2010 m. vasario 10 d., trečiadienis

Grand Avan-Turismo (part II. London)


Rytas. Leteną spaudžia šaltukas. Metro. Čia vėjo gūsis, traukinys ir stotelė “ClapHam Junction“. Lenkiam namą, su lentele “Čia buvo apsistojęs Edvard’as Grieg’as”. Nieko prieš neturim ir darom posūkį į Levander st. Levandų nerandam, bet netikėtai sutinkam Andriaus sesę ir jos vaikiną. Išgirstam, jog viskas gerai - apie mus jau pranešta. Andrius žengia pramintais takais - jau gyveno čia. Tačiau svetimom istorijom šįkart nesidalinsiu. Duris mums atidaro toks vyrukas, su aiškiu užrašu ant kaktos “Hangover”. Visgi dar vakar būta senų metų – nieko stebėtino. “Hi, I’m Mantas. - Hi, I’m Karolis”, - susipažįstam.

Pradžioj tai skambėjo kaip egzotika. Įpratus visą gyvenimą gyventi prie virkštelės, realybė atrodo kaip surogato surogatas, ji pasižymi stipriu haliucinogeniniu poveikiu ir pradžioje yra traktuojama kaip žaidimas. Skvotas, skipinimas, gyvenimo būdas, žmonės... viskas ok, viskas cool. Vėliau viskas keitėsi.

Skvotų atsiradimas, mano nuomone, paklūsta, visiems gamtos ir logikos dėsniams. Tai socialinė difuzija. (Difuzija – procesas, kai skystos arba dujinės medžiagos molekulės skverbiasi iš didesnės koncentracijos vietų link mažesnės koncentracijos, pagal koncentracijos gradientą, kol pasikirsto vienodai.) Žmonės tiesiog natūraliai užpildo tuščias erdves ir kuria vienodą koncentraciją arba socialinę lygybę. Jūs sakysite, jog socialinė lygybė, kaip ir lygybė apskritai, nėra natūralus dalykas, nes tai utopija, bet hey – juk žmogus iš prigimties nuolat kuria nenatūralius dalykus.

Yra dar du niuansai susiję su skvotais, kuriuos čia norėčiau paminėti. Pirmasis - kaip atsiranda tuštumos. Įsivaizduokite, jog ilgainiui jūs tapote toks turtingas, jog sugebėjote nusipirkti kelis butus. Tuomet staiga jūsų viduje įvyksta didelis Big Bang‘as ir užgimsta nauja, visą laiką besiplečianti visata – taip jūs savyje atrandate verslininko gyslelę ir griebiatės šios naujos veiklos. Sakykime jūs imatės spekuliuoti nekilnojamu turtu. Laukiate kol atsiras pirkėjas, kuris sutiks mokėti jūsų pasiūlytą kainą. O butas stovi. Lūkuriuoja. Taip atsiranda tuštuma.

Niuansas numeris 2. Kitu atveju galimas toks scenarijus. Stūkso socialinio būsto pastatas. Pastatytas jis buvo po karo. Nusipelniusiems. Ilgainiui paaiškėja, jog žemė čia labai vertinga, o ir nusipelniusieji, ne tokie jau ir nusipelnę. Taigi – jį griaus. Tikėtina, jog iki tol čia gali atsikelti nenaudėlių, nedirbančių ir valkataujančių piliečių. Savivaldybė pasirūpins vidaus apdaila ir interjero dizainu, jog pastariesiems įnamiams būtų jaukiau gyventi. Ji išdaužys, klozetus, kriaukles bei išdažys sienas nedžiūstančiais dažais. Tai vienas tų dalykų, kurių nesupratau ir nuo kurių man žiauriai nestovi.


Kas yra skvotas?


Ar ten žaidžiamas skvošas? Tikrai ne. Nors skvote tai nedraudžiama. Jeigu tik tam pritaria kiti skvoto gyventojai. Skvoto šaldytuvas visuomet atviras, tačiau visuomet žiūrima palankiai į tai, jog jį ne tik tuštini, bet ir pildai. Maisto gaminimas. Paprastai visuomet stengdavomės gaminti didesniam ratui žmonių. Ar gaudavosi skaniai... tegaliu pasakyti, jog briuselio kopūstai yra faking kartūs ir troškinio pagardinimas jogurtu nėra gera mintis. Visgi nieks nepriėjo ir nepasakė: “ Seni, sorry, buvo labai skanu, bet kitą kartą mes patys.. “ Dėl perdėto savikriticizmo esu linkęs manyti, jog dauguma skvoto gyventojų tiesiog perėmė britiškas mandagumo manieras.

