Avntourismo. Menesį autostopu Ukrainoje (II) Kijevas

Iš Lvovo į Kijevą vykau traukiniu. Kadangi visada bijau pavėluoti į lėktuvus ar į traukinius, į išvykimo aikštelę atbėgau kiek uždusęs. Mikliai susiradau savąjį vagoną, prie kurio kuo ramiausiai su, matyt, pažįstamu šnekučiavosi ir cigaretę traukė železnadarožnikas. Patikrino mano bilietą ir tarė: “mesta devetnacataja”. Gal dėl streso, o gal dėl per prastų rusų kalbos žinių pora kartų neišgirdau jo, kol susinervinęs ir kiek pakeltu tonu garbusis železnadarožnikas man tarė dar kartelį: “devetnacataja blet!” Dar prieš atvykstant į Ukrainą buvau sau pasižadėjęs, jog šioje kelionėje niekur neskubėsiu. Turėjau mėnesį ir neketinau jo gadinti stresu, jog reikia būtinai pamatyti ar nuvykti ten ir šen. Bėgo įvykiai greitai, o mano žvilgsnis buvo ramus. Net nepastebėjau kaip praleidau daug paprastai svarbiais laikomų dalykų, pavyzdžiui “Olimpiadą“ ir „Curiosity“ benefisą Marse, draugų nusičiaudėjimus Facebook‘e ir kokį nors politinį skandalą. Tiesą pasakius, kaip dabar pamąstau, netgi pats šiek tiek jaučiausi kaip „Curiosity“, kuris savo mažyčiais ratukais, lėtai lėtai, idant neapvirstų, skrodžia Juodosios Rusios stepes-kanjonus. Tik už manęs tuokart nebuvo visos žmonijos, laukiančios žinių apie tai, kas yra/nėra TEN. Robotas, kuris sugadina savo ryšio įrangą ir dėjęs skersą ant žmonijos imasi džiaugsmingai tyrinėti planėtą-pasaulį pats vienas. Ir tos primerktos iš malonumo robotiškos lempelės, nekaltai žybsinčios išgirdus klausimą, „kuda dalei jiedyš?“ ir dar nekalčiau atsakant „a vy kuda?“. Nerijus Kesminas sako: „Ir tai yra viskas“. Čia tiems, kas liko anapus ryšio su Marsu. O šiapis prasideda kanjonų analizis. Suka-sii-siii-siiiii ore putlūs guminiai ratukai nuo skardžio žemyn pašokusio marsaeigio: „Šiuuch-šiuch-šiuch“. Jo didenybė Kijevas, pasakykime taip, - įdomus veikėjas. Pirma jis pasirodo beveik niekuo, išskyrus savo neintriguojamumą, neintriguojantis miestas. Ir kaip galėtų būti, kai išlipus iš metro stotelėje pavadinimu „Taraso Ševčenkos“ ir apsidarius aplinkui, tave „nustebina“ ištrupėjęs gatvės grindinys, ir plytų mūro namai, nudažyti melsvai balta arba skystai geltona spalva. Jo, tikrai labai intriguoja. Panašiai – gesintomis kalkėmis, pečių dažydavo mano močiutė. Toks tad pasirodė Podilas, ir tokia tad man pasirodė manoji meilė, iš pirmo žvilgsnio – balzgana. Bet Kijevas neveltui yra miestas, kuriame gyveno Bulgakovas, „Gorad Bulgakava“, kaip vėliau išsireikš viena vietinė. Šitas seniausias Rytų Europos mietas, šitas Gora‘das, išsidėstęs ant septynių kalvų („Septynių kalvų miestas“) ir dviejų Dniepro krantų yra šis tas daugiau ne tik pirmas įspūdis. Pirmo įspūdžio taisyklė tokiems miestams negalioja. Pirmas įspūdis - tai jūsų pačių problema. Tad iš eilės. Kijevas pirmiausia yra negyvenamas, į istoricistinį architektūros pretenduojančio stiliaus spalvotų namų, kvartalas. Pradėto statyti dar prieš krizę NT vertė čia per didelė net ir savotiško biznio ir vidutiniško gėrio gamybos atstovams, todėl namai šitame rajone stovi beveik tušti.Vaizdas čia galėtų būti puikia iliustracija žodyne, ties posakiu vanitas vanitatum. O tiems, kas apie save prabyla, kaip apie „paprastą žmogų“, liko sovietinę Kijevo šlovę menantis, reikia manyti pagrindinis, miesto turgus - milžiniškas angaras, išorėje išdabintas plieno bareljefais, vaizduojančiais šviesų rytojų statančią darbo liaudį. Kas riša rugių pėdą, kas