2012 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Apie sugrįžimą

Epilogas
Grįžimas - tai tokia gan savotiška kelionės sudedamoji. Tai į kelionės pečius įsimetęs svoris, sunkūs kelionės batai, nuo prakaito ir kelių dienų iš eilės miegojimo drauge apsunkusi striukė, varvantis prakaitas karštą kroatišką dieną, bet būtent dėl šių svarmenų kelionės niekaip neišeina palyginti su lengvu pasivaikščiojimu arba greitu sulakstymu į parduotuvę duonos, kiaušinių pieno ir cigarečių sumetimais.
Kardinaliai priešinga, asimetriška, į vieną nesulydoma, tačiau kažkaip keistai deranti ir reikšmingai persipynusi, tokia jei norit kelionės pasąmonė, antroji dažnai susidvejinusios keliauninko asmenybės pusė. Tai kažkas, kas yra svetima akimirkos jauduliui, kažkas, ką greičiau galima būtų įvardinti kaip pastovų nerimavimą, kuris lyg kokia pikta šmėkla išlenda mūsų pačių džiaugsmo ir laimės atspindžiuose. Ne chaotiškai atsirandantys ir lygiai taip pat prasmengantys žaižaruojantys potyriai, o nuolat tvarkingai ratu tekantis nerimas lyg tarkovskiškos upės sodriai skaidrūs vandenys ar Bela Tarr‘iški kalnų keltuvai filme „Karhozat“. Tai ne naujos laikinos buveinės, o palikti namai, ne Budapešto skersgatviai ir užkaboriai su savo paikystėmis, o nuolat sapnuose tarėjų veidais sugrįžtantys seni pažįstami. Grįžimas - tai iki baltumo įkaitusios geležies šviesa, prieš kurią markstosi visaip išsisukinėja ir muistosi akių vokai. Tai „taip turi būti“ konstanta ir žodis „nes‘ čia rašomas prieš ją, o ne po jos, kadangi ji yra atsakymas nereikalaujantis daugiau jokio paaiškinimo. Tuo tarpu keliavimas yra įžūlus brovimasis į tamsos brūzgynus, kuris be grįžtamojo ryšio toks ir pasilieka – įžūliu brovimusi į niekur, faustišku desperado.
Palyginimui, tai tas vėlus paros metas, kuomet likus kelioms akimirkoms iki miego, išeinama vienas ant vieno su savimi. Niekas nemėgsta šių kovų, bet jei neatsisakai joje sudalyvauti, galbūt su tavimi dar viskas OK. Grįžimas, kažkuria prasme man yra kaip savotiška sąžinės forma.
Yra drakonų, nuo kurių negali pabėgti, negali jų nugalėti, negali jų ignoruoti, bet gali stengtis nevirsti dar viena jų galva. Panašiai ir su keliavimu – sustojus būsi prarytas. Kaip sukultūrintose laukinėse pievos nutiestais drenažiniais vamzdžiais visi tekės vieno langelio principu, pasiėmę savo numerėlį, dlingt prie 303 langelio. Kaip normalūs žmonės, gavę darbą laikysis jo ligi smerties, tapdami anachronizmais....kokioje nors supistoje Norfoje. Vėliau šnypš tas pačias piktavališkas mantras „kai ašššš buvaau tavo meetų“ savo vaikams, net nebesuprasdami, jog tai jau nebe jie šneka, kad čia tik dar vienas garsiakalbis, transliuojantis epicentro tuštumą.
Pernelyg nutolus, kita vertus, galima užsimiršti, per aukštai iškelti galvą ir iš akių pamesti horizonto liniją, kol atsikėlus vieną rytą ir pačiam iš burnos pabirs smalkėm.
Abiem atvejais, kaip sakydavo pas mus rajone, gaunasi nekažką, todėl aš noriu matyti metastazes, kurios man gresia ir kaskart prieš užmiegant nukapoti joms galvas, kad šios nespėtų užaugti tiek, jog mano sapnų ribos joms taptų per ankštos.




