In Nomine Budapest

“Sūnau, tik būk atsargus gatvėse. Saugokis, kad kas neištrauktų piniginės” arba ”Labai skanus guliašas. Jie valgo daug paprikos ir daržovių visokių.” ir galop mano mėgstamiausias mamos perspėjimas “Žiūrėk, tik neparvešk man kokios meguarės”. Prieš išvykstant visa tai girdėjau taip pat dažnai, kaip dažnai galite girdėti kokį nors gerą muzikinį kūrinį per kokią nors tradicišką gerą radijo stotį. Tačiau, tėviški patarimai visada remiasi svetima vaikams patirtimi. Būtent todėl jie neveikia.

Pamenu kaip vaiskytėje kolekcionavau pašto ženklus. Gausoje tų pašto ženklų, kurių vieni buvo skirti istorijoje vienoms sėkmingiausių parolimpinių žaidynių Maskvoje atminti, arba kurie aukštino Mongolijos laimėjimus įsisavinant kosmosą etc., buvo keletas, tada dar tik bepradedančiam pažinti pasaulį, jaunam filatelistui, mįslingų pašto ženklų su negirdėtu, nematytu užrašu “MAGYAR” [Madyar].

Vėliau paaiškės, kad tai į Europą iš Sibiro atklydę ugrai, kurie Dunojaus Vidurupio lygumoje, truputį pakariavę, priėmė krikščionybę ir nusprendė čia pasilikti. Patapo žemdirbiais ir įkūrė savo karalystę.

Toliau neskaitant Lietuvos-Lenkijos respublikos karaliaus Stepono Batoro, Transilvanijos, priklausiusios Vengrijai, kunigaikščio vėl didelė spraga.

Galop 1956-ųjų revoliucija. Pridėkim Kapitoną Tankešą tai, ką man sakė mama, nuogirdas apie pigų ir gerą vyną ir grubiai pasvėrus, tai bus visos mano turėtos žinios apie Vengriją. Nes vaikystėj per National Geography apie šalį nieko nerodė.

Meilė gimsta dvejopai: iš pirmo žvilgsnio arba gerai įsižiūrėjus. Tiesa ji dar gali gimti po kelių bokalų alaus, tačiau tai itin retas, todėl nesvarstytinas atvejis. Kaip ten bebūtų, o visgi buvo žiema, forinto kursas buvo ~ 270 už eurą ir nešildė virtuvėj. Dabar pavasaris. Praėjo devyniasdešimt dienų (bruto). Po šimto dienų laisve miestas pakvipdavo viduramžiais. Dabar viskas ne taip paprasta. Niuansai.

Prisimenu - įvažiuojame į Budapeštą. Naktis. Žiū pro autobuso langą – kelio ženklas su užrašu “TILOS”. Dzūkai kiek pailgintų žinoma, taip gal įtaigiau ir skamba gal ne tiek juokingai, tačiau jei tylos tai tylos. Pamenu, kaip kartais grįžus iš kiemo ir trinktelėjus durimis mama vis sakydavo, kad su durimis reikia elgtis švelniai, kaip su moterimi. Tilos! - atvert duris reikia tyliai – čia lietuviškai. Ne ką tesiskiria nuo vengriškos manieros Tilos [tiloš] – atsargiai.

Šitas miestas kelia sausrą kišenėse ir sunkiai sekasi rasti reikiamus žodžius. Jautiesi lyg pametęs narkotikus reklamos meistras užstrigęs su mūzom, kurioms nebedrėksta. Gali kartot miesto vardą, lyg turėtum kalbos sutrikimą ir būtum mikčius. Tačiau leiskite pabandyti.