Taigi mes dažnai turėjom gausų ratą drauge pusryčiaujančių ir vakarieniaujančių žmonių. Rytas: matė, užkandis, cigaretė ir toliau jau sightseeing’as. Tai tapo rutina. Vakare, kažkas kažką gamindavo, visada būdavo naujų žmonių prieškambary, žalias smogas ore ir ratu besisukanti suktinė. Visam šitam socialiniam viralui gero skonio užduodavo koks nors filmas. Turėjom projektorių, leidom sau daugiau nei kad statistinis britas leidžia sau statistiniame bute, statistinį vakarą. Nuo lenkų Kiešlovskio, kuris pagimdė smalsumą lenkiškam kinematografui, per seną rusišką “Birigys Aftamabylia”, iki James’o Camerono’o naujo įsikūnijimo Avatare. Patefonas, ir daug kitokios suneštinės aparatūros. Lygiai taip pat su baldais.
Daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Toliau keli lenkai, viena ispanė. Bet čia tas niekam neįdomu. Nėra skirtumo. Nebent jei išgirsti lenkišką “kurwa”, tada nejučiom nusišypsai. Kai kas tiesiog dirba ir nenori brangiai mokėt už nuomą, kai kas yra menininkas, kai kas tiesiog yra hardcore‘as ir tiesiog toks jau yra. Mes šiuo atveju buvom du keliautoju, katrie norėjo prisiglaust Londone. Gavom po matracą ir šildytuvą, kad nesušaltumėme kambary. Plius mūsų miegmaišiai. Elektra yra, šaltas/karštas vanduo yra, viryklė yra, dušas taip pat, todėl pamirškite apie purvinus valkatas.

Visos kairuoliškos revoliucijos galiausiai patyrė fiasko ir baigė taip pat raudonai kaip pradėjo, tik dabar jau nebe ne iš pasiutimo, o iš gėdos. Visos jos šiandien vertos vieno sovietinio anekdoto: “ Drauge kolūkio pirmininke, nebeturime vinių naujai fermai. Hmm... nebėra vinių sakote. Tuome.. Tuomet statysim komunizmą!” “Revolution is the opium for the intellectuals“, – savo filme „O Lucky Man“ taria režisierius Lindsay Anderson’as. Tačiau Tadas, Mantas ar Barbara man visai neatrodė panašūs į intelektualus. Apsvaigę? Taip. Bet tik ne nuo revoliucijų.
Gyvenk ir leisk gyventi kitam – štai kur slypi visa revoliucija. Niekaip nesupratau, kodėl viskas taip švaistoma? Viršutiniai visuomenės sluoksniai skęsta pertekliuje, o apačioms visko dar gerokai iki kelių, jog skęstų.

Užsukome pas vieną Andriaus draugę. Vardu ji Julija. Dirba Starbucks‘e – madingas coffee šūdas. Sutarėm, kad vakare darysim pas ją pasisėdėjimą ir kad būtų visai neblogai turėti ko užkąsti. Dabar įdomiausia dalis. Ji mums greitai paaiškino, jog gali prigriebti sumuštinių ir tortų po darbo. “Vistiek viską, ko žmonės šiandien nenupirks, reiks išmest. Ir dar supresuot, kad nieks negalėtų išsiimti po to iš konteinerio.” Žodžiu išėjom iš Starbucks‘o su keturiais dideliais maišais sumuštinių ir tortų. Dabar bijau sumeluoti, bet visų pirkinių kaina buvo ~ 200 svarų. Čia taip jau yra, jog reikia gaminti, kuo daugiau, pasitelkiant reklamą, įtikinti liaudiį, jog ji vartotų kuo daugiau ir tuomet, pagal teoriją, bus uždirbama daugiau, kils visų gerovė. Vartojimas – modernios ekonomikos pagrindas. Tik... Aš tuo netikiu. Tik ne tada, kai lengva ranka išmetamas kuo geriausias maistas už 200 svarų, o žmonės miega gatvėse. Arba jei esate ne toks jautrus, galime prisiminti, jog vienam Afrikos gyventojui per mėnesį tenka keli doleriai. Nešini pilnais maišais, pakeliui namo sutikome merginą, kuri skipino ( procesas, kurio metu gatvėje susrenki gerą maistą, kurį į šiukšlių dežės ištrenkia, prekybos centrai, greito maisto tinklai, kavinės etc.). Duočiau jai apie dvidešimt trejus, nors dėl nepakankamo patyrimo su moterimis galiu ir suklyst. Džemperis, ausinukas ausyse, kuprinė ant pečių, dviratis. Julija atidavė jai gerą dalį savo gėrybių. Butumėt matę jos veidą :] Į dideles revoliucijas aš netikiu, bet į mažas tikiu. Tokie žmonės keičia pasaulį, nes kai esi šalia jų, keitiesi ir pats.


Londonas


Queen Elizabitch – taip Anglijos karalienė vadinama Jamaikoje. Dėl senų vergijos žaizdų ir dėl imperijos užsitarnauto Babilono titulo. Ir tai nestebina: miestas užgula Tave savo parametrais. Teisingai Andrius sakė, jog jis labai neurotiškas. Kitaip ir negali būti, nes jis yra nežmoniškas savo masteliu. Žmogus jaučiasi nesaugus stovėdamas vienas prieš vieną su gamta. Paradoksalu, tačiau stovėdamas ten, kur, kovoje su tuo vitališkumu ir pirmapradiškumu, žmogaus nueita toliausiai, jaučiuosi lygiai taip pačiai nejaukiai, kaip nejaukiai jautėsi protėviai naktimis atsidūrę giriose, pilnose vilkiško kaukimo paranojos. Homo homini lupus est. Vilkų turi būti.

