2010 m. sausio 30 d., šeštadienis

Grand avan-Turismo (1)


Pradedant kurpti įžanginį žodį, turbūt reiktų pasakyti, jog visada mėgau šiokį tokį apibrėžtumą, tačiau planavimas ir kruopštus planų išlaižymas nėra ir niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Kai esi jaunas, turi kišenėje šiek tiek pinigų, gerą saują nesubrendėliškumo ir norą imti pasaulį plikomis rankomis turbūt ir gaunasi tai, kas gavosi. Smulkmenos šiame amžiuje yra per smulkios, kad užstimuliuotų kai kuriuos kūno organus. Pamenu dar mano senelis supykęs man sakydavo, jog augu ne razumnyn, bet durnyn. Taip. Bet Londoną aš visgi pasiekiau. Su visa derama pagarba seneliui.

Laikotarpis nuo gruodžio 28-osios iki sausio 7-osios.

Netrukus po Kalėdų pilnom kuprinėm: šprotų, silkių, pyragų, juodos duonos, žalių devynerių, vilnonių kojinių, - šios istorijos herojai patraukė tiesai į... Vakarų Europą!!! Ir nors spaudė agresyvus minusas, drąsos mums netruko. Iš gimtojo Alytaus patraukėme į vakarus, už nugaros tikėdamiesi greit palikti tokius civilizacijos stebuklus kaip Mergalaukis ar Simnas. Tik kiek užtrukom. Kelionė link minėtojo Mergalaukio pateikė staigmenų. Tvyrant filosofiškai ir protingai „aš neturiu ką tau pasakyti-tuomet aš nieko neklausinėsiu“ tylai, nuo mašinos agregato atsiskyręs ir į priekinį stiklą tėškęsis kapotas, turiu pripažinti, privertė palikti nirvaną ir mano kolegą Andrių klustelėti vairuotojo: „ Tai gal buvo virtus mašina?“. Bet vairuotojas operatyviai išsprendęs problemą, tikru budisto iš Mergalaukio veidu, atsakė ramiu dzenu – „ne“. Nuo Mergalaukio iki Simno nebuvo labai toli, tad nusprendėme nevarginti vairuotojų ir įveikti tą atstumą pėstute. Ir štai štai – Simnas!!!

Simną greit perėjome. Po to įveikėme dar kelis kilometrus. Ir dar kelis. Pamenu stovėjome vidurį nieko (na žinote kaip senuose vesternuose „once upon a time in the middle of nowhere..“) ir girdėjome kaip iš netoliese esančios gyvenvietės sklido tūlos, paprastų žmonių meilės prisipažinimai: „ ak, Tu kurva!..“ Bet ne tame esmė. Man rodos ( o tai reiškia, jog galiu ir sumeluot), jog būtent tada pasitarę su Andriumi nusprendėme, jog reikia kviesti pastiprinimą. Ne tai kad reikalai buvo visai prasti - mums tiesiog nestojo. Supešę po cigariuką ir apsvaigę nuo ego sutarėme, jog Andrius kviečia savo mamą, ši atvažiuoja ir mudu pamėtėja iki muitinės. O kas ten? O ten jau fūrų tuntas ir viltis, jog kas nors tikrai mus, du menininkus, priglaus, pametės iki Elko arba jei pasiseks net iki pačios Vokietijos. Mama vėl mus išvydusi laikėsi santūriai. Ne tai kad čia kuo nors būtų dėtas mūsų savigarbos klausimas, tiesiog buvom kiek šalčio pakąsti ir būtų buvę sunku rišliai viską jai nupasakoti.

Kalvarijos. Neįtikėtina, bet kaip ir tikėjomės muitinė Lietuvių pusėje buvo tuščia. Vidinė Lietuvos politika vykdoma pasitelkiant užsienio politiką. Ir reikia pasakyti, jog gan kvalifikuotai, nepaliekant jokių kliūčių. Sieną gali kirsti tiesiog... pėsčiomis. Lenkų pasieniečiams toks Lietuvos valstybinis turizmas, žinoma, kažkiek riečia nosį, taigi buvom paprašyti parodyti savo pavidalų tapatybės korteles. Keli žingsniai už muitinės, Lenkijos pusėje, iškeliam šventinius transparantus „Augustow“ ir švytėdami arba tiksliau spindėdami demonstruojame savo netirpstantį pozityvų nusiteikimą.