skaito knygą, kas bandą gena, - visi vienodai rūsčia veido mina. Turbūt vienodai rūsčia veido mina sovietmečiu buvo daroma viskas, kas tarnavo socializmo statyboms – nuo vakavimo mašinėlių surinkimo iki reprodukcinių statybininkų užsiėmimų. Tik nusikaltimai ir visokie reikalų ir dalykų kombinavimai buvo palydimi klastūniškai šelmiška šypsenėle arba savotišku, tarsi vakuume sklindančiu juoku. Žengiu vidun, o ten, panašiai kaip minėjau, griežti socrealzimo statytojų veidai: vos tik patenku vidun plieniniu Stalino veidu į mane prabyla pardavėja ir klausia: „Maladoj čelovek, syr, smetana, tvarog? Pažalujsta“. Ant baltomis keramikinėmis vonios plytelėmis išklotų prekystalių puikuojasi kiaulių galvų ketvirčiai, sviesto šmotai, didumo sulig tais pačiais kiaulės galvos ketvirčiais, varškės ir grietinės kibirėliai ir pan. O už jų pūpso būk tai abejingos būk tai tavimi suinteresuotos pradavščytsos, kurios priėjus artyn vangiai atsišlieja nuo prekystalio, o nuėjus kiek toliau vėl lėtai pasiremia alkūne į prekystalį ir toliau doroja kryžiažodį. Išeinu lauk, o čia pirmyn ir atgal zuja verslininkai, kai kurie iš jų stabtelta ir kreipiasi į mane: “maladoj čelovek“ ir siūlo pa pigiai nusipirkti cigarečių. Dieve, tada jautiesi toks jaunas, lyg dar išvis nepažinotumei, kas tas yra tos cigaretės. Bet aš noriu ne parūkyt – aš noriu kebabo. Perku čia pat, ir paėjęs keletą žingsnių nuo kioskelio valgau ir žiūriu kaip juda prekybininkai su tomis didžiulėmis languotomis tašėmis, kaip kažkoks sandėlininkas tempia milžinišką kartono gabalą, ant susigūžusio vyro šaukia čigonė, o kitoje kelio pusėje erotinio masažo salonas su brutaliai retušuota vulgariai seksualios būtybės nuotrauka. Galbūt vaizdas ir nėra ypatingas, bet visa šita chaotiška tvarka, taip prikausto, jog, rodos, galėtum stovėt ir žiūrėt, kaip viskas juda, maišosi, ir troškinasi. Kijevas - tai parduotuvės su klasika dvelkiančiais pavadinimais „Magazyn“ arba „Pradukty“. Mano gimtajame Alytuje sovietmečiu ir po nepriklausomybės atgavimo (manau visgi, jog ne tik Alytuje) parduotuvės turėjo sentimentalius bet mielus pavadinimus, kaip antai „Saulutė“, „Papartis“, „Ramunė“ ar „Pakalnutė“. O vis dar išlikusios sovietinio Kijevo (nors, vėlgi, nesu tuo iki galo tikras) parduotuvės su savo asketiškais ir rezignaciniais pavadinimais, atrodo, įkūnija rūstų sovietinį požiūrį, kad statinys su užrašu „Parduotuvė“ yra vieta, kurioje esama būčiai reikalingų pamatinių produktų – resursų, bet ne prekių. Jokio mėgavimosi! Kai prieini prie kasininkės, pasijunti taip lyg būtum iš esmės kaltas, jautiesi taip lyg būtumei Adomas, kuris ką tik sutvarkė obuolaitį ir štai dabar stovi prieš viešpatį savo Dievą, kasininkės asmenyje. Ir kaipgi kitaip, juk esi kažkas, kas ją labai nuvylė, nes panūdęs apsipirkti, su savo varganų prekių krepšeliu priėjai, tik pamanykit, būtent ne prie kokios nors kitos, o būtent prie josios kasos. Pilieti, jūs trukdote, jos laiką, jūs trukdote kasininkei dirbti – ak, pražuvusi pirkėjo siela! Galbūt ir perdedu. Daugelyje šiuolaikinių parduotuvių ir prekybos centrų kasininkės šypsojosi pagal instrukciją, tačiau visai kitaip būdavo viešąsias paslaugas teikiančiose įstaigose pvz. traukinių stotyse. Eini prie kasos langelio ir jau matai tą „O Bože moj“ išraišką. Kijevas tai Bulgakovas ir jo „Baltoji gvardija“ adresu „Andrejevsky spusk dom 13“. Prie jo namo mus netgi pasiūlo nusipirkti „Meistrą ir Margaritą“ su autoriaus