***
Turistais būti dabar jau nemadoj – tuoj pasakius, kad esi turistas, pačiam pasidaro kažkaip nemalonu, į burną įsimeta kažkoks kartėlis, o krūtinėn nesmagumas. Kas kita, kai pasakai, jog esi keliautojas, tuoj pliūpteli daugiau egocentritų į kraują. O jei dar priduri, jog kelias yra tavo pašaukimas, jog nieko tau nėra brangesnio už pastovų riedėjimą pro nesibaigiančių kontūrų ir siluetų mozaikas, kurios visos tuoj paleidžiamos vėjais pro atdarą mašinos langą cigarečių dūmais, tai jau gali būti tikras – šiąnakt tavęs beveik užtikrintai laukia lytiniai santykiai.
Bet vardai ir yra pavojingi tuo, jog dažnai norisi juos prisisegti taip, jog visi matytų ar net galėtų perskaityti stovėdami kitoje kelio perėjos pusėje. Na, bet galbūt tai tik buitinio lygio susireikšminimas. Tačiau vardai turi kažkokios savasties, tai nėra viso labo tik raidžių rinkinys. Jie visada primeta savo formą, varžančius marškinius ant jūsų nuogo abstraktaus kūno. Keliautojas – tai kažkas daugiau nei turistas, tai visada nuotykiui pavijimui mojantis čiuvakas. Pasaulis yra jo žaidimų aikštelė, o laikrodžio ciferblatas suskirstytas laiko zonomis: Belgradas, Bratislava, Budapeštas, Liubliana, Praha... Jis neturi namų, jis nieko neplanuoja, jis nieko nežada, nes tai reikštų, ne ką kitą, o savęs tvirkinimą melagystėmis ir, o Dieve, nežinios stimuliuojamo jaudulio išdavystę. Vardas lyg grybelis įsimeta paslapčia, užvaldo tyliai kol galiausiai pamatai, jog netikėtai sau pačiam, iš tikrųjų tapai tikrų tikriausiu keliauninku-šunsnukiu.
Tačiau, abejonė – vienas iš grįžimo veidų – tyliai, bet užtikrintai, it vagis naktį kažkieno bute, vagia iš manęs pigiai įgytus įsitikinimus. Jog esu didis keliauninkas. Jog galiu ir noriu niekada negrįžti, neprisirišti, nesusisaistyti. Ir lieka vis mažiau iliuzijų, o kartu ir tikro žinojimo, vis dažniau grįžtu atgal, pagalvojimais, kaip dabar atrodo praeities vietos, kaip sekasi sutiktiems žmonėms, ir kaip jiems ir man seksis ateity, jeigu aš štai šitaip keliausiu toliau. Užsidengiu akis rankomis nakčia, kad neregėčiau ir lovoje kirba susisupęs noras paleisti pagalves pūkais.
Aš noriu epo, nekiškit man trumpučių apsakymų, nes per vienos nakties nuotykius aš nieko nespėju. Norėtųsi susitikti darkart, bet... dienos šviesa išryškina visus naktį nepastebėtus trūkumus, įsimeta disleksija. Grįžimas yra santykio ir bendro naratyvo kūrimas. Ar žinotų kas nors apie Argonautus, jei šie nebūtų grįžę, o būtų dėję ant visko ir išplaukę su savo aukso vilnom? Patys sau būtų herojei, būtų keliavę toliau ir kiek visko pamatę, patyrę ir užuodę. Na nejaugi nejaugi?
O gal čia laikmečio reikalas? Neribotų galimybių laikmečio. Ar gali būti taip, jog nebemokam jomis nesinaudoti? Jog tiesiog kitaip neišeina, esam priklausomi nuo galimybių. Vykti kur nori, už nakvynę nemokėti, be pinigų beveik apseiti. Ir tada tik baaam! - skaudančios kepenys, maudžiami inkstai, permušamos širdies ritmas. O jos toliau sau pildosi nesustodamos, vyniojasi ir kilbasina. Spontaniškumas mutavo į spontaniką, nuotykiai emancipavosi ir kartais atrodo, jog iš esmės tu esi tik šeimininkas, nuotykio nešiotojas. Grįžimas yra vėžys, tai užpilta rūgštis, lomkės. Kuo daugiau galimybių, tuo labiau ėda. Ir gerai. Juk ne pieno, dešros ir cigarečių išėjom.