Šįkart ilgai netrukom. Už lango kiek šaltoka, bet mūsų vairuotojams tai nė motais, nes vienam rodos dar ilgai bus šilta po lietuviško midaus, o kitas po sunkios verslo konferencijos tiesiog labai nori namo ir nereaguoja į jokius pašalinius dirgiklius. Nei Augustovo sniegas, nei dešinėje pagiringas jo draugelis maldaujantis „kupy hotdoga“ jam nė motais. Vyras važiuoja. Tik pamatę netoliese už Lietuvos prasidėjusią tikrą žiemą supratome, kokie buvome naivūs, tikėdamiesi įveikti Lenkiją trazu, ir kokie esame sumauti laimės kūdikiai šiltai sėdėdami dviejų lenkų džipe, kuris pagal susitarimą mus veža į Varšuvą. Sėkmė mums ne tik šypsojosi, bet netgi leido užkišti savo sušalusias rankutes už liemenėlės. Žinome mes lietuviai santūrūs ir per daug nepiktnaudžiavome: Lenkiją traukiniais pravažiavome be jokių pinčiukiškų monų. Artimi juk esame. Toks tokį pažįsta ir suktybes vienas kito žino dar nuo bočių laikų. Todėl pamanėme, jog Lenkijoj gudraut neverta.
Varšuva. Viskas čia sumautai gražu. Kaip iš kokio futuristinio kompiuterinio žaidimo. Priminė ankstyvoj paauglystėj pliekto „Half Life“ vaizdinius. Tiems kas žaide su barbėmis... įsivaizduokite lėles barbės svajonių namą. Visas iki koktumo gražus, tiesa? Dabar įsivaizduokite tokį pat, tik jau socialistinėje manufaktūroje suręsta namą. Socialistinį barbės svajonių alytnamį. Vietomis labai persistengta, vietomis atvirkščiai. Tiesa abiem atvejais, kaip įprasta nepagailėta statybinių medžiagų. Adolfo genijų konstruojant šį miestą pokario architektų genijus, savo bandymu atstatyti miestą, perspjovė šimteriopai. Bet apie mano ir architektūros santykį šiek tiek vėliau.

Mes metro. Išsipakuojam savo kuprinės. Ant mūsų vakarienės stalo butelis vyno, balta mišrainė, liežuvio gabalėlis, juoda lietuviška duona. Pavalgom ir einam į lauką parūkyt. Čia vienas žmogelis bando man kažką paporint. Klausia kažko apie kelia. Bet aš jam atsakau lenkiškai, kad lenkiškai nekertu ir jis mano lenkiško atsakymo vistiek nesupranta. Jie kalbėsime apie tautos charakterio bruožus, tai lenkai turbūt labai mėgo lavintis mokyklose. O ypatingai gabūs turbūt buvo istorijai. Čia pliusas. Minusas, jog aš irgi labai mėgau lavintis, o iš istorijos gavau šimtą (nesusitvardžiau). Jam greitai išgirdus iš manęs „ Ja lytwyn“, aš greitai išgirdau iš jo „ Jagielo“. Toliau turbūt sekė įprasti stereotipai, nors dievas mato aš stengiausi ir laikiausi gana diplomatiškai.