autografu! Betrūko tik pamatyti didelį juodą katiną bidzenantį aplinkui. Magiškas miestas, pritrenkiantis savo mastu, kuris geriausiai atsiveria stebint miestą-herojų nuo Dniepro prieplaukos. Plati upės vaga su joje išsidėsčiusiais salų archipelagais, šėtoniškai masyvūs tiltai ir namai. Čia negaliu nepaminėti savo dydžiu pritrenkiančių Ukrainos URM ir vyriausybės rūmų, kurie, kaip matyti, iš supilto betono ir nutašytų akmenų dydžio, buvo statyti Sovietų Sąjungos laikais. Ir jeigu tik nebūčiau rytų europietis, galbūt tikrai leisčiausi įtikinamas šio pastatų dydžio ir įspūdingumo, jog tos valdžios šakos, kurių būstines čia aptarinėjam, realiai veikė, o Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos buvo suvereni šalis su savo URM ir vyriausybe. Beveik. Kaipgi šitokio didumo rūmuose negali būti nė lašo suvereniteto ir nepriklausomybės? O kartu tai ir oldschoolinių ledų kioskeliai, Podilas, Pečerai į kuriuos šiaip reikia bilieto, į kuriuos einant šiaip, kas nors turėtų tikrinti prie kasos, bet... Tai gilios metro stotys, kurios be savo pirminės funkcijos dar turėjo būti ir atominio karo slėptuvėmis. Stotys yra tiek giliai po žeme, jog studentai besileidžiant žemyn prisėdę ant laiptelių gali ramiai skaityti knygas. Čia paminklas „Ežiukui rūke“ ir kurį laiką rūke paskendęs miesto meras Leonidas Černovetskis. Žmonės kalba, jog jis rinkimus laimėjo papirkinėdamas miesto močiutes grikiais. Maža to, galimai priklauso kažkokiai neaiškiai religinei bendruomenei ir ryšium su tuo vieną kartą ėmė ir kelioms savaitėms dingo. Dingo kaip į vandenį ir po kelių dienų išnėrė. Būtų gal ir viskas normaliai, tik keista, meras juk ne Vova iš penkto aukšto, kuris po penkių iš eilės gėrimo dienų atsivožia kuriam laikui taip, kad ny sluchu ny duchu. Na, bet religiniai dalykai protui ir užimamoms pasaulietinėms pareigybėms juk nepavaldūs. Tai važinėjimasis dviračiais naktį su dviem šauniais vietiniais: Severynu ir Yulia. Yulia mokėsi važinėti dviračiu ir buvo labai patenkinta sukdama ratus mašinų stovėjimo aikštelėje. Tai ir socialinis aktyvizmas Hastynyj dvir (ukrainietiškai) a.k. Gascynyj dvor (rusiškai) – prekybos rūmuose, statytuose 1809 m. (http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0%BE%D1%81%D1%82%D0%B8%D0%BD%D1%8B%D0%B9_%D0%B4%D0%B2%D0%BE%D1%80_(%D0%9A%D0%B8%D0%B5%D0%B2), kuriuos dabar kažkoks stambus biznio tūzas nori nugriauti ir jų vietoj pastatyti prekybos centrą ir pastangos jį išsaugoti (kai buvau Kijeve, pastatą buvo užėmusi saujelė aktyvistų, kurie rūmuose rengė paskaitas, kalbos kursus, koncertus). Su Yulia užsukom į vieną paskaitą-filmo peržiūrą gyvenimo be pinigų tema ir sutikom Severyn‘ą, kazokiška šukuosena nešiojantį jaunuolį, kuris man pradėjus šnekėti rusiškai, prasitarė, kad jam „pa rusky ne očen nravytsa“. Tačiau kadangi ukrainietiškai nešneku, rišom su nesąmonėm ir bendravom rusiškai. Ir galiausiai visame tame Kijevo didume, techniškume, maštabiškume ir siurrealume radau paprastus ir nuoširdžius žmones. Tokie tie dideli miestai – visada turi resursų, kuriais gali tave vėl ir vėl nustebinti. Lyg paties Kijevo būtų maža čia sutikau du jaunus žurnalistus, su kuriais klausėmės 5nizza’os, gėrėm alų ir kalbėjom iki vėlumos. Ir jausmas buvo toks lyg šiltą vasaros naktį didelio miesto mažame bute susitiko pora ilgai nesimačiusių draugų. Drauge žiūrėjom į Kijevą ir stebėjomės, nes tam jis ir sutvertas. Miestas, kuris yra Sam dlia sybe mafija.

