2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis

Los Santos De Beogrados


Gerokai uždusęs atbėgau į traukinių stotį. Pačiu laiku. Ūsuotas, retų juodų plaukų kontrolierius, dėvintis per didelę jo sveikatai uniformą gesina nuorūką. Laikas. Kartu su paskutiniaisiais įšoku į traukinį, susirandu laisvesnę kupė ir susirangau ten aštuonioms valandoms.
Įsivaizduokite, jog jūsų kaimynas yra Eduardo Chimenez‘as (Argentinos lietuvis, kuris dabar visus moko tango paslaptėlių Vilniuje). Jis truputį į jus panašus ir truputį ne ir gyvena visai šalimais jūsų. Taip yra ir su Balkanais, kurie dar gana nesenais imperijų laikais Europoje buvo vadinami Artimaisiais Rytais. Esam kaimynai, kultūriškai giminingi, tačiau visgi kažkas čia kitaip. Reikia skaityti tarp eilučių, kurių esti dvi: pirmoji užrašyta kirilica, o antroji lotynų rašmenimis.
Belgradas - Balkanų metropolis, turkiška betvarkė, habsburgiška kultūra, ir bizantiška ortodoksų apatija, o dar pridėkim pietietišką temperamentą ir svetingumą. Pakvimpa intriga.
Tarkime, jog prie ruso statybos nestokojo ne tik betono, bet ir fantazijos. Tiesa, žaidžiama buvo tuose pačiuose socrealizmo rėmuose, tačiau patys žaidėjai buvo kiek kūrybiškesni, o ir prižiūrėtojai turbūt nebuvo tokie įsitikinę daunai. Viskas čia nelyg vienas didelis antausis draugui Stalinui. From Tito to Russia with love. Nedaug žinau apie buvusią Jugoslaviją, bet mano akimis čia viskas pavyko kur kas geriau. Šitas socializmas turėjo žmogiškiausią veidą ir bent laikinai sugebėjo apmaldyti etnines įtampas, kuriomis skambus šis kraštas. Ir jei ne tie Miloševičiaus pokštai.... Nesusivaldžiau ir tame pačiame kupė su manimi į Belgradą keliavusių dviejų serbų: vidutinio amžiaus aristokratiškos išvaizdos serbės ir serbų emigrantų sūnaus gimusio Australijoje ir dabar šventėms važiuojančio gimtinėn, paklausiau: “O kaip Tito?„ “Tito started growing a debts and was a godfather to every 7th Albanian in Kosovo, ‘cause after the war, he was paying Albanian families for every 7th child they would have.” Sentimentai istorijai, tačiau argi mes nesam panašūs? Bet grįžkim prie straipsnio objekto. Tamsaus betono džiunglėse prisodinta beržų, o parkuose veši rausvos tulpės. Senus gerus brandus tokius kaip “Interkomerc” arba “Yugoeksport” pakeitė tokie užkietėję globalistai kaip “Marco Polo” arba “New Yorker”. Etniškai margas šalies automobilių parkas: nuo senų Jugų ir Zastavų, rusiškų Ladų iki šių dienų vakarietiškų BMW ar Volkswagen.
Sėdint ant tvirtovės kalvos krašto, truktetelni tamsaus vietinio bravoro alaus ir pasileidi akimis po visą Belgradą, Dunojumi ligi pat vietos, kur šis susitinka Savą, ir lyg seni draugai apkabina kits kitą. Ir kas svarbu, o kas nereikšminga čia visai neaišku. Vienas amerikiečių filosofas ir politinis ekonomistas Francis Fukuyama teigė, jog pasibaigus Šaltajam karui, daugiau nebebus jokių didesnių konfliktų ir istoriją ištiks galas. Jei laiką traktuosime kaip įvykių visumą, tuomet tokia teorija/akibrokštas nebeskamba taip jau keistai. Istorija, karai ir laikas čia pavaldūs galiai ir politikams. Karas jų žaidimas. “About Kosovo? Nobody cares. We say – they want independence? Take it and go. – tos pačios serbės žodžiais tariant. O sėdint, rūkant ir žvelgiant į purvino vandens horizontus, jauti, kad vistiek, kuri dabar valanda, vistiek, kas buvo ir kas dar bus. Rodos, ir policininkai, pakabinę savo arklių vadeles ir prisėdę netoliese, po dideliu kaštonu, taip pat tam neprieštarautų. Niekur neskuba.