Lenkija nebuvo ta pasaulio vieta kuri šįkart mus traukė. Mūsų tikslas buvo aiškiai apibrėžtas – pasiekti Londoną, o pakeliui jei išeis aplankyti Berlyną arba Paryžių, tačiau nei aš nei Andrius nebuvome panašūs Į Odisėją, o kita vertus Lenkija nė iš tolo mums nepriminė Ajajės salos ir Kirkės burtų. Varšuva – Poznanė – Kažkas – Rzepin‘as. Taške pavadinimu „Kažkas“ sutikome du jaunus turkus, kurie pasirodo studijuoja Lenkijoje. Pora cigarečių, pašnekesiai belaukiant, kol į Kažką atvažiuos pamaina sugedusiam traukiniui į Rzepiną. Toliau keturiese patraukėme iki Frankfurto prie Oderio.
Įdomus dalykas yra štai koks – įspūdis toks jog abipus upės krantų yra esama vieno miesto (tiesa, Lenkijoje jo tesama tik kokio dešimtadalio). Kaip jau turbūt supratote valstybinė siena čia sutampa su upės vaga. Šengenas turi žavesio. Eidamas per sieną, t.y. per tiltą įsivaizdavau kokia čia apsauga buvo anais laikais. Šaize! O dabar viskas įveikiama pėstute. Už sienos tvarka. Visur vien vokiška tvarka. Man tai mįslė. Kas šią tautą verčia būti tokia pedantiška, tokia sterilia. Klimatas? Religija? Istorijos smūgiai? Jie turbūt turi žemiausius sergančiųjų AIDS rodiklius Europoje. Čia ilgai neapsistojome. Išgėrėm paskutinius lašus vyno, suvalgėm paskutinius šimtalapio lapus ir sėdom į traukinį. Bet prieš tai patyrėm, kad tai, kas leistina , neleistina jaučiui. Į stotį atvyko traukinys. Ir nors buvo diena, tačiau dabar žiūrint iš laiko perspektyvos, situacija man primena viename sename rusų filme girdėtą frazę „ byla takaja tiomnaja noč, što tak y chatelas saveršyt prystuplėnyja“ (liet. „buvo tokia tamsi naktis, jog taip ir norėjosi įvykdyti, nusikaltimą“) Prie traukinio stoviniavo keli policininkai. I darbą vyko, galvą dedu. O pas mus visi ponai, tik su benzino deficitais bakuose. Žodžiu. Jau norėjau šokt į minėtąjį traukinį, tačiau minėtieji pareigūnai skubiai su šypsenomis veiduose ėmė mums pasakoti, kad, matai, šitas traukinys labai prabangus ir vsio takoje. Suprask, mes, du keliauninkai su kuprinėmis, su visa derama pagarba, visgi neatrodome panašūs į keleivius galinčius leisti sau pirmąją klasę ir veikiausiai neapsižiūrėjome ir sumaišėme reisus. Velniop. Palaukėm kito reiso. Visgi kaip jau minėjau su Fortūna išdykaut per daug nesinorėjo. Galėjom gaut kokia lytiškai plintančia ligą, kokiam mažam Vokietijos miesteliūkšty.

Kelios valandos ir mes jau Berlyne. Turėjom čia planų. Norėjom apsistot. Bandėm ieškotis nakvynės. Rašėm draugams ir nepažįstamiems. Šnipštas. Mastėm imti naktinį reisą į Paryžių, tačiau čia greit gavau patirti, kad geriausias kapitalisto draugas yra kapitalas. Mes turim Interrail‘us. Suprask galim be trukdymų važiuoti po visą Europą traukiniais (žinoma, mūsų atžvilgiu tai gana reliatyvus teiginys) Tiesa? Ne. Jei tu nori važiuoti maršrutu Berlynas-Paryžius naktį, bilietą reikia rezervuotis. Nori rezervuotis, mokėk didvyri. Dar dešimt eurų. Bet šitai ne mums. Jauni ir alkani barbarai, prie Romos vartų. Visai taip, kaip rašė Beresnevičius. Taigi mūsų barbariškas modus vivendi reiškėsi Berlyno centrinėje traukinių stotyje. Prieš šturmą reikėjo kažkiek pasistiprinti ir nusiprausti, tačiau viskam savas laikas ir sava vieta. Pradėjome nuo to, jog reikėjo susisiekti su gentainiais. Prisikonektinom. Nuraminom artimuosius. Tradicinis myliu, bučiuoju, iki ir ėjome gerti kavos. Klausimas Jums – kaip įsivaizduotumėte rytų europietį vakarų Europoje? Štai jums vienas iš galimų atsakymo variantų – sėdime kažkokiam greito maisto restorane panašiame į kokį KFC, sėdim pačiame jo užutėkyje, pasiėmę makdonaldinės kavos, pjaustome juoda ruginę duona, sūrį ir pomidorus ir be menkiausio krislelio sarmatos godžiai puotaujame. Lygiai taip pat tualetų kriauklėse plovėmės savo dvokiančias kojas ir miegojome įsisupę į miegmaišius prigulę ant suoliukų. Vaizdas aišku riečiantis nosį, bet mano močiutė sakydavo, jog be šūdo nebus ir grūdo.