Avantourismo. Mėnesį autostopu Ukrainoje (I)

Vengrijos ir Ukrainos sieną kertu su Ukrainos vengrais, kurie Užkarpatės srityje sudaro gausią tautinę mažumą ir kurie istorijos eigoje judėjusių valstybių sienų dėka vieną dieną tapo Ukrainos piliečiais. Pasieniečiai gumos netempia – paprašo parodyt pasus, paklausia pavardės, kur važiuojam ir sulaukę konkrečių atsakymų – „Dambrauskas, į Mukačevo, toliau į Lvovą“, - praleidžia. Tokie konkretūs klausimai tokiems nekonkretiems keliautojams, turiu pripažint, yra lengvas dušas, nes kur į Ukrainą važiuoju, aš nežinau. Žinau tik, kad į Ukrainą ir tiek. Naktinis Mukačevas man priminė Rumunijoje matytą Cluj-Napocą. Leisgyviai naktiniai žibintai, lengvai išklerusios gatvės, ortodoksų cerkvės, sovietinė vulgari architektūra ir šalimais esantis austro vengriškas architektūrinis paveldas. Lyg kokioje uolinėje atodangoje – Kainonojus, Mezozojus, Paleozojus... Kad jau esu rytuose suprantu iš taksi vairuotojų, kurie pamatę kuprinėtoją naktyje, lyg pro gražią tiolką Alytaus Dainavos mikrorajone važiuodami, lėtai, tačiau gana mechaniškai ir be erotikos paklausia: „Taxi?“. Ir rebjatos prie kebabų kioskelio, kurie jei esi maladec čiuvakas iš Lietuvos pavaišins kebabu. Ir tada baaam kultūrinis šūvis, bam nauja auka guli: „Neseniai buvau Italijoj, bet ten šūdas. Ypač Neapolyje. Žinai aš ne rasistas, bet ten b... šūdas. Visi tie negrai, kurių ten daugiau nei italų jau... bezpridielas b...“. Šalutiniai rasizmo papildinio sakiniai iš serijos „neturiu nieko prieš negrus, bet tie kinai...“. Už dvidešimt penkias grivinas paimu naktinį traukinį į Lvovą. Tokiu buvau važiavęs iš Vilniaus į Minską ir tokie man patinka. Su gultais, sovietino vitage‘o užuolaidėlėmis, po sėdyne esančiom talpyklom bagažui ir su lakoniškai bendraujančiu personalu. Fuck „Deutsche Bahn“ sterilumą! Penkios valandos ryto ir mane, vos spėjusį apkabint pagalvę, kuria buvo tapęs į miegmaišio krepšelį suvyniotas vilnonis megztinis, pažadina železnadarožnikas – sako man: „Lviv.“ Susirenku šmutkes, traukinys pamažu stabdo, aš žiūriu pro langą ir mintyse girdžiu skambant „start wearing purple, wearing purple“, prisimenu paskui stojantį traukinį, bėgantį Gogol Bordelo orkestrą ir apima malonus pojūtis, jog tūsofka načynaetsa. Buvo šešios ryto vietos laiku, tvyrojo tonizuojantis šaltukas ir reikėjo susirasti, kur gyvena Natalya, bet pirmiausia norėjau atsisėsti, susitvarkyti kuprinę, parūkyti ir pasigrožėti priešrinkiminių reklamų, tamsių bažnyčios bokštų, elektros kabelių, gausybės mašinų, madingų ir ne labai žmonių, tikrų ir netikrų „Gucci“ bei geltonų maršrutkių rytiniu koliažu. Stotys yra ta vieta, kur galėčiau sėdėti ir pasiėmės popkornų pakelį stebėti aplinką, lyg filmą kokiame nors kino teatre. Lvove beveik visą laiką lijo. Lvovas toks iščiustytas po „Euro12“ futbolo čempionato. Lvovas tokia antroji Praha. Paragavom virtinių, barščių ir alaus ir užuot ėję į kiną – aš, Natalya ir Roma – ėjome dar po bokalą, o tada, taip sakant „v gosty“. Roma – IT specialistas, vieno iš daugybės mažiukų butų, dideliame Lvovo miegamųjų namų kvartale, savininkas. Romos butas mažas, bet širdis didelė. Labai pavargę nuo kvaišalų ėjome miegoti. Kadangi Romos šeima buvo išvykusi, mes išsidalinom atsilaisvinusias laisvas lovas. Jei teisingai supratau aš miegojau Romos sūnaus lovoje. Jaučiausi kiek įdomiai ryte pabudęs tarp lego kaladėlių. Bet kam gi nepasitaiko, ar ne? Natalya yra iliustratorė freelancer’ė, iliustruoja gražiai knygeles. Irgi gyvena mažame bute, kur viskas maža – virtuvė trims žmonėms jau per kebli, balkonas irgi, vonioj mano judėjimo laisvė irgi apribota, lieka vienas didelis salionas – sala ankštybės okeane. Butas kuriame kartais nebūna karšto vandens. Įdomu ar galimas toks atveji, kad štai vieną dieną nebėr karšto vandens kokioje nors, sakykime, Suomijoje ar Austrijoje? O čia jo, štai kartais tiesiog nėra ir tenka stovėt šalia čiaupo it rankšluostį kandus. Tačiau panikuoja tik tie, kuriems tai nesuvokiama ir kurie to negali įsivaizduoti, o aš puikiai žinau ką daryti. Jausdamas savo kultūrinį rytų europietišką pranašumą, pasišildau virdulį vandens ir einu maudytis. Natalyai patinka rūkyti, o svarbiausia ne vienai. „a ty kūryt paidioš? a, tagda davaj y ja staboj“. Balkone stovi dvi dūšios, gyvenimo tiesų nebylojančios, žinančios, jog ne į viską galima atsakyti (kodėl nėra karšto vandens?). Du dėl daugybės dalykų neesantys tikri žmonės rūko drauge ir nėra žinojimo sienų ir jie visuomet gali paklausti kits kitą, ką šis manąs, ir galima paklausyti kits kito atsakymų. Žiūrėti į kitą lyg į veidrodį ir klausti lyg klausiant savęs – ką tu manai? Natalya man pasakė štai ką Lvove. Su tavim gera kalbėtis. Krisas atrodo toks suaugęs ir kiekvienas dalykas, kurį jis pasako yra tiesa. O su tavim lengviau. Su tavim galima pasidalint savo našta. Svarbiausia, kad pasakė nuoširdžiai ir jaučiausi išties gerai, nieko tiksliai nežinodamas ir dėl nieko nebūdamas šimtu procentų tikras. Vadinasi tinkamas žmogiškiems santykiams. A, išties, Lvovas. Juk nieko dar nepasakyta apie jį. Lvovas labai lietingas, sakė, jį vadina Ukrainos Londonu. Ir tai nėra vienintelė sąsaja su vakarais. Lvovas kaip ir visa Galicija, kuri anksčiau priklausė Žečpospolitai, Austro-Vengrijai, o galiausiai Lenkijai, yra vakarietiškiausias Ukrainos miestas. Tačiau vakarietiškas vaizdas yra persmelktas slaviškų ar postkomunistinių artefaktų: dar esama parduotuvių, kuriose be dešros, duonos ir pieno, galima nusipirkti šotą vodačkos. Jeigu reikia ryte, tarkime. Duobėti keliai ir po gotikinių bažnyčių stogais laikomos stačiatikių pamaldos. Parduotuvės su užrašais „Magazyn“ arba „Pradukty“. Tačiau gražiausias jis užgesus žibintams ir be streso krintant smulkiems lietaus lašams. Kaip sakė Natalya, tai yra miestas, po kurį reikia eiti pasivaikščioti naktį. Ir, žinote ji buvo teisi.

