Apie Socialdemokratijos (ne)buvimą Lietuvoje.



Nusprendžiau paviešinti vieną konkursinį rašinį. Konkursas buvo orgasnizuojamas europarlamentaro socialdemokrato Justo Vinco Paleckio. Nieko nelaimėjau. Ir to priežastys gali būti dvi - Turinys ir talento nebuvimas. Visgi rašiau su nuoširdžiai, todėl man ši publikacija turi vertės.



Socialdemokratinės teorijos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje



Pirmiausia reikų apibrėžti, kas yra socialdemorkatija. Susiformavusi 19 a. pabaigoje, atsiskyrusi nuo komunistų ši, dabar jau savarankiška politinė ideologija, atmetė klasių kovos ir neišvengiamos revoliucijos postulatus. Ji pasisakė už klasinį bendradarbiavimą, ir gerovės valstybės kūrimą, varžant neigiamus kapitalizmo aspektus. Šiandien teorija pateikia tokius pagrindinius socialdemokratijos postulatus kaip: teisinis darbo santykių reglamentavimas ginant darbininkų teises; parama smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų kūrimosi apribojimas; išvystyta socialinės paramos sistema; progresinė pajamų mokesčių sistema; visiems prieinamas švietimas bei sveikatos apsauga; valstybės ir religijos atskyrimas. Istorijoje ši politinė ideologijoje suvaidino svarbų vaidmenį. Laikotarpį nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos iki tokių politikų, kaip Margaret Tečer ar Ronaldas Reiganas pasirodymo galima vadinti socialdemokratijos aukso amžiumi. Būtent šiuo laikotarpiu tiek teorijoje tiek praktikoje buvo įtvirtintas „gerovės valstybės“ principas. Gerovė buvo suprantama ne atskiro individo lygmeniu, jos buvo siekiama visos visuomenės atžvilgiu. Tačiau ilgainiui socialdemokratija nusilpo. Ilgainiui įsivyravo neoliberalai, kurių guru buvo Miltonas Friedmanas. Taip vadinami „Čikagos berniukai“ ir jų nešama neoliberalioji ideologija paėmė viršų. Bet negalima nuneigti ir vidinių socialdemokratinės ideologijos dezintegracijos motyvų. Žymus sociologas Ralfas Dahrendorfas 1990m. savo knygoje „Apmastymai apie revoliucija Europoje“ teigė, jog pagrindinė socdemų nunykimo priežastis yra ... jų pergalė. Socialdemokratų valdymo laikotarpiu buvo sukurtos sąlygos, kurios leido visuomenei patenkinti savo troškimus. To pasekmė susidariusi plati daugumos klasė, kuriai socdemai darėsi vis mažiau reikalingi. Paradoksalu tačiau šios klasės susiformavimas lėmė tai, kad socdemai neteko savo tradicinės socialinės bazės. Darbininkų klasei transfromavusis, pastaroji ne tik prarado savo vienalytiškumą, bendruomeniškumo pobūdį, bet ilgainiui ėmė mažėti gausumo prasme. Lygiagrečiai ėmė rastis nauja vidurinioji „baltųjų apykaklių“ tarnautojų klasė, kuri nepaisant to, jog nedaug kuo skyrėsi nuo darbininkų klasės, niekada nesitapatino su preletariatu.