Kuo daugiau sistemoje yra vienetų, tuo labiau jie yra statistiški. Kuo daugiau čia žmogiškos materijos tuo daugiau virtualumo. Peter‘is is Sičio yra ne tiek Peteris, kiek vadybininkas viename Sičio banke, Ali Muhamat‘as, pardavinėjantis metro bilietus, yra ne tiek musulmonas, irakietis, iš Kirkuko miesto, kiek metro bilietelių pardavėjas. Tai sraigteliai, kurie atvirsta į žmones, tik pasigirdus atšokančio nuo kakliuko kamštelio garsui ir tylai sugirgždėjus sofai. Tai visuomenės simuliakras. Suplanuotos žaliosios zonos, suplanuotas žmonių judėjimas, suplanuotas jų grafikas - sterilumas. Krausto iš proto.

Aš nežinau ar to reikia. Ar taip geriau? Ar geriau nervuotis, jog neuždirbai pakankamai pinigų naujam kostiumui, nes tavasis, pirktas prieš metus, tau jau nusibodo. Ar tai geriau, nei nervuotis, jog šį menesį turbūt vėluos alga, arba apkarpys pensijas?

Yra kita viso šio reikalo pusė. Nepaisanto to, jog “thai“ restorane groja Bruce Sprinsgteen‘as, o padavėjas, klientus, trokštančius pamatyti rytietiškos kultūros veidq, aprūpina plastikinėmis šakutėmis ir šaukšteliais, kartais viskas atrodo ne taip jau ir beprotiškai. Jis džiaugiasi savo klientais, jei šiems buvo skanu. Čia daug žmonių, kurie turi viltį. Kažkas rytais bėga krosą, nors turbūt nesusimąsto, jog dažnesnis nuodingų medžiagų įkvėpimas bėgant turbūt nėra labai sveika. Kažkas turi savo barą, kuriame nuolat vyksta gyvosios muzikos koncertai, ir kuris turi savo pastovius lankytojus. Kažkas vakare eina linsmintis, ir iki ryto gyvena. Kažkas aplinkui, įnirtingai traškant fotoaparatūrai, džiaugiasi Big Benu. Visi jie gražūs tuo, jog turi viltį. Miestas per didelis, per lėtas, kad būtų kitaip. Šitas Galijotas springsta rezistentų akmenimis. Atlaikyk!!!

Tai čia apie mus. Tikrai?

Barbarai turbūt dėl to ir sugriovė Romą, nes neatlaikė jos DarthWade‘iško šniokštimo. Tas pats turbūt ir su islamo fundamentlaistais.
Bet dar kartelį apie mus. Cituojant vieną Chuck’o Palahniuk’o sukurtą herojų, galime save apibūdinti kaip “all singing all dancing crap”. Mes prisitaikėm, bet nesusitaikėm. Mano viena mėgstamiausių to paties pavadinimo filmo “Fight Club” vietų yra scena, kurioje Tyler‘is Durden‘as paprašo savojo alter ego (jei taip galima pavadinti) duoti jam savo delną. Ir užpila šiek tiek tiek rūgšties:

Tyler Durden: Listen to me! You have to consider the possibility that God does not like you. He never wanted you. In all probability, he hates you. This is not the worst thing that can happen.
Narrator: It isn't?
Tyler Durden: We don't need him!

Pamenu, kai tik atvykom gyvent į skvotą, su savim turėjau gerą kepalą juodos duonos ir lašinių. Pasiūliau kraštiečiams. “Oo – juoda duona!” – reakcija. “ - Tai ar galima dabar Lietuvoj nusipirkt duonos už litą? – Eik tu. Ne. Kainos žiauriai sukilę. Be trijų litų - geros niekaip. - Sukilę blet. Kaip ten dar žmonės nesukilo prieš šitas nesąmones.”

Bet Dievas turi būti. Savyje.

5 komentarai:

Jay_Cross rašė...

Pavargai nuo komercinės visuomenės? Nori nudėt porą kapitalistų? Ir tau netgi patiko Fight Klubas? Kaip manai, ar surinktume per porą savaičių žmonių projektui "Mayhem 2"? :]]]]

Karolis rašė...

vietom ten perspausta tam filme. su Mayhem irgi.
bet koki mordabojų galima atidaryt.

Jay_Cross rašė...

Ai, pasipyzdint visada ne problema :D

Mykolas rašė...

Wow man:) Kol kas tu shluoji viska, a esu skaites internete (sorry tomai:)) Bet tikrai gerai parasyta. ir si silta dregna vakara kenijoje, tiesiog grizau i Londona ir Europa. Buvo tikrai smagu.

Karolis rašė...

Dėkui Mykolai. Ieškau braižo savo. Tikiuosi bus gerai ir ateity. Linkėjimai iš Budapešto Kenijai. :}