Apie sugrįžimą

Epilogas
Grįžimas - tai tokia gan savotiška kelionės sudedamoji. Tai į kelionės pečius įsimetęs svoris, sunkūs kelionės batai, nuo prakaito ir kelių dienų iš eilės miegojimo drauge apsunkusi striukė, varvantis prakaitas karštą kroatišką dieną, bet būtent dėl šių svarmenų kelionės niekaip neišeina palyginti su lengvu pasivaikščiojimu arba greitu sulakstymu į parduotuvę duonos, kiaušinių pieno ir cigarečių sumetimais.
Kardinaliai priešinga, asimetriška, į vieną nesulydoma, tačiau kažkaip keistai deranti ir reikšmingai persipynusi, tokia jei norit kelionės pasąmonė, antroji dažnai susidvejinusios keliauninko asmenybės pusė. Tai kažkas, kas yra svetima akimirkos jauduliui, kažkas, ką greičiau galima būtų įvardinti kaip pastovų nerimavimą, kuris lyg kokia pikta šmėkla išlenda mūsų pačių džiaugsmo ir laimės atspindžiuose. Ne chaotiškai atsirandantys ir lygiai taip pat prasmengantys žaižaruojantys potyriai, o nuolat tvarkingai ratu tekantis nerimas lyg tarkovskiškos upės sodriai skaidrūs vandenys ar Bela Tarr‘iški kalnų keltuvai filme „Karhozat“. Tai ne naujos laikinos buveinės, o palikti namai, ne Budapešto skersgatviai ir užkaboriai su savo paikystėmis, o nuolat sapnuose tarėjų veidais sugrįžtantys seni pažįstami. Grįžimas - tai iki baltumo įkaitusios geležies šviesa, prieš kurią markstosi visaip išsisukinėja ir muistosi akių vokai. Tai „taip turi būti“ konstanta ir žodis „nes‘ čia rašomas prieš ją, o ne po jos, kadangi ji yra atsakymas nereikalaujantis daugiau jokio paaiškinimo. Tuo tarpu keliavimas yra įžūlus brovimasis į tamsos brūzgynus, kuris be grįžtamojo ryšio toks ir pasilieka – įžūliu brovimusi į niekur, faustišku desperado.
Palyginimui, tai tas vėlus paros metas, kuomet likus kelioms akimirkoms iki miego, išeinama vienas ant vieno su savimi. Niekas nemėgsta šių kovų, bet jei neatsisakai joje sudalyvauti, galbūt su tavimi dar viskas OK. Grįžimas, kažkuria prasme man yra kaip savotiška sąžinės forma.
Yra drakonų, nuo kurių negali pabėgti, negali jų nugalėti, negali jų ignoruoti, bet gali stengtis nevirsti dar viena jų galva. Panašiai ir su keliavimu – sustojus būsi prarytas. Kaip sukultūrintose laukinėse pievos nutiestais drenažiniais vamzdžiais visi tekės vieno langelio principu, pasiėmę savo numerėlį, dlingt prie 303 langelio. Kaip normalūs žmonės, gavę darbą laikysis jo ligi smerties, tapdami anachronizmais....kokioje nors supistoje Norfoje. Vėliau šnypš tas pačias piktavališkas mantras „kai ašššš buvaau tavo meetų“ savo vaikams, net nebesuprasdami, jog tai jau nebe jie šneka, kad čia tik dar vienas garsiakalbis, transliuojantis epicentro tuštumą.