Po truputį ėmė rastis saulėtos dienos. Tik kranams saulės nereikia: jų čia pridygo dar anksčiau, nors vis dar ekonominė krizė ir jų egzistencija nepaklūsta mirštančių statybų teorijai. Ant tiltų sutupdyti ereliai, praeities atžvilgiu iškalbinga detalė, nors žiūrint grynai iš dabarties perspektyvos ne ką tesiskiria nuo vištų sutūpusių pas senelę kaime ant laktos. O visgi neonaciai rinkimuose apliko treti. Kaip Europos danguje taip ir čia Vengrijoje ant žemės – tas pats. Kitas “atradimas“, kuris su laiku čia atėjo - žmonės ne musės, nėra tokie paslankūs ir esant žiemos šalčiams negali sulįsti į menkiausias landas, todėl žiemoti turi čia pat gatvėje. Kažkada pagalvojau – koks kontrastas, kad vieni žmonės ieško savęs, o kiti duonos kąsnio. Visgi viskas gerai. Rodos, kad biblijinė kova tarp velnio ir dievo čia nevyksta, nes dar turbūt su komunistų atėjimu abu pasitraukė iš čia. Ilgainiui greitai čia išplito neoninės reklamos, įvairios iškabos ir žmonės, šeip jau skubantys ir neturintys laiko, visgi kartais sustoja ir pasidairo po vitrinas. Tačiau įdėmi akis pastebės, jog šitie žmonės a) niekur neskuba ir b) niekada neperka to, kas yra anapus vitrinos, nes c) neturi pinigų netgi brand‘o, kurį dėvi originalui.

Čia gimsta labai aštrus pojūtis, jog ne miestas svarbu. Visai tai tik gimda, viena didelė gimda iš kurios, jei neatsitiks abortas išsirisi Tu. Naujas pasaulis. Tabula rasa, Be jokių išankstinių nuomonių ar stereotipų. Esi lietuvis Vengrijoje Budapešte, kur Tavęs niekas nepažįsta ir vienintelis dalykas, kuris erzina yra tai, jog turi šypsotis visiems tiems naujiems geriausiems draugams. “So called small talks. “ Hanibalo gimimas. Budapeštas. Jūs vis dar nesuprantate.

Štai šiandien pamąsčiau, kas bus, kai visas mūsų žavus, jaunatviškas, šelmiškas nihilizmas ir pochujizmas nebeteks savo terpės. Kai plaučiai atliks tik fasadinę funkciją, kai baigsim universitetus ir reiks ieškotis pinigų, mamos nebekeps karbonadų, o nuo makaronų su kečupu skrandy sužydės opaligės. Tuomet pagaliau atrasim save.

Buvo užklydus tokia mintis. Tačiau pirmos saulėtos dienos ima sklaidyti debesis ir padeda užsimiršti. Tada eini gatvėmis, paneri po jomis - įneri į metro – išneri, darai posūkį, o čia kranai, dulkės, stroičikai, dviratininkai, ir saulė žaidžia tvisterį, vis nutvieksdamas kurį nors miesto district'ą. Užsimeti kokią lengvą kožą, cigaretę, aišku, kaip visad skolintą, rankos kišenėse ir lyg koks Mančesterio rokenrolas eini gatve. Po to tokia mąslia anglų kalba (nes juk pavasaris) sakai: “So yeah, I put my coat on and went out, you know" ir tau atsako: “Yeah, but I think it's not a coat, it's rather jacket. Coat, I think, is more for winter or at least for an autumn" Tavo: “Yeah, perhaps"
Bet juk tau taip nesvarbu, taip nesvarbu. Nes čia tie stroičikai, turistai, biznio rykliai, ir bedančiai, kranai tarp bažnyčių, ir saulė žaidžianti tvisterį. Rodos, išsuko Tavo veidą.

Ar Jums vis dar įdomi architektūra ir bažnyčios?

Budapeštas yra vienas didelis katalizatorius.