O kaipgi yra su socialdemokratija Lietuvoje? Lygiai taip pačiai kaip ir su konservatyviaja arba liberalioja demokratijomis – nekaip. Pirmiausia tenka konstatuoti, jog nesama tradicijų. Malonus sutapimas beabejo yra tai, jog žiūrint retrospektyviai žiupsnelis tikros demorkatijos sutampa su kairiųjų valdymo laikotarpiu tarpukaryje. Bet tik tiek. Žvelgiant dar giliau galima prisiminti, jog Lietuvoje niekada nesusiformavo miestietiškas gyventojų sluoksnis. O juk būtent sukrutęs miesto proletaras buvo tas socialinis pamatas, ta socialinė jėga, kuria klaudamiesi įvairių šalių socialdemokratai pasiekė valdžią ir galėjo įgyvendinti savo nuostatas. Modernizacija į Lietuvą, kaip žinia, atėjo drauge su sovietizacija. Šiuo periodu politinio kairumo, lygybės, socialinio teisingumo, demokratijos ir taip buvo „baisiai‘ daug. Tačiau tai buvo prieš gerą pusšimtį metų. Klausite – o kaipgi yra dabar? Pabandykime įsivaizduoti žmogų, penkiasdešimčiai metų uždarytą nelaisvėje be jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu. Jo tiesa ir jo realybė – kitų žodžiai, aba jei norite griežčiau, melas. Taigi žmogus vieną dieną nelauktai išeina iš kalėjimo. Visos gyvenimo spalvos neapsakomai skaudžiai ir maloniai akina jį. Vos ne Platono olos efektas. Atsiveria plačios galimybės ir svarbiausia, jog čia nėra jokios priverstinės bendrystės, nebėra kameros draugų. Kiekvienas atsako už save ir už savo susikrautą laimę suvokiamą įgyto kapitalo kiekiu. Čia galime prisiminti žymiąją Maslou poreikių piramidę, kurios pirmojoje pakopoje yra fiziologiniai poreikiai, viršūnėje atsiduria saviraiškos poreikis. Viršaus negali pasiekti neperlipės visų laiptelių. Panašiai samprotavo ir jau minėtasis Ralfas Dahrendorfas. Anot jo po įvykusių revoliucijų naujosiose demokratijose, pirma reikės įgyvendinti skausmingas ekonomines reformas, „užkurti“ ūkį. Vėliau dėl tokių procesų didelių socialinių kaštų turėtų rastis stipri socialiai orientuota opozicija. Kągi, rodos, jog bent kai kuriose šalyse visuomenės dar nepajudėjo iš vietos minėtos Maslou savirealizacijos link. Antikos klasika teigė, jog žmogus socialinis gyvūnas. Tą parodė „Sąjūdis“. Tačiau pilietinės visuomenės kūrimosi procesas juda lėta. Tenka dar kartą sutikti su mano jau minėtu klasiku, jog poko¬munistinėse valstybėse permainos vyks trimis skirtingais laikais. Teisinė reforma, ekonominiai pokyčiai bei pilietinė branda vyks skir¬tingais tempais. Teisės ir politikos lygmenyje reformas galima atlikti sąlyginai greitai. Tai mėnesių klausimas. Visai kas kita yra „piliečio valanda“. Pilietiškumui subrandinti reikės dešimtmečių. Svarbu ir tai, jog pilietinei bendruomenei neužtenka vien naujos teisnės ar ekonominės bazės. Kelių dešimtmečių patirtis parodė, jog laisvoji rinka skatina ne tiek pilietiškumą kiek vartotojiškumą. Tačiau kodėl aš, iš pažiūros šneku užuolankomis? Nes mano nuomone tiek mano minėtas, vadinkim taip „paleisto kalinio-vartotojo“ mentalitetas, tiek pileitiškumo klausimas yra neatskiriamai susijė su socialdemokratijos klausimu.
Taigi, vienas iš kertinių socialdemorkatinės ideologijos ramsčių buvo darbo judėjimas. Dižiausias šio judėjimo laimėjimas buvo sudaryta socialinė partnerystė su vyriaussybėmis, darbininkija ir kapitalu. 1919 pasirašytos Versalio sutarties vienas iš punktų buvo siekis įkurti Tarptautinio darbo organizaciją, kur principinis dalykas turėjo būti trišalių tarybų, atstovausiančių vyriausybes, darbdavius bei profsąjungas, sukūrimas. Socialinio dialogo ir partnėrystės praktika išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet dėl galimų proletaro revoliucijų baimės ir aktyvaus darbo judėjimo valstybių vyriausybės ir ekonominis kapitalą atstovaujantis elitas privalėjo skaitytis su darbininkija. Šiandien yra sutariama, jog toks kompromisas buvo „gerovės valstybės“ sukūrimo sąlyga. Tačiau viena vertus po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusi socialinio solidarumo, o ne konfrontacijos tarp klasių, strategija žymėjo darbo judėjimo, pasireiškusio daugiausia profsąjungų veikla, įtakos didėjimą. Kita vertus toks profsąjungų ‚prisijaukinimas“vėliau jas leido nukenksminti.
Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą, pokomunistinėse šalyse transformacija į rinkos ekonomiką tapo galingu iššūkiu profsąjungoms. Pridėkime dar tai, jog ankstesni žaidimai su komunizmu diskreditavo profsąjungas. Prasidejus politinėms ir ekonominėms permainoms profsąjungos ėmė skaidytis, jos tapo neskaitlingomis ir jų įtaka sumenko. Be kita ko naujai atgimusiose šalyse į profsąjungas buvo žiūrima kaip į atgyveną. Šiame laikotarpyje jos susidūrė su gerai organizuotu ir permainų kontekste valstybės remiamu, į kapitalą orientuotų ekonominiu elitu. Politinės mados buvo palankios verslumo , o ne socialinės lygybės skatinimui. Kita vertus tame pačiame verslo pasaulyje irgi būta pokyčių. Ankčiau sistemoje dominavę didžiuliai gamybiniai susivienijimai, ėmė skaidytis į smulkias ir vidutines įmones. Profsąjungos reagavo į šiuos pobūdžius skaidydamosis ir tirpdamos. Profsąjungų veikla geriausiai organizuota ir turinti dižiausia įtaką liko tose srityse, kurios ir anksčiau priklausė valstybės priežiūrai (viešasis sektorius). Dar visai neseniai pasirodžiusioje A. Bielskio sudarytoje straipsnių rinktinėje „Demokratija be darbo judėjimo?“ yra nurodoma, kokios gi priemonės šiandien suaktyvinti profsąjungų veiklą. Pažįmima, jog į jas turėtų būti aktyviau įtraukiami nauji nariai, reiktų peržiūrėti teisę apribojančią galimybes įstoti į profsąjungas smulkių įmonių darbuotojams, studentams, laikinai dirbantiesiems ar bedarbiams. Turėtų būti aktyviau kuriamos ES direktyvose numatytos darbo tarybos įmonėse. Profsąjungų nariai turėtų būti šviečiami ekonomikos, derybų meno, įtakos skleidimo, streikų organizavimo srityse. Profsąjungų solidarumas turėtų būti viens r kertinių jų veiklos bruožų. Profsąjungos turėtų vienytis ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Tokia situacija tinka visoms VRE valstybėms, taigi ir Lietuvai.
Bet vis dėlto pabandykime atidžiau pažvelgti į Lietuvos darbo judėjimą. Visgi jei kalbame apie socialdemokratijos įgyvendinimą Lietuvoje, negalime nekalbėti apie šalies darbo judėjimo būklę. Minėtoje knygoje teigiama, jog panasiai kaip ir kitose VRE valstybėse po nepriklausomybės paskelbimo, požiūris į profsąjungas lieka neigiamas. Požiūris į jas yra rudimentiškas. Geros reptuacijos jos neturėjo dar sovietmečiu ir tai yra vienas šiandienos veiksnių neskatinančių dalyvavimo jų veikloje. Šiandien viena dižiausių Lietuvos profsąjungų bėdų yra vienybės stoka bei nepakankamai stiprus noras pasipriešinti neoliberaliajai ideologijai. Mažas profsąjungų aktyvumas lemia ir mažą streikų skaičių. Nuo 2000-ųjų ivyko tik 363 streikai, iš kurių absoliuti dauguma vyko mokslo ir švietimo sektoriuje. Tokį mažą jų skaičių galėtų paaiškinti ir tai, jog iki 2008 metų pavasario egzistavo streikus ribojanti teisė. Iki tol norint surengti streiką slaptu balsavimu reikėjo surinkti du trečdalius įmonės darbuotjų pritariamųjų balsų. Dabar taisyklės jau yra pasikeitusios ir tam užtenka paprastos balsų daugumos. Socialinis dialogas ir socialinė partnerystė, kurių visgi kažkiek yra laikomasi (negalima neigti trišalių tarybų veiklos) yra puiku, tačiau daugelis šiandienos darbo judėjimo tyrinėtojų konstatuoja, jog kapitalo atsovai pasitraukė iš šios partnerystės, o vyriausybės ilgainiui ėmė atsovauti kapitalą, o ne darbuotojus. Šios tendencijos pastebimos ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje. Kaip pažįmi knygos autorius: „LSDP, kaip valdžios partija, kuri nuo pat 2001 metų vienu ar kitu pavidalu fromavo koalicinę ar mažumos vyriausybę, vykdė neoliberalią politiką - mažino mokesčius, nesugebėjo ir net nepabandė reformuoti viešojo sektoriaus, vykdė viešųjų erdvių privatizaciją, per biudžetą sugebėdavo erskirstyti mažiausią BVP dalį visoje Europos Sąjungoje.“ Tad profsąjungoms nedrėtų aklai pasikliauti socialiniu dialogu ir užmiršti savo pagrindinio ginklo – streiko. Vienybės klausimas ilgainiui irgi yra neišvengiamas, nes ji turėtų tapti darbo judėjimo stuburu kovoje prieš kapitalą.