Pernelyg nutolus, kita vertus, galima užsimiršti, per aukštai iškelti galvą ir iš akių pamesti horizonto liniją, kol atsikėlus vieną rytą ir pačiam iš burnos pabirs smalkėm.
Abiem atvejais, kaip sakydavo pas mus rajone, gaunasi nekažką, todėl aš noriu matyti metastazes, kurios man gresia ir kaskart prieš užmiegant nukapoti joms galvas, kad šios nespėtų užaugti tiek, jog mano sapnų ribos joms taptų per ankštos.




***
Turistais būti dabar jau nemadoj – tuoj pasakius, kad esi turistas, pačiam pasidaro kažkaip nemalonu, į burną įsimeta kažkoks kartėlis, o krūtinėn nesmagumas. Kas kita, kai pasakai, jog esi keliautojas, tuoj pliūpteli daugiau egocentritų į kraują. O jei dar priduri, jog kelias yra tavo pašaukimas, jog nieko tau nėra brangesnio už pastovų riedėjimą pro nesibaigiančių kontūrų ir siluetų mozaikas, kurios visos tuoj paleidžiamos vėjais pro atdarą mašinos langą cigarečių dūmais, tai jau gali būti tikras – šiąnakt tavęs beveik užtikrintai laukia lytiniai santykiai.
Bet vardai ir yra pavojingi tuo, jog dažnai norisi juos prisisegti taip, jog visi matytų ar net galėtų perskaityti stovėdami kitoje kelio perėjos pusėje. Na, bet galbūt tai tik buitinio lygio susireikšminimas. Tačiau vardai turi kažkokios savasties, tai nėra viso labo tik raidžių rinkinys. Jie visada primeta savo formą, varžančius marškinius ant jūsų nuogo abstraktaus kūno. Keliautojas – tai kažkas daugiau nei turistas, tai visada nuotykiui pavijimui mojantis čiuvakas. Pasaulis yra jo žaidimų aikštelė, o laikrodžio ciferblatas suskirstytas laiko zonomis: Belgradas, Bratislava, Budapeštas, Liubliana, Praha... Jis neturi namų, jis nieko neplanuoja, jis nieko nežada, nes tai reikštų, ne ką kitą, o savęs tvirkinimą melagystėmis ir, o Dieve, nežinios stimuliuojamo jaudulio išdavystę. Vardas lyg grybelis įsimeta paslapčia, užvaldo tyliai kol galiausiai pamatai, jog netikėtai sau pačiam, iš tikrųjų tapai tikrų tikriausiu keliauninku-šunsnukiu.
Tačiau, abejonė – vienas iš grįžimo veidų – tyliai, bet užtikrintai, it vagis naktį kažkieno bute, vagia iš manęs pigiai įgytus įsitikinimus. Jog esu didis keliauninkas. Jog galiu ir noriu niekada negrįžti, neprisirišti, nesusisaistyti. Ir lieka vis mažiau iliuzijų, o kartu ir tikro žinojimo, vis dažniau grįžtu atgal, pagalvojimais, kaip dabar atrodo praeities vietos, kaip sekasi sutiktiems žmonėms, ir kaip jiems ir man seksis ateity, jeigu aš štai šitaip keliausiu toliau. Užsidengiu akis rankomis nakčia, kad neregėčiau ir lovoje kirba susisupęs noras paleisti pagalves pūkais.
Aš noriu epo, nekiškit man trumpučių apsakymų, nes per vienos nakties nuotykius aš nieko nespėju. Norėtųsi susitikti darkart, bet... dienos šviesa išryškina visus naktį nepastebėtus trūkumus, įsimeta disleksija. Grįžimas yra santykio ir bendro naratyvo kūrimas. Ar žinotų kas nors apie Argonautus, jei šie nebūtų grįžę, o būtų dėję ant visko ir išplaukę su savo aukso vilnom? Patys sau būtų herojei, būtų keliavę toliau ir kiek visko pamatę, patyrę ir užuodę. Na nejaugi nejaugi?