Sodai
Bet grįžti mes ne tik, kad ne(be)mokam, tačiau ir negalim. Aš negaliu grįžti, į vietas, kurioms niekada nepriklausiau. Į namus, pilnus kafkiškų taisyklių, namus, kurie statomi it tvirtovės, nors karas jau seniai pasibaigęs, namus, kuriuose pilna inercijos, kitų gyvenimų, pasakymų „kai turėsi savo butą, tada galėsi daryt ką nori“ ir nėra vietos savajam. Į namus, kurie savo jau atitarnavo, ir kurie gresia iš lopšio virsti karstu, jei jų neapleisi. Arba imkime miestus - ar galiu grįžti į miestus, kurie vis dar griūna. Todėl visa man kažkaip labai greitai tapo svetima, ir į namus aš žvelgiu be didelio gailesčio ir jausmų, logiškai, kaip į natūraliai praėjusį dalyką. Buvo meilė ir jos nėra. Praščiai. Dasvidanija.
Galiausiai grįžt juk manęs, apskritai niekas nemokė. Koks gi čia bendras naratyvas, jei vien monologai ir monologai. O aš tik klausiau ir tylėjau. Dabar eilė atėjo man ir galiu pasakyti, ką apie visa tai manau, geriausia kaukšinčiais batų kulnais, žmogaus, kurio daugiau čia niekas nebelaiko.
Galop visi, kuriuos kada nors mačiau visada judėjo tik į vieną pusę – pirmyn. Tik aš sustingęs visad stovėjau vietoje, žiūrėjau į juos, prabėgančius, praskriejančius, ir dingstančius -Fiuuuuu! – iš regos lauko, kol vieną kartą kažkas viduje nutrūko ir suspurdėjau savam skrydžiui.
Turintys sodus juos prižiūri. Stebi kaip pavasarį šie sužaliuoja, kaip vasarą pražysta ir rudenį sunoksta. Jie stebi savuosius sodus ir domisi jais, kas juose linkę dygti labiau, o kam dirva mažiau palanki. Ir tarp sodo ir šeimininko užsimezga ryšys. O mes esame tie sodai, kurie sodino save patys – nuo piktžolių iki kedrų. Nieks mums nepasakė, kad negalima sėti to ir to šalia to ir šito. Netobuli sodai, bet kai jau sužaliavo notrės šalia paprastųjų ramunių, lai nieks nebando pisti proto, kad joms čia ne vieta. Nes mums brangios mūsų klaidos, kurios pagaliau yra mūsų ir lai nieks nebando iš mūsų jų atimti.

Vienintelis dalykas, kurio čia trūksta, svetimų rankų, kurios kartais išrautų mūsų pačių sau ant krūtinės užsisodintas piktžoles, neduodančias mums ramybės. Karts nuo karto mus pavaduotų čia, jog galėtumėm palikti visą pyktį, gėlą ir netikrumą ir po kurio laiko ramiai sugrįžti atgalios.


Pabaigai
Ar galima sugrįžti į vietas, kuriose tavęs visad buvo mažiau negu tų vietų tavyje? Štai taip paprastai imti ir pareiti namo pietų lyg vaikystėj, kuomet mama pašaukdavo: „Laikas pietų“. Tada bėgdavai tekinomis, nelyg kokio Pavlovo reflekso genamas, o dabar galvoji, „o ar tikrai esu toks išalkęs, kad norėčiau tų tavo pietų vėl?“. Todėl manau, jog sugrįžti į jas negalima. Į tas vietas tegalima parkeliauti, prieš tai sukorus ilgą ilga kelią namo.

Komentarų nėra: