Fuga.

Prieina prie mikrofono stovo. Atsargiu judesiu ištraukia jį ir pirštų galais keliskart stuktelna viršugalvin. Pasigirsta kimus: “Vienas vienas”.

Pradedam. (Prologas)

Nesitikėjau iš savęs jokios pompastikos. Kartais ji pati atsitinka be jokios suprantamos priežasties. Kaip kartais atsitinka žemės drebėjimai Lietuvoj. Irgi be jokios priežasties suprantamos. Kita vertus priežastis gali būti nesuprantama. Tačiau šiandien norėtųsi pačiam sau atnešti bent kiek aiškumo. Camu‘s sakė, jog nereikia laukti paskutinio teismo dienos, paskutinis teismas vyksta kiekviena dieną. Ot šūdas. O jei aš nepakaltinamas? Čia kaip su kelių eismo taisyklėmis. Negali vairuoti kol esi netinkamos emocinės būklės. Taip arba bent panašiai parašyta, žinau nors neturiu teisių. Taigi o jei aš netinkamos emocinės arba psichinės būklės, jog būčiau teisiamas? Suktas manevras tiesa, Ponas Dieve. Žinoma kokia keturiasdešimčia metų šis kreipinys, o tad ir prieš jį sekęs gana logiškas teiginys būtų skambėję labai įžeidžiamai ir bukai. Nes a) ne(?)buvo jokių Ponų, b) koks dar, susimildami, Dievas? Laikai kiti ir tik todėl, kad daug kur vieną absurdą pakeitė kitas absurdas dabar taip teisiškai „išsikalinėti“ galima. Tačiau šįkartą... arba tikšliau apie tai ne šį kartą.
Turiu bedų. „ Sveiki visi, aš Karolis, man 20 metų esu studentas iš Kauno. Atėjau čia nes tikiuosi įveitki savo silpnybę.“ Ir vėl pompastika tiesa? Kartais tikrai pakanka pasakyti tik „Žinai, Andriau, turiu bėdų“. Ir Tai yra gerai. Apskirtai manau, kad esu perdaug susireikšminęs tipas. O taip gražiai pradėjau su tuo Camus... išsisemia. Nebeturi ką pasakyt. Sako. Nusako. Nusisako. Nenusiseka. Kas kaltas? Ar draugai kalti, kad neklauso Tavo šūdų. Ar šeima kalta, kad neišauklėjo. Ar liepą prakiuręs lietus, gal kaltas? „prakiuręs lietus‘. AK, prakiuręs lietus, sakote. Tai niekas nesupranta jūsų dūšios gelmių? Jusų meilės, erudicijos, jūsų, gerų ketinimų? „niekas“ Visi neteisūs, tiesa? „Vi...“ a? „Na...“
Aa, va būtent susireikšminimas!
Su-si-reikšminimas. Su-reikšminimas. Irgi negerai. Reikšminimas. O va čia jau neblogai. Čia jau galėtų būti kaip ir siekiamybė.

Dėstymas.

Aš kartais susireikšminu, tad norėjau informuoti, jog kartais galite rasti ištisas grafomanijos apraiškas, po kuriomis slėpsis savigrauža, arba noras išsipasakoti.
Taip greičiausiai yra ir šiandien. Tačiau jei jau mirštama, arba krentama kitų akyse reikia tai padaryti gražiai, estetiškai ir subtiliai.
Nuo pirmo riūgtelejimo (na žinoma, tada viskas atrodė savaime žavu, nes juk buvau vaikas) iki pirmo dvejeto mokykloje ir pasiaiškinimo už tai namie prieš motiną, iki PIRMO KARTO (na žinoma, tada viskas atrodė savaime žavu, nes juk buvau vaikas), - viską, o viską stengiuos daryti subtiliai ir estetiškai. Man atrodo dauguma žmonių taip. Kartais sako esu nevyriškas. Tvarkoj. Juk bezdu labai subtiliai. Gryniausias nevyriškumo įrodymas. Ir tikrai ar kada girdėjote bezdančią moterį? Žinoma tikri draugai pasakytų, jog šiuo požiūriu esama gryniausio biseksualizmo, tačiau šis ekskursas į šali, gal visai nelaiku. Nors pašnekėti apie dualistišką prigimtį būtų gal visai ir neprošal.
Šeip čia baika gi. Ir jei gerbiamas, nors tiesa ir nelabai įtikimas, skaitytojas turi daugiau proto už autorių, manau, jis jau tai suprato.

Nežinau, kodėl, bet man kliūna Eglės Sirvydytės daina „Vakar vaike gimei“. Graži, subtili daina. Lyg ir viskas tvarkoj. Bet „nežinojau aš Tavo vaikystės eilėraščių, nes niekad jų man neskaitei“ pala pala, o tu kada klausei? Toliau dar gražiau „tik basas Tavo kojas ir juodas akis ir kišenėje telpančią saulę.“ Skamba kaip pasiteisinimas, danties užkalbėjimas arba kalbos nusukimas i šalį. Ir ypač ta saulė gale. „Ewwwww“ pasakytų penkiolikametę mergaite, tinklalapio ‚O-ne!.lt‘ (l)user‘ė. Nors A.A. Jonynas (a.a. skamba kaip „amžiną atsilsį“ ir tai geras būdas sukritikuoti tuoj nuskambėsiančią pono Jonyno mintį) ir sakė, kad jam gražiausia tai, ko jis nesupranta. Labai pritariu. Labai graži Egles Sirvydytės daina. Esant atitinkamos emocinės būsenos, apie kurią jau kalbėjau pradžioje, galima savo nepatraukliu balsu pabandyti paimti aukštas natas ir po to angeliškai isišiepus teisintis kaimynams, jog tai tiesiog labai gera daina, kuri taip užkabino, jog negalėjai nutylėti.

Ar minėjau, jog kuriu ir Haiku. Čia tokios Tolimųjų Rytų literatūrinės mandrystės. Siunčiau netgi kažkada i VEKS’09 „Kaikų Vilniui“. Nepriėmė. Nors draugai sakė, kad nieko įpatingo, bet įtariu, kad tai tebuvo eilinė korupcijos apraiška. Man atrodo kaid buvo geras haiku. Ak geras haiku sakote? :}

Epilogas
Mano vaiksytė kiek užsitesė. Tenka pripažint. Kagi pabandysiu bent estetiškai pažaisti.