Tačiau jei darbo judėjimas reiškia socialdemokratiją „iš apačios“, tai kokia padėtis šalyje yra partijų lygmenyje. Lietuvos Socialdemokratų Partija teoriškai turėtų atsotvauti darbininkiją. Kadangi ji ilgą laiką buvo valdančioji partija, jau turėtume turėti kažkiek sustiprėjusį smulkųjį ir vidutinį verslą, monopolijų kūrimasis turėtų būti pažabotas. Mokesčius turėtume mokėti progresiniu principu, socialines garantijas turėtų garantuoti išvystyta socialinės paramos sitema, o švietimas bei sveikatos apsauga turėtų būti prieinama kiekvienam iš mūsų. Dėja vienintelis pilnai veikiantis socialdemokartinės torijos bruožas šalyje yra sekuliarizmas (nors tikiu, jog atsirastų ir tai argumentuotai galinčių paneigti nuomonių). Taigi teorija yra neįgyvendinta. Galima ginčytis, bet smulkusis ir vidutinis verslas šiandien yra užguitas monopolijų. Nors Europoje turim vienas geriausių sąlygų verslui (bent iki krizės), tačiau kita medalio pusė konstatuoja, jog yra sudartos plačios galimybės nesiskaityti su darbininkais. Socialinės paramos sektorius taip pat nėra išvystytas, nes suteikiamų paslaugų kokybė neatitinka sumokamų mokesčių kiekio. Ir visa tai valdant socialdemokratams. Tokie socialdemokratinės pakraipos politikos tyrinėtojai kaip Gintaras Mitrulevičius ar Lidija Šabajevaitė pažįmi socialiai orientuotos politikos stygių, atotrūkį nuo socialdemokratijos principų ir vertybių. Galima išskirti dvi ryškiausias socialdemorkatų problemas – tai idėjinis neprincipiškumas ir perdidelis susitelkimas į ekonominius rodiklius. Pirmu atveju juos galima peikti dėl nedovanotino savo deklaruojamų vertybinių principų nesilaikymo. Tai muša jų ir apskirtai visos politikos autoritetą žemyn. Prieš rinkimus žadama įvesti progresinius mokečius, po rinkimų imama kalbėti apie verslo sąlygų gerinimą. Rinkimų kampanijos metų nurodoma nemesti kelio dėl kai kurių politnių jėgų siūlomo takelio, tačiau po rinkimų komunikacijų keliai yra perbraižomi ir koalicijoje jau turime darbiečius ir tuos pačius socialdemorkatus. Buvęs ilgametis socialdemorkatų partijos pirmininkas yra kartą pasakęs: „Ką reiškia liberalizmas? Tai ta pati socialdemokratija, tik - iki tam tikros ribos. Liberalai tos ribos nemato. Priimdami sprendimus, jie įvairias gyvenimo sritis liberalizuoja "iki galo". Jeigu socialdemokratas savė įvardija kaip liberalą, tegu ir iki tam tikros ribos, tai apie kokį principingumą ir tikrąją socialdemokratiją galime kalbėti. Net jei dalinai yra ginama rinkos laisvė tai nekiečia fakto, kad ginama rinka, o ne darbuotojai. Ši frazė labai taikliai apibūdina esamą status quo Lietuvoje. Ji geras atspindys ne tik minėto neprincipingumo, bet ir antro vizitine socdemų politikos kortele tapusio bruožo - angažavimosi į ekonomikos kėlimą. Gimę brežniavinėje eopochoje, kurią žymus lenkų filosofas A.Walicki‘s savo knygoje „Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę“ apibūdina kaip nomenklatūros emancipacijos ir neformalaus ideologijos atgulimo į stalčių amžių, dabartiniai partijos grandai valstybės valdymą vis dar supranta ūkiškai. Veiksmas priešpastatomas politikai ir ideologiniam nuoseklumui, kas duoda pagrindą vėliasniam ideologiniam nediscilpiniškumui. Matomais čia visgi dar esama to sovietinio marksistinio recidyvo teigiančio, jog visa ko pamatas yra ekonomika. Sakysite, bet juk vakrų pokario socialdemokratai irgi orientavosi į ekonominę gerovę. Taip. Tačiau orientavosi į visų gerovę, o ne tik į savo ir savo draugų. Tačiau tai, jau lyderių, o gal ir visos kartos problema. Nenorėčiau dabar jos perdaug liesti.
Visgivien šių sričių korekcija dar nėra visiškai tai, ko reikia. Vladimiras Laučius savo straipsnyje „Socialdemokratija: ideologijos klausimas, Vakarų patirtis, Lietuvos tikrovė“ apgailestauja jog: „Lietuvos socialdemokratai, kaip ir dauguma kitų partijų, menkai išnaudoja teorines ir praktines priemones, idant leidiniais, konferencijomis, prasmingomis politikų kalbomis atskleistų ir nuodugniau aptartų savo ideologinį tapatumą.“ „.Partijų debatai, viešas politikų klausinėjimas apie jų nuostatas ir idėjas turėtų vykti žiniasklaidoje ir tarp rinkimų, ne tik prieš juos. Piliečiai tada galėtų geriau orientuotis partijų ypatumuose, o politikus savo ruožtu tai verstų atsakingiau idėjiškai pasikaustyti.“, - teigia autorius. Mano nuomone kai, kurių procesų mes negalime išvengti. Visgi pilietinė bendruomenės, be kurios aš nesuvokiu socialdemorkatijos, kūrimosi procesas užtruks. Piliečiai turi ‚persisotinti“ liberalizmu ir ta staiga, it iš dangaus nukritusia, laisvės mana. Laikmečio sąlygos ir laukinis kapitalizmas savaime subrandins, jei to dar neapdarė, sau opoziciją. Žmonės ir jų iniciatyvos čia turi veikti kaip katalizatorius. Svarbu, jog būtų uždegančio principingumo, nenuilstamo tikėjimo idealais. Manau, jog šiandien socialdemokratams socialinės bazės ieškoti ilgai nereikėtų. Žmonės turi pakankamai daug pykčio, tam ką buvęs prezidentas vadino oligarchizacijos grėsme. Tačiau jei socialdemokratiški lūkesčiai būdingi daugeliui žmonių, tačiau tokių įsitikinimų laikosi tik saujelė žmonių. Lietuvos Socialdemorkatų Sąjunga, vadovaujama A. Akstinavičiaus, nuosekliai, bet dėje bergždžiai oponuoja tradiciniais save besikelbiantiems socdemams. Visgi, anot Bronislovo Genzelio, ši partija atrodo „nepajėgi atstovauti socialdemokratijai“, nes „yra negausi, mažai žinoma visuomenei ir laikosi sektantiško požiūrio į bendradarbiavimą su buvusiais LSDP lyderiais“.
Svarbu ne tik turėti principingų autoritetų ir socialinę bazę. Dar reikia, jog šie du komponentai „susitiktų“. Mano nuomone, šiandien visuomenėje trūksta kairiųjų viešųjų intelektualų. Dešinė šiandien, karaliauja ne tik ekonominėje erdvėje, bet ir viešajame intelektualiniame gyvenime. Nemalonu tačiau kairė apart tradicinių A. Sakalo ir B. Genzelio pavardžių daugiau neitin turi ka pasiūlyti. Tiesa yra ‚Naujosios Kairės‘95“ judėjimas, tačiau dar tas pats Leonidas Donskis taikliai sukritikavo, jį sakydamas, jog pastarasis niekaip neišsikristalizuoja į kažką apčiuopiamesnio. Yra gražių kairuoliško pobūdžio savišvietos iniciatyvų jaunimo tarpe („Laisvasis Universitetas“). Tačiau bendros, platesnės švietėjiškos veiklos šia tema labai trūksta. Kartais pagalvoju kodėl pas mus nėra kairiosios pakraipos laikraščio? Bet čia situacija apverkitna ne tik socialdemokratijos atžvilgiu.
Glaudesnis kairiųjų bendradarbiavimas taip pat būtų į naudą. Tikiu, jog LSDP viduje yra principingų žmonių. Galbūt jie laukia savo valandos? Nežinau. Galbūt galime savo viltis sieti su pirmojo, ne iš postkomunistinio partijos sparno kilusio, partijos pirmininko A. Butkevičiaus figura? Juolab, jog jis kartą trenkęs durimis, jau įrodė mokąs būti principingu. LSDP visdar yra senųjų sąjūdžio socialdemorkatų sparnas. Pasigendu jo įtakos, aktyvesnio darbo su rinkėjais. Žmonėms reikia nurodyti, kokiu būdu jie gali išreikšti savo interesus. Rinkėjų švietimas, o ne kvailinimas, kaip kad yra dabar turi tapti prioritetu. Reikia save pristatyti kaip jėgą ginančią žmonių interesus. Ir tai daryti kaip mini V. Laučius riekia ne tik prieš rinkimus. Bijau tik, jog dabartinė socialdemorkatų partija perdaug suaugusi su kai kuriomis verslo struktūromis ir šiai meškai bus sunku pamesti pamėgtą korį. Visgi lietuvoje sąlygos socialdemokratijai yra žymiai palankesnės nei Vakarų Europoje. Galbūt pikas bus pasiektas visai netrukus, praūžus krizei ir iškilus būtinybei sumažinti, jos padarinius. Rodos ir pasaulinės kapitalizmo pozicijos ima svyruoti ir naujos mados, kurios tikėtina pasklis Vakaruose, šį kartą dėka geresnės komunikacijos į Lietuvą jau nekeliaus taip ilgai kaip savo metu, kad keliavo renesansas.