Komjaunuolių parkas, kur komjaunuolių nė su žiburiu. Nebent manytum, kad tas senukas sėdintis ant suoliuko kažkada juo buvo. Dabar komjaunuolių nebėr. Niekas nevilki raudonų kaklaskarių. Jas iškeitė į madingus treningus ir traukinyje Budapeštas-Belgradas pro langą į tyrus rėkia “Srbija!“. Neprotinga rėkti į tyrus, bet toks jau tas nacionalizmas.
Svilina manjana kaip Vilnijos krašte ar kokiose Dieveniškėse. Kas pasakys, ko čia visi susirinko šitan Belgradan? Tep sau. Mes vieciniai. Išilgai palei gatvę, ant suoliukų, sutūpusios tetos ir joms asistuojantys dėdės. Prie parduotuvių įėjimo stovi pardavėjai ir nužvelginėja visus praeivius - bene užeis gal kuris. Rodos, taip ir teka viskas ramia vaga, nelyg kokiame mažame įsivaizduojamame miestelyje, Pietų Amerikoje, pavadinimu “Los Santos De Beogrados” ir nė nepasakytum, jog prieš du dešimtmečius čia buvo gana neramu. Nelyg Želigovskio laikais.
Kosovo karo randai čia pat už posūkio, žemyn gatve. NATO smūgių ištikti pastatai aptverti tvora ir palikti tam, jog nieks nebūtų užmiršta. Stipru. Kažkiek sadomazochistiška, tačiau efektyvu. Kita vertus orų prognozė praneša, Prištinoje, kaip ir visoje Serbijoje, truputėlį palis. Palikus subombarduotus pastatus nelyg memorialus, miestas tampa itin autentišku. Skirtingi eksponatai iš Monarchijos, Tito, ir Miloševičiaus laikų. Ir visgi tai ne muziejus. Įspūdis toks, jog miestas buvo apleistas, po to į jį sugrįžo žmonės ir dabar visi kažką veikia. Užskvotintas miestas. Jauni hipsteriai, karutyje šlamštą tempiantis paauglys, balkone močiutė laisto kvietkus, žvejai sumerkę meškeres į Dunojų ir kebabinės darbuotoja, kuri - iš veido gali matyt – užsipisusi, tepa garstyčias ant mūsų kebabų. Pro šoną. Tėkšt ant grindų. Viskas čia skamba kaip slaviškas regis. “Krajų kryšy etat smech, vot sabaky eta čiuda, snova chočytsa vzlytėt, y paniat što my at tuda, što svalylys my s nybės, nyčyvo nypanymaja, a patom kūpyli zdes, to što nam savsem ninada.”, - rodos apie Belgradą dainavo Green Sun Club, tačiau paminklas Bob Marliui Belgrade taip ir liko neatrastas. Kad ir kaip ten bebūtų, benamių šunų gaujos unisonu bėga gatve, ir užgeriam sūrų sūrį vynu. Pasigeriam ir bėgam mašinų stogais, lyg sakydami visiems šiems žmonėms “Štai mes, štai atbėgam. Mes prisipirkom pilnas kišenes nesamonių kurių mums nereikia. Mes viską išmetėm. Mes išryškinom visas foto juosteles ir pasilikom tik pora vertingų kadrų, mes nenorim nieko daugiau nei tik bėgti mašinų stogais. Mes nežinom krypties, nežinom kur bėgam, bet per filmus mums sakė “Run Forest, Run!” Tačiau serbai dar negirti ir atrodom kvailai.
            Čia nesicackinama su sterilumu ir nesistengiama visko nužudyti išraunant su šaknimis chaosą. Žmonės perėję ugnį ir vandenį ir jiems reikia gyventi. Sterilumas vestų iš proto. Kamgi tos tvarkingos gatvės ir šaligatviai, kam reikia geresnio trasporto, kam mesti nuorūkas į šiukšledėžę? Bereikalingas baderis. Atrodo, jog čia giliai įsišaknijęs supratimas, kad Tu esi laikinas. Turkai, vokiečiai, komunizmas, NATO visa tai įskiepijo norą gyventi. Ir čia tai matosi.
Gyventi reiškia būti Belgrade.
Čia jo didenybės Objektyvukmo dėliai dar vienas požiūris į Belgradą. Antras dublis. Čekiraut. Tomas.
http://nedarbas.wordpress.com/2010/04/12/sachmatinis/

Komentarų nėra: