sėdinčią kadaise nesudarytą Baltijos Antantę, kuri su užsidegimu ir šįkart jau vieningai kalba apie bendrą saugumą, apie jo būtinybę, kaip pamatą klestėjimui, stabilumui ir gerovei.* Kalbama taip karštai, jog nežiūrėdamas į žemėlapį ar kitą statistiką galėtum sakyti, jog gaudžia milžinų choras. Tačiau užmetus akį į gaublį supranti, kad senojo Fantomo paunksmėje cypčioja keletas sėkmės kūdikių. Sėkmė čia nėra kažkoks neapibrėžtumas. Priešingai ji labai tiksliai apibrėžta - NATO. Tačiau bėda ta, apibrėžtumas vis glęžta. Ir nieko nuostabaus, juk viena yra kovoti su realų pavidalą turinčiu priešu, ir visai kas kita su jo fantomu. Maža to rodos ir priešas pasikeitė, o jei tiksliau, priešų saraše pirmoji pozicija suteikta nebe rusams, o fundamentaliems musulmonams. Pavojus dabar daug toliau, kažkur toli rytuose. Ir visgi jei gaublio centru laikysime tylų užutėkį prie Baltijos, mažesnės slavų tautos, saujelė baltų ir finų vis dar šnairuoja į Didijį Brolį, kuris nors ir stipriai nukraujavęs sugeba išsukinėti rankas. Nieks esmės nepasikeitė.
Čia ir atsiranda esminė skirtis - užtarėjai ir globotinai turi skirtingus priešus. Tiesa abeji gana panašūs - vienu atveju tai šmėkliškas maskoliškojo imperializmo gausmas iš stepių. Ypač sustiprėjęs pastaraisiais metais iš Kaukazo per Krymą, Maidano aikštę ir Taliną. Kitų gi atveju iš medresių ir minaretų sklindantis fanatiškas religinio fundamentalizmo aidas detonuojantis sprogdinimus Madride, ir už Atlanto. Abiem atvejais iš pirmo žvilgsnio tai sunkiai įžiūrimos, apčiuopiamos grėsmės, tačiau karts nuo karto pasivaidenančios užsuktų kranelių ar sprogimo metro pavidalu.
Mano draugo priešas yra mano priešas. Taip yra su Afganistanu žiūrint iš minėtojo tykaus užutėkio prie Baltijos pozicijų. Todėl ir siunčiam savo keletą karių į Vidurinę Aziją. O kaipgi - juk drąsiais save vadiname ir tokį įvaizdį norime sukurti. Tai čia viskas gerai. Taip Turi būti. Nors visi puikiai žinome, kad vartai į Romą yra ne prie Baltijos.
Problema tame, kad mūsų priešas nėra toks didelis priešas mūsų draugams. NATO, o pirmiausia JAV šiuo metu reikia Rusijos. Pirmiausia dėl Afganistano - reikia saugaus koridoriaus, karui aprūpinti. Nors Rusija irgi turi savo argumentų, esamam karui paremti (pirmiausia tai islamo fundamentalizmo plitimas į Kaukazą galimos nesėkmės Afganistane atveju), tačiau jai tai nėra tokios pat svarbos klausimas kaip JAV. Jungtinėms Valstijoms pergalė Afganistane, o kartu ir NATO, struktūros, kurioje ji lyderiauja, sėkmė būtų agonijos atidėjimas, balzamas žaizdai, kurios pavadinimas - smunkanti galybė. Ir dėl šio balzamo JAV priverstos daryti nuolaidų Rusijai (pasikeitę planai Rytų ir Vidurio Europoje, nusigręžimas nuo Ukrainos ar Gruzijos).
Tol kol JAV bus galingos tol saugus galėsime jaustis ir mes. Tiesa ta kad, stiprios valstybės pagrindinį dėmesį skiria savo nacionaliniam saugumui ir savo galiai. Mažos valstybės dėmesį skiria tarptatutinei politikai ir šliejasi prie galingųjų, - savo sėkmės garanto. Vienas iš galios elementų yra prestižas. Sėkmė Afganistane liudytų puikią NATO sveikatos būklę. Toks įvaizdis jau savaime pakankama priežastis mums jaustis saugiais. Todėl Lietuva turi kiek įmanoma prisidėti prie gero jo palaikymo.
Viena iš šios viešos paskaitos priežasčių manau ir buvo noras nuslopinti naujųjų narių nerimą. Kitaip sakant paskaita buvo skirta vidaus vartojimui, norint sustiprinti aižėjančią vienybę organizacijos viduje. Toliau jau seka vieninga kova Afganistane bei prestižo ir galios išsaugojimas.
Kitas klausimas, ar Lietuva nebus paliktos jaunamartės vietoje. Ar uoliai sergėjusi jaunikio mundurą, praleisdavusi progą patylėti, netaps jį Marčia. Arba dar blogiau pralaimėjus karą Afganistane, smukus JAV ir NATO prestižui, Valstijos nebus priverstos vis daugiau ir daugiau nuolaidų daryti Rusijai, kurios riaumojimas Azijoje pripažinkim susilaukia atgarsio. Juk ką ten Lietuva ir Kitos Baltijos valstybės su savo keliais šimtais tegu ir profsionalių karių. Siekiant išsaugoti savo galią pasaulyje JAV galės apkarpyti etatų skaičių. Ir tada...
Taip taip minėtasis naujasis mūsų draugas Fogas visaip ramino, tačiau rūkas neišsisklaidė ir Užutėkio ateitis lieka miglota. Ar nebus jis vėliau imtas ir pervadintas kokia nors Gubernija, Šiaurės Vakarų Kraštu, Tarybine Respublika, Pribaltika, ar artimuoju užsieniu. Nerimą kursto ir tai, kad į aiškius klausimus, sulaukiama neaiškių atsakymų. "Naujasis NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas pripažįsta, jog konkrečių gynybos planų Baltijos valstybėms nėra, tačiau pabrėžia, kad jos ginamos pagal kolektyvinės gynybos principus." O kaip tie principai bus įgyvendinti praktikoje, konkrečiu konkrečių valstybių atveju?
Jei būčiau Lietuvos prezidentas, gaučiau kokią nervų ligą. Ar gali šalis miegoti ramiai, kai visas jos saugumas tėra garbės žodis?
Žinote, man įdomu, ką gi išvykdamas iš Lietuvos, tarkim sėdėdamas lėktuve galvojo ponas Fogas Rasmusenas. Gal ironiškai šypsojosi? Nemanau. Nors labai tikiuosi kad ne, bet man atrodo, kad greičiausiai jis buvo paskendęs mintyse ir susikrimtęs.
-----------------------------------------------------------------------------------------
* Konferencijos metu išsakytus lenkų diplomato teiginius, kad svarbiausia yra kolektyvinis saugumas - stabilumo ir klestejimo šaltinis, taikliai sukritikavo E. Vareikis. Jo nuomone, svarbiausia yra vertybės kuriomis grindžiama organizacijos veikla. Saugumą gali užtikrinti užsienio kariuomenė, klestėjimą iš naftos gaunami doleriai, o stabilumą vienpartinė sistema. Neatsitiktinai , mano manymu alijansas stipriausias buvo Šaltojo karo metais. Tuomet buvo aišku kas MES, kas JIE ir kuo mes skiriames, kokios yra mūsų vertybės, kurios mus vienija.