Budapeštas. Budapeštas tave ištinka tada, kaip nusiperki seną Demokratinėje Rytų Vokietijoje gaminta Fotoaparatą “Praktica” ir išeini ieškoti gero kadro, nes jautiesi menininku. Budapeštas yra kai savyje atrandi kulinaro gyslelę ir lengva ranka į troškinį, kurį gaminti ir temoki įmeti cinamono lazdelę ir dar gvazdikėlį. Budapeštas yra kai išeini į miestą medžioti gerų kadrų ir tai bedarant prie tavęs prieina pora jaunų čigonų ir paprašo susimokėti už galimybę fotografuoti. Visai kaip pas Francį Fordą Kopolą, tik be dailių kaklaraiščių ir nublizgintų batų. Budapeštas yra kai geri prastą Vengrišką alų už du eurus ir nesigaili. Budapeštas yra kai, praveri duris, o namie pas svetimus žmones vyksta balkaniškas balaganas. Smuikai ir būgnai, žolės kvapas, dar vienas alaus, Tu ir pagaliau atsiranda Mes. Dar ne Kusturica, bet kvepia geru guliašu.

Žinote tą neramų jausmą, prieš audrą. Tą tirštą tylą, tvankumą ir karštį ore. Ir dar radioaktyvūs besiliejantys horizontai. O kai jau matosi žaibai, bet dar nesigirdi griausmo, oras įsielektrinęs, pilnas įtampos. Sušlama ir pakvimpa drėgme. Taigi čia to nėra. Tarp miesto kalvų jokios įtampos. Veidai visiškai išsielektrinę. Nesvarbu tai tik jaunatviška poza ar liūdnoka gyvenimiška proza. Bet gal tai didmiestis? Rytų Europos didmiestis, kur viskas visiems aišku. Arba kaip tik nieks neaišku, todėl skauda galvą ir norisi prigulti. Kad ir čia pat ant suoliuko. Tik turistai čia nesusipratę. Miestas juk garbaus amžiaus. Tokios arterijos, kaip kad metro, dirba nuo devyniolikto amžiaus antros pusės. (antras seniausias metro pasaulyje). Bet kaip ten bebūtų ne nekrologą juk rašom. Juo labiau, jog, rodos, to dar ilgai neprireiks. Priešingai – kartais taip ir norisi išlysti su puodeliu gaivios rytinės matės į balkoną ir savajame Urbi et orbi paskelbti vyšnių žiedais nuklota gatve skubantiems miestelėnams: “Dolce vita!”

Nuodėmė yra aprašinėti miestus paminint, jog štai šis yra prie Dunojaus, o prie Dunojaus yra nuostabaus grožio neogotikinio stiliaus Parlamento rūmai, kurie įgudusiai akiai būtinai kažkuo primins Anglijos parlamento rūmus. Ir kas iš to? Norėtumėte pamatyti tuos rūmus. Jūs galbūt apimtų nenumaldomas smalsumas. Galbūt kitą dieną jūs užsisakytumėte lėktuvo bilietą, pasičiuptumėte savo fotoaparatą, užsisakytumėte motelį ir atvyktumėte į Budapeštą. Man dedas šis dulkinas ir nuolat rūkantis valkata tik spjautų jums į veidą. Savo ne itin dailiai išasfaltuotais keliais, pajuodusiais ir aptamsėjusiais namų kampais ir skersgatviais, savo senais autobusais, savo valkatomis savo abejingumu Jums. Jūs jam esate niekas. Tuščia vieta. Jis sėdi ant laiptų apžergęs Dunojų ir rūko pypkę. Užkalbintas ramiai ir be emocijų atsako kažką Ugrų kalba ir nesupranti ką su juo daryti. Dailūs Habsburgų siūti batai kiek apiplyšę, čia socrealizmo kelnės, tokia žinote tirolietiška kepurė su plunksna, kiek netvarkingi ir susiglamžę baltiniais. Jūs traukiate savo fotoaparatą, bandote fotografuoti įamžinti, išlaikyti, turėti jį fotoalbume, bet nuotrauka nepavyksta. Budapeštas patenkintas glosto ūsą, o pro šypseną kalasi auksiniais čigono dantys. Lyg paskutinė kulka Tavo turistiniam būdui.