Išvažiuodami iš Berlyno dar turėjom savo planuose numatę aplankyti Paryžių, tačiau kaip vėliau paaiškės, šiems planams buvo lemta neišsipildyti. Tiesa, Berlyne sutikome gan įdomų vyruką. Viskas buvo štai kaip – stovime mes lauke ir sužvarbę laikome po cigariuką. Cigaretės gal ir nesveika, bet padeda susipažinti. Taigi kalbinam tokį čiuvelį ir klausiam ar negirdėjo, kur šioje germanų karalystės sostinėje, kokios vietelės praleisti naktį ir pernakvoti, dviem pavargusiems keliautojams iš rytų. “Jei man duosit keletą auksinių už žolę, galit nakvoti pas mane“, - nuoširdžiai taria jis ir tuoj paaiškina, kokių stebuklingų aparatų turįs šiam negirdėtam produktui vartoti. „Huge bong man. I‘m teling you man“. Dvidešimt auksinių mums buvo per daug ir teko atsisveikinti su geruoju žmogumi.

Iš Berlyno pajudėjom link Frankfurto prie Maino. Žinau, kad kažkur čia apie 1940-uosius viešėjo mano senelė. Tiesa ne savo noru. Toliau traukėm iki Kiolno, kuriame pliaupė toks smagus rudeniškas lietutis. Stotis reikia pasakyti labai patogioje vietoje, nes aplink buvo kur pasibastyti kelias valandas laukiant artimiausiojo traukinio. Atvirai – Kiolnas man Vokietijoje, tiek kiek jos temačiau žinoma, patiko labiausiai. Vien Kiolno katedra suteikia mano prisiminimams ypatingą vietą prisiminimų lentynoje.

Aš galėčiau aprašyti kiekvieną miestelį kuriame mes sustojome ir nusimyžome, bet nors žinau, jog niekada nieko panašaus nesu matęs, visgi jie sudaro kažkokią mažų miestelių visumą mano galvoje ir aš nenorėčiau jų imti ir išskirti. Tiesiog pasakykime, jog iš Kiolno judėjome iki Acheno link Belgijos. Kažkur čia Kiolno - Acheno teritorijoje pražiopsojau vieną traukinį todėl teko kelias valandas laukti Achene traukinio į Liege‘a Belgijoje. Achene vėl tas pats senovinis bažnyčių, gražios architektūros glamūras ir supratimas, kad tavo šalis, apstatyta chruščiofkėm, kurios, tikiu, vienaip ar kitaip yra susijusios su faktu, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių. Žinau, žinau, jog Jūsų galvoje tuoj suplaksiu tikrą laiko ir erdves kokteilį, tačiau sėdėdamas čia Budapešte ir žiūrėdamas pro langą i nesutvarkyta Gedimino prospektą, galiu pasakyti, jog Lietuva visgi yra tikru tikriausia faking anomalija, gimdanti man dualistinius abejingumo ir ištikimybes benkartus. Anomalija ji turbūt buvo visais laikais. Tolerancija protestantams, kas tuo metu buvo visiškai neįprasta ir smerktina Europoje. Bajoriška pacifistinė demokratija, kai tuo metu aplinkui stiprėjo centralizacija. Galiausiai ką veikė lietuvių bajorai, kokiame 16-17 amžiuje? Kodėl Valakų reforma įvykdyta tik 16 a (1557 m. Tačiau ir tai italės karalienės iniciatyva.)., kodėl nesiplėtė miestai ir nedygo bažnyčios ir rūmai. Buvo palikta daug dirvonų, kuriuose vėliau atėję komunistai pravedė modernizaciją. Pristatė mums puošnių barokinių bažnyčių bei neklasicistinių komunitarinių būstų arba jeigu jau taip norite – barakų. Gerai, kad bent Sniečkus Trakų pilį atstatė. O taip tai gaili ašarėlė beplautu skruostus ir mėlynas temdytu akis per amžius. Tai čia toks mažas emocinis tikas. Atsiprašau. Teisybės dėlei reiktų pridurti, jog dėžutės buvo statomos ne tik į rytus nuo geležinės uždangos. Čia Achene irgi matėme Le Corbusier tipo modernistinių pakuočių žmonėms laikyti. Ironiškai kartojom tarybinės Lietuvos propagandinius šūkius: “Mūsų noras – daugiau tokių butų!”
Toliau ligi pasiekėm Londoną viskas buvo daugmaž panašiai. Tiesa Belgijoje sutikome tokį amerikieti Solomoną, jis rūkė žolę ir atrodė vertas tos palaimos, kuri buvo jo veide, ir kuri, tačiau niekaip mano galvoje nederėjo prie to, kuo jis ketina būti baigęs mokslus – istorijos mokytoju pradinukams. Jis stebėjosi mūsų didelėmis kuprinėmis, buvo mandagus klausydamas mano nacionalistiškų pasakojimų apie Lietuvos istoriją (negaliu atsikratyti šito įpročio), turėjo gerą humoro jausmą ir aš nepamiršiu jo. Kuri laiką.
Galėčiau toliau pasakoti kaip mes „košėmės“ iki Londono. Viską detaliai, tačiau tame nėra daug prasmės. Mes nepatyrėme didelių dvasinių sukrėtimų kelionės metu. Buvome tik du pavargę valkatos ir vienintelis dalykas, kuris, pavyzdžiui, mane stebino Diunkerke buvo šūdų gausa (tikrąja ta žodžio prasme) bei tai, jog anglų kalba ten visiškai neveikia. Visgi truputį apie Diunkerką užsiminti reiktų. Tai buvo vieta, kur dar kartą žlugo mūsų viltys. Normandija visais laikais buvo kietas riešutas įvairaus plauko avantiūristams. Pradedant anglų karaliais, vokiečių diktatoriais ir baigiant mumis – dviem vėjavaikiais. Gal ir perdedu, bet nuvykę į Dunkerką, ten kiek pasibastę, supratome, kad salas pasiekti nebus taip lengva kaip tikėjomės. Čia manėme nuvykti prie keltų, kurie kelia vilkikus į salas. Galvojom įsiprašysime pas ką nors į vidų ir taip paliksime už nugaros kontinentą. Pasiekti keltus pasirodė ne taip paprasta. Anglų kalba visiškai neteikė jokios naudos, buvo šalta, aplinkui vaikščiojo burkomis prisidengusios, nuo senų laikų čia gyvenančios prancūzės ir kiekvieno namo langus puošė metalines žaliuzės. Lengva paranoja apėmė mus ir nusprendėme grįsti į Dunkerko traukinių stotį, o iš ten traukti į Lilį. Diunkerkas, kaip jau tikriausiai supratote gausiai apgyvendintas imigrantų, kurie tikisi persikelti į salas ir ten gauti geresnį duonos kąsnį. Naivuoliai. Tautinė sudėtis čia labai marga. O kur marga tautinė sudėtis ten dažnai ir daug socialinių problemų. Matėme, jog turistų, žioplinėjančių aplinkui, čia nieks nemėgsta.

Atsidūrę Lilyje nusipirkome bilietus keltui į Angliją ir toliau traukiniu keliavome iki Kalės.