O gal čia laikmečio reikalas? Neribotų galimybių laikmečio. Ar gali būti taip, jog nebemokam jomis nesinaudoti? Jog tiesiog kitaip neišeina, esam priklausomi nuo galimybių. Vykti kur nori, už nakvynę nemokėti, be pinigų beveik apseiti. Ir tada tik baaam! - skaudančios kepenys, maudžiami inkstai, permušamos širdies ritmas. O jos toliau sau pildosi nesustodamos, vyniojasi ir kilbasina. Spontaniškumas mutavo į spontaniką, nuotykiai emancipavosi ir kartais atrodo, jog iš esmės tu esi tik šeimininkas, nuotykio nešiotojas. Grįžimas yra vėžys, tai užpilta rūgštis, lomkės. Kuo daugiau galimybių, tuo labiau ėda. Ir gerai. Juk ne pieno, dešros ir cigarečių išėjom.

Sodai
Bet grįžti mes ne tik, kad ne(be)mokam, tačiau ir negalim. Aš negaliu grįžti, į vietas, kurioms niekada nepriklausiau. Į namus, pilnus kafkiškų taisyklių, namus, kurie statomi it tvirtovės, nors karas jau seniai pasibaigęs, namus, kuriuose pilna inercijos, kitų gyvenimų, pasakymų „kai turėsi savo butą, tada galėsi daryt ką nori“ ir nėra vietos savajam. Į namus, kurie savo jau atitarnavo, ir kurie gresia iš lopšio virsti karstu, jei jų neapleisi. Arba imkime miestus - ar galiu grįžti į miestus, kurie vis dar griūna. Todėl visa man kažkaip labai greitai tapo svetima, ir į namus aš žvelgiu be didelio gailesčio ir jausmų, logiškai, kaip į natūraliai praėjusį dalyką. Buvo meilė ir jos nėra. Praščiai. Dasvidanija.
Galiausiai grįžt juk manęs, apskritai niekas nemokė. Koks gi čia bendras naratyvas, jei vien monologai ir monologai. O aš tik klausiau ir tylėjau. Dabar eilė atėjo man ir galiu pasakyti, ką apie visa tai manau, geriausia kaukšinčiais batų kulnais, žmogaus, kurio daugiau čia niekas nebelaiko.
Galop visi, kuriuos kada nors mačiau visada judėjo tik į vieną pusę – pirmyn. Tik aš sustingęs visad stovėjau vietoje, žiūrėjau į juos, prabėgančius, praskriejančius, ir dingstančius -Fiuuuuu! – iš regos lauko, kol vieną kartą kažkas viduje nutrūko ir suspurdėjau savam skrydžiui.
Turintys sodus juos prižiūri. Stebi kaip pavasarį šie sužaliuoja, kaip vasarą pražysta ir rudenį sunoksta. Jie stebi savuosius sodus ir domisi jais, kas juose linkę dygti labiau, o kam dirva mažiau palanki. Ir tarp sodo ir šeimininko užsimezga ryšys. O mes esame tie sodai, kurie sodino save patys – nuo piktžolių iki kedrų. Nieks mums nepasakė, kad negalima sėti to ir to šalia to ir šito. Netobuli sodai, bet kai jau sužaliavo notrės šalia paprastųjų ramunių, lai nieks nebando pisti proto, kad joms čia ne vieta. Nes mums brangios mūsų klaidos, kurios pagaliau yra mūsų ir lai nieks nebando iš mūsų jų atimti.

Vienintelis dalykas, kurio čia trūksta, svetimų rankų, kurios kartais išrautų mūsų pačių sau ant krūtinės užsisodintas piktžoles, neduodančias mums ramybės. Karts nuo karto mus pavaduotų čia, jog galėtumėm palikti visą pyktį, gėlą ir netikrumą ir po kurio laiko ramiai sugrįžti atgalios.


Pabaigai
Ar galima sugrįžti į vietas, kuriose tavęs visad buvo mažiau negu tų vietų tavyje? Štai taip paprastai imti ir pareiti namo pietų lyg vaikystėj, kuomet mama pašaukdavo: „Laikas pietų“. Tada bėgdavai tekinomis, nelyg kokio Pavlovo reflekso genamas, o dabar galvoji, „o ar tikrai esu toks išalkęs, kad norėčiau tų tavo pietų vėl?“. Todėl manau, jog sugrįžti į jas negalima. Į tas vietas tegalima parkeliauti, prieš tai sukorus ilgą ilga kelią namo.