Čia sutikome man bene įsimintiniausią šios kelionės personažą ir dalyvį. Tai Maxas. Jis liepė kreiptis į jį būtent taip. Ir ne, jis nėra pakvaišęs bohemiškas menininkas, kaip Jūs galėjot suskubti pagalvoti. 45 metų libanietis. Jis užkalbino mus autobusų stotelėje, mums bendrai laukiant autobuso į prieplauką. Iš pradžių kalba sukosi vangiai. Jis tepasakė, jog lietuvės pačios gražiausios merginos pasaulyje, o aš mintyse tepagalvojau, kad po dviejų naktų normalaus nemiegojimo, man mažiausiai reikia tūkstančio ir vienos rytietiškos pasakaitės. „Jūs iš Lietuvos tiesa? Aš žinau jus, turiu Londone statybų firmą, kurioje dirba daug lietuvių, o mano pusbrolis neseniai vedė lietuvę. Kaip Jūsų ekonomika? Girdėjau, jog išgyvenat ne pačius geriausius laikus.“ „ Taip, bet hey mes juk turim Latvija, kurioje viskas dar blogiau“. Štai taip ir prasidėjo ilgos diskusijos ir įdomūs pokalbiai. Nesvarbu ar kalbėjome apie lietuviškas „Žalias Devynerias“, kuriu bonką įteikėm jam dovanų, ar apie situaciją Artimuosiuose Rytuose, Izraelį, Hezbola, Irano iškilimą ir visiškai natūralias ir teisėtas to priežastis. Kelionėje nemažesnė atgaiva už vandenį ir duoną yra geras pašnekovas. Maxas buvo toks žmogus. Su juo keltu kėlėmės į salas. Įsitaisius kelto viduje, įteikėm tradicinio, iš amžių glūdumos mitais ir užkeikimais aidinčio arba tiesiog kelionėje nesušalti padedančio, kiek pertusiną ir vaikystę primenančio “Žalių devynerių” gėrimo. Salonas greit pakvipo juoda duona, dešra ir sūriu. Ir visiškai be jokios sarmatos. Maxas pavaišino geru tamsiu alumi, o Andrių šklenyčia vyno.
Kelionė truko kelias valandas. Jūra buvo baisiai nerami. Sunku pasakyt dėl ko. Gal laivo grimzlė labai jau vidurius raižė, aš nežinau. Žinau tik tiek, kad tas jos nerimas bangavimo būdu persidavė ir man. Jaučiau, jog už borto teks palikti dalelę savęs ir šitaip atiduoti auką jūrai, tačiau miegas padėjo išlaikyti sekuliarų protą ir atsisakyti aukojimų.
Išlipam iš kelto. Po kojomis Britanija. Norinčiųjų į Londoną be mūsų ir Maxo yra dar keletas. Visų pirma tai Esther. Ji mergina iš Australijos. Ir Australija jai tinka. Gitara ant peties, kiek garbanoti plaukai, strazdanos, ir ypatinga, tik kraštams, kurie yra toli nuo visų įvykių epicentro, būdinga šypsena. Istorija mena ir bohemišką prancūzų porą su gitara ant pečių, hašišu kišenėse, kairuoliškom politinėm pažiūrom, draugiškumu širdy (ypač patikinus, jog taipogi esi kairysis), ir impulsyviu charakteriu. Išgirdę, jog į Londoną nei traukinių nei autobusų tą vakarą jau nebebuvo, jie pasišovė tranzuoti, bet ryto vistiek sulaukė su mumis. Visa šita kompanija netekusi vilčių, pasiliko Doverio keltų stotyje sulaukti ryto. Ir tai, reikia pripažinti, buvo keisčiausi mano Nauji metai. Jokio šampano, jokių saliutų, jokio šurmulio, tik internacionalinė kompanija, vienijama, geros nuotaikos, nepasiektų tikslų, cigaretės dūmų ir per naktį nusitęsusių pokalbių. Išvykdamas iš Lietuvos tikėjausi, jog Naujuosius galiu švęsti kur nors kely, bet tai kiek viršijo manuosius lūkesčius, galop nuvargę, sulindom į miegmaišius, galvas paklojom ant suoliukų ir nuėjom miegot. Maxas liko saugot mūsų miego, nes stotis naktį nors ir prižiūrima policijos yra atvira visiems, kam reikia kur prisiglausti.

Kita dieną mūsų keliai išsiskirs Londono pakrašty, kai greitai išlipdami spėsim surikti “iki pasimatymo“ ir kitąkart juos vėl sutiksime feisbukuose ar elektroninio pašto dėžutėse.

Rytas ir mes jau Londone.

(To be continued)

3 komentarai:

Reklamos rašė...

Blemba, kaip nutrauktas lytinis aktas :)

baidykle rašė...

Močiutė, man grįžus į tėviškę, sakė: ir kaip Karolis nebijo ten visur važinėti...

Aš sakau, kad puikiai rašai, K.

(Lina)

Karolis rašė...

:] juokiuosi.
Nuramink močiutė. Tiesiog nenustygstu vietoje ir tiek.
Linkėjimai jai.

Aš dėkoju už įvertinimą.
Sek naujienas :]
